.jpg)
Tarnauti Viešpačiui yra milžiniška privilegija. O ypatingas džiaugsmas pripildo širdis tuomet, kai tarnystė tarsi žibintuvas atneša Kristaus šviesą esantiems tamsoje, o jos spinduliuose maudosi kiekvienas šalia esantis. Tad su džiaugsmu dalijamės žinia, kad 2016 m. kovo 18 d. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos už tarnystę kalėjimuose išreiškė padėką Nerijui Čekavičiui. Taip pat pridedame Alytaus pataisos namų Psichologinės tarnybos viršininkės Vilmantės Gintaraitės padėkos laišką. Dėkojame Viešpačiui už Jo malonę ir ištikimus bei vaisingus tarnus. Dėkojame ir visiems, tarnaujantiems kalėjimuose!
***
Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno. Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje (Mt 5, 14–16).
Ar kada teko pabūti visiškoje tamsoje? Giliai tunelyje po žeme, rūsyje be langų, kai netikėtai perdegė lemputė ar užgeso žibintuvėlis? Akimirksniu prarandi orientaciją, kyla panika, ieškai šviesos, imi atsitrenkti į daiktus ir sienas... Pažįstama ir įprasta aplinka staiga tampa bauginanti ir svetima. Bet štai užžiebi degtuką ar žiebtuvėlį, pakratytas „prožektorius“ vėl pradeda šviesti, atsiranda elektra ir viskas grįžta į savo vėžias. Koks palengvėjimas...
Tam, kad įvertintum šviesą, tenka bent kurį laiką pabūti tamsoje. Pradžioje šviesa kiek apakina, nes akys prie jos nepratusios, bet vėliau be jos jau negali gyventi.
Jau 13 m. dirbu ten, kur tamsos yra daug. Gal todėl aš, kaip ir mane supantys žmonės, labai vertiname šviesą, jei tik pavyksta išvysti jos blyksnį tamsioje kasdienybėje. O mūsų kasdienybė – pataisos namai, kuriuose bausmę atlieka ne pirmą kartą teisti, sunkiomis ligomis sergantys asmenys, dažnas praradęs artimuosius ir kalėjimuose praleidęs didžiąją gyvenimo dalį... Kai kurie jų paskendę priklausomybės ligų liūne ir susiruošę net čia baigti savo dienas. Tačiau yra šviesos ir čia – ją atneša žmonės, kurie tiki, tikisi ir aukojasi.
Su Nerijumi susipažinome 2009-aisiais, Alfa kursų metu. Tuo metu pataisos namuose lankėsi ir su nuteistaisiais bendravo daug šviesių, tikinčių ir tikėjimą skleidžiančių žmonių. Bet kursai baigėsi, žmonės užsiėmė kitais darbais ir projektais, o Nerijus ir jo komanda liko. Vėliau sužinojau, jog mūsų koplytėlėje jis ir anksčiau būdavo dažnas svečias, tiesiog nesusipynė mūsų keliai. Dėl jo Alfa kursų skleidžiama tikėjimo šviesa neužgeso, bet išsivystė į nuolatinius susitikimus, pritraukiančius nemažą būrį tikėjimo šviesos ieškančių žmonių.
Nerijus suprato, kad nuteistiesiems neužtenka kas savaitę vykstančių pamaldų koplytėlėje ar Biblijos skaitymo susigūžus kamputyje savo gyvenamajame kambaryje. Jiems tenka atlaikyti ir kitų nuteistųjų patyčias ir pašaipas: „Tau jau „stogas nuvažiavo“, jei pradėjai tikėti“ ir pan.
Žmogui, ypač neseniai įtikėjusiam, reikia galimybės pabendrauti su bendraminčiais, išgirsti nešančius tikėjimo žodį žmones iš laisvės, reikia kartu pasimelsti ir pagiedoti, reikia žmogiškos šilumos ir supratimo, reikia pasijusti tiesiog žmogumi.
Nerijus sugebėjo suburti bendruomenę, kuri neužsidarė savyje, bet nuolat apie save praneša kitiems: periodiškai organizuojami dideli renginiai – koncertai, į kuriuos ateiti gali visi norintys pataisos namuose bausmę atliekantys ir dirbantys asmenys. Masiniai renginiai vyksta didelėje salėje-klube, talpinančiame 400 žmonių, tad iš 1200 čia bausmę atliekančių žmonių ten apsilankyti gali net trečdalis. Nerijaus kvietimu pataisos namus aplankė šlovinimo grupės iš Vilniaus bažnyčios „Kristaus paliepimas“, Marijampolės bažnyčios „Gyvenimo šviesa“, Alytaus bažnyčios „Tikėjimo žodis“, Naujosios Akmenės reabilitacijos centro „Prieglobstis“ ir netgi iki šios dienos menamą įspūdį palikęs Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis“ choras „Maranata“. Visi susidomėjusieji kviečiami į atvirus susirinkimus, vykstančius kas 2–3 mėnesius, o tie, kas suprato, jog be šios šviesos jau nebegalės gyventi, lankosi nuolatiniuose susirinkimuose, vykstančiuose 2 kartus per savaitę metodiniame psichologinės reabilitacijos centro kabinete. Čia su Nerijumi ir kartu su juo atvykstančiais svečiais jie žiūri ir analizuoja krikščioniškus filmus, dalyvauja Biblijos studijos grupėse, meldžiasi, diskutuoja, analizuoja, dalijasi savo išgyvenimais ar tiesiog atsipalaiduoja, pabūna savimi, be kaukių, be apsimetinėjimo. Nerijaus pastangomis susirinkimuose viešėjo ir svečių iš užsienio: organizacijos CBSI atstovė Lietuvoje Marietta Smith, pastorius Martinas Menzas iš Vokietijos. Taip pat jau daugiau nei 10 buvusių Alytaus pataisos namų nuteistųjų gyvena naują, su kriminaline praeitimi nieko bendra neturintį gyvenimą ir taip savo pavyzdžiu įkvepia naujus ir sutvirtina abejojančius žmones.
Džiaugiuosi, kad nuolat atsiranda žmonių, kurie palaiko Nerijaus tarnystę ir padeda jam vesti užsiėmimus. Dauguma jų, kaip sužinojau, yra „Tikėjimo žodžio“ bendruomenės nariai. Anksčiau neteko asmeniškai susidurti su šia krikščionių bendruomene, o visuomenėje sklandė įvairių nuomonių (ji buvo vadinama ir sekta, ir naujos krikščionybės pakraipos bažnyčia), ir man atrodė, kad dauguma šią bendruomenę lankančių tikinčiųjų turėtų būti gan fanatiški, nuo realybės atitrūkę žmonės. Tačiau, pabendravusi su Nerijumi, supratau, kad jie – tiesiog giliai tikintys žmonės, savo gyvenimo vedliu pasirinkę Jėzų, stiprybės, meilės ir džiaugsmo besisemiantys iš tikėjimo. Įsitikinau, kad „Tikėjimo žodis“ ne ardo, o jungia šeimas, jas puoselėja, o tikėjimas tikrai netrukdo užsiimti „žemiškais“ reikalais, pvz., remontuoti automobilius, o kartu ir padėti darbo ieškantiems į laisvę išėjusiems ir į gyvenimą kabintis bandantiems, anksčiau suklupusiems asmenims.
Dėl didelio darbo krūvio mes, pataisos namų darbuotojai, dažnai nerandame laiko tiesiog pasikalbėti su nuteistuoju, išklausyti jo bėdų ar diskutuoti tikėjimo klausimais. Mes bėgame, lekiame, pildome dokumentus ir kartais tarsi nebematome paties svarbiausio – žmogaus. Todėl tokioje aplinkoje ir tokioje situacijoje atsidūrusiam žmogui galimybė porą kartų per savaitę pasikalbėti, išsisakyti, išgirsti, pagiedoti, atsipalaiduoti ar tiesiog drąsiai ir nebijant pašaipų ištarti „Aš tikiu. Padėk man, Jėzau“, ir yra ta šviesa, kuri neleidžia paklysti tamsoje...
Visas Alytaus pataisos namų darbuotojų kolektyvas ir direktorius dėkingi Nerijui už jo pasiaukojantį darbą, skiriamą laisvalaikį, inovatyvumą, energiją ir neblėstantį optimizmą, kuris įkvepia darbui ir aplinkinius žmones. Tikimės, kad jis ras jėgų bei energijos toliau prisidėti prie nuteistųjų resocializacijos, tikėjimo sklaidos, kas neabejotinai padės jiems tapti garbingais visuomenės nariais. Tokia iniciatyva yra laukiama ir sveikintina. Kiekvienas pas mus atvykęs žmogus atneša ir blyksnį šviesos, kuri patraukia vis daugiau jos pasiilgusiųjų.
Alytaus pataisos namų Psichologinės tarnybos viršininkė Vilmantė Gintaraitė
