.jpg)
Apie misiją Austrijoje
Mindaugas Sakalauskas daugelį metų tarnavo „Tikėjimo žodžio“ bendrijoje pamokslaudamas Dievo žodį, buvo Jonavos bažnyčios pastorius. Neseniai drauge su šeima išvyko gyventi ir tarnauti Dievui į Austriją. Apie tai, kaip sekasi įsikurti naujoje šalyje, kalbamės su pačiu Mindaugu.
Mindaugai, kaip gimė mintis išvykti misijoms į Austriją?
Į Austriją išvykau prieš pusantrų metų. Kiek vėliau, prieš metus, čia atvyko ir mano šeima.
Išvykti į Austriją nebuvo mano / mūsų idėja. Šiaip niekada nemąsčiau apie išvykimą iš Lietuvos. Tačiau prieš keliolika metų išgyvenau Dievo aplankymą, kurio metu Jis prakalbo apie ketinimą ateityje panaudoti mane statydinant bažnyčią Austrijoje. Ir tik visai neseniai, šiek tiek daugiau nei prieš porą metų, suvokiau, kad tas laikas atėjo – reikia žengti žingsnį šio pašaukimo įgyvendinimo link. Todėl ir išvykome su šeima į Austriją.
Gal galėtum plačiau papasakoti, kokia misijos organizacija Austrijoje jus pakvietė? Kaip gavote pasiūlymą tarnauti? Iš kur ši misija sužinojo apie Tave?
Misija, kurios savanoris esu ir kuriai tarpininkaujant atvykome į Austriją ir čia žengėme pirmuosius įsikūrimo žingsnius, vadinasi Kontaktmission. Ši misijų organizacija įsikūrė 1979 m. Austrijoje, tačiau šiandien šio „medelio“ šakos gana plačiai išsikerojusios ir siekia per trisdešimt šalių penkiuose žemynuose. Todėl Austrija yra tik vienas iš daugelio jos tarnystės laukų. Ne vienas Kontaktmission misionierius tarnauja ir Lietuvoje – būtent per juos ir sužinojau apie šią misiją ir kreipiausi, išsakydamas troškimą prisidėti prie tarnystės Austrijoje. Kadangi Kontaktmission siekis – padėti iš Dievo misionierišką pašaukimą gavusiems žmonėms jį įgyvendinti, ji noriai atvėrė mums duris. Jei įdomu, daugiau informacijos apie šią misiją galima rasti internete www.kontaktmission.de.
Ką šiuo metu veiki? Kaip pavyko įsikurti šeimai?
Šis laikas – vis dar įsikūrimo laikas. Tikrovėje jis trunka kur kas ilgiau ir sudėtingiau, nei iš šalies gali atrodyti. Juk viską pradedi nuo pradžių – kaip sakoma, „nuo nulio“: nauja visuomenė, kita tvarka, svetima kalba, nauji santykiai, nauja bendruomenė, naujas darbas. Visa tenka kurti, imti statyti nuo pradžių. Vienas iš misijos vadovų yra paminėjęs, jog etatiniams misionieriams, vykstantiems į svečią šalį, yra suteikiami dveji metai išmokti kalbai, „prigyti“ naujoje aplinkoje, o mums, neetatiniams, tam reikia maždaug ketverių metų.
Ne vienas lietuvaitis klausia: „Ar jau tarnauji, pamokslauji Austrijoje?“ Į šiuos klausimus atsakau: „Ir taip, ir ne.“ Viskas priklauso nuo to, ką vadiname tarnavimu, kaip jį suprantame. Jei tarnavimas suprantamas vien kaip pamokslavimas, tuomet – netarnauju. Tačiau nesijaučiu netarnaująs Dievui. Bendrauju su Viešpačiu, meldžiuosi už supančius žmones, būnu su šeima, padėdamas šeimos nariams įveikti iššūkius, patiriamus naujoje aplinkoje, dirbu, kad galėtume apskritai išlikti šioje šalyje, gilinu vokiečių kalbos žinias. Tam tikra prasme – kloju pamatus, kurių kol kas išoriškai nelabai matyti. Bet tai nereiškia, kad niekas nevyksta, kad namas nėra statomas... Tikiu, kad ateis laikas tiek sienoms, tiek stogui. Bet kaip Koheletas sako: „Viskam savo laikas.“
Kaip įsivaizduoji tolimesnę tarnystę šioje šalyje?
Dievas žino. O mes klausiame Jo maldoje ir laukiame, kur ir kaip Jis norės mus panaudoti. Juk jei Jis siuntė, vadinasi, yra kažką konkretaus ir numatęs. Po truputį ryškėja galimos būsimos tarnystės kontūrai, tačiau apie tai dar kiek ankstoka kalbėti. Jei Dievas duos, galėtume apie tai šnektelėti gal po kokių penkerių metų...
Linkime sėkmės jūsų šeimai einant pašaukimo keliu.
Kalbino Sonata Aleksandravičienė
