.jpg)
Jūsų dėmesiui siūlome straipsnį ir vaizdo įrašą apie misijos „Filipinai“ pristatymą Kupiškio jaunimo centre. Dėkojame Viešpačiui, įkvėpusiam šią tarnystę, ir visiems į ją įsijungusiems savanoriams.
Ko gero, dažnas žmogus svarsto savanorišką veiklą kokioje nors tolimoje šalyje. Kupiškio jaunimo centro (KJC) surengtas Alizavos, Antašavos, Rudilių, Šepetos, Skapiškio, Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos, Povilo Matulionio progimnazijos moksleivių susitikimas su žmonėmis, savanorystei vykusiais į Filipinus, sužavėjo ne tik jaunimą. Pilnutėlė Kultūros centro Vitražų salė klausėsi panevėžiečių psichologo Ramūno Juknos, jo sūnaus Danieliaus, Juozo Balčikonio gimnazijos gimnazisto; Vilniaus krikščionių gimnazijos mokinio Juliaus Krasovskio, Labdaros ir paramos centro „Tavo svajonė” vadovo Deivido Judenio pasakojimų apie ypatingą dviejų savaičių savanorio gyvenimą tolimoje Pietryčių Azijos šalyje. Visi jie, 2015-ųjų rudenį dvi savaites dalyvavo misijoje, gyveno humanitarinės pagalbos organizacijos „Hope“stovykloje , kokių visame pasaulyje yra 17, ir skurdo kamuojamos šalies gyventojams kartu su kitų tautų savanoriais rodė šviesesnio gyvenimo pavyzdžius.
Filipinai – krikščioniška šalis, įsikūrusi Ramiojo vandenyno vakarinės pakrantės salyne. Tai valstybė, su kaimynėmis neturinti sausumos sienos, ją skalauja Pietų Kinijos, Sulu, Sulavesio bei Filipinų jūros. Čia – visur vanduo. Karšta ir tvanku. Oro drėgnumas siekia 70-80 proc. Kartais atrodo, kad pritrūks oro.
Anot R.Juknos, čionykščiai nežino Lietuvos, o išgirdę apie ją klausia, kiek joje gyventojų. Juokiasi išgirdę skaičių – trys milijonai. Vien sostinėje Maniloje gyvena 20 mln. žmonių, o šalyje – per 100 mln. Čia nekelia nuostabos 6-8 vaikų šeima, o dažnoje jų – 15-16.
Pirmą kartą atvykusiesiems į Aziją stipriausią įspūdį ir darė begalė žmonių – tarsi nesibaigianti eisena ar šventinis susibūrimas.
Skurdo čia tiek daug, jog, panašu, jis ima alinti ilgiau pabuvus šioje šalyje. Tai pripažino ir renginyje dalyvavusi, savanorių pasiklausyti atvykusi Skapiškio režisierė Vita Vadoklytė, neseniai Filipinuose praleidusi tris savaites. Paperka, tiesa, mandagumas, šypsenos, tvyrantis gyvenimo džiaugsmas.
Anot R.Juknos, vis dėlto geriau paisyti organizacijos „Hope“ atstovų perspėjimų, kuriose vietose lankytis nedera.
Šioje šalyje – ne šiaip lūšnynų gatvelės, o neužmatomi jų plotai. Apie ketvirtadalis filipiniečių gyvena skurde, nepritekliuje, antisanitarinėse sąlygose. Čia stiprūs kontrastai: už golfo aikštynų tvoros – besišlapinantys lūšnynų vaikai.
Savanoriauti į Filipinus važiuoja gydytojai, psichologai, edukologai, dvasininkai – tiesiog jauni geros valios viso pasaulio žmonės.
Kiek vilties 100-milijoninei šaliai suteikia svetimšalių savanorystė?
Anot R.Juknos, 2015-aisiais į Filipinus vykusių 10 lietuvių, kaip ir kitų savanorių, tikslas – vaikai. Pagalba čia svarbi įvairiose srityse, kartais iki absurdo elementariose. Filipiniečiai nesivalo dantų, tad parama reikalinga ir dantų šepetėliais, ir pasta, ir higienos pamokomis ir, žinoma, odontologų paslaugomis.
Gydytojai buvo šokiruoti, supratę, jog teks dirbti lauko sąlygomis, po atviru dangumi: saugok, kad praskrendantis paukštis nepataikytų klientui į pražiotą burną. Moksleiviai talkino specialistams, o viena gimnazistė net ryžosi traukti pacientui dantį. Anot medikų, filipiniečiai neįtikėtinai kantrūs: nedejuoja ir nedemonstruoja baimės.
Lietuvė gydytoja vienam ištraukė siūlus po apendicito operacijos. Apendicitas išoperuotas nemokamai, tačiau už siūlų ištraukimą reikia daug mokėti; savanorė šią paslaugą atliko nemokamai. Kai kuriais atvejais, ši šalis sunkiai suvokiama: net kelių eismo taisyklės tokios painios, jog nelengva net gatvę pereiti. Tačiau, anot paskaitos dalyvių, pamilti šiuos nuolat besišypsančius, paslaugius žmones nėra sunku.
Mokslas čia mokamas. Ir vis dėlto filipiniečių raštingumo norma gana aukšta, dažnas puikiai kalba angliškai; dėl istorinių ir geografinių aplinkybių yra įvaldę ir kelias kalbas. Net dėžučių nameliuose gali pamatyti televizorius ar kompiuterius. Civilizacijos čia ne tiek ir mažai, tik sunku pasakyti, kokiam procentui filipiniečių ji pasiekiama.
Filipiniečiai džiaugiasi savanoriais, juos vertina, tikisi, žinoma, kažkokios naudos. Bet jie linksmi ir nereiklūs, noriai įsitraukia į organizuojamus žaidimus, yra puikūs krepšininkai. Anot Danieliaus, šios šalies vaikai tarytum gimę žaisti krepšinį. Pagarbą Lietuvai pajunta kiekvienas filipinietis, sužinojęs, kiek lietuvių žaidžia ar žaidė NBA. Nors skaičiumi patiki gal ir ne kiekvienas; net čionykštis vaikas žino: NBA – aukštas lygis. Tokį pasiekti filipiniečiams trukdo vienintelis trūkumas – jų ūgis.
Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad žaidimai tėra abipusiai smagus laiko praleidimas. Šeimų be tėvo daug, todėl vietos vaikams savanoriai tampa vyrijos pasaulio atstovu, pavyzdžiu. Skyrybos Filipinuose – brangus dalykas. Tad dažniausia jos būna neoficialios: išėjo vyras iš namų, ir jo gyvenimas tęsiasi kitame Manilos kvartale, nuo šeimos nutolusiame gal per milijoną žmonių…
Savanoriai perspėjami nepasiduoti norui įsivaikinti filipinietį ir niekam neteikti nerealių vilčių. Anot R.Juknos, noras ištraukti bent vieną filipinietį iš skurdo išties apima.
Kaip sakė gimnazistai, kiekvienas jaunas žmogus turėtų patirti savanorystės skonį, išmokti jos pamokas. Danieliui anksčiau būdavo gaila vargšų, o dabar norisi sužinoti to vargo priežastis ir kažkuo tokiems žmonėms padėti.
Savanoriauti visi vyko savo pinigais. Kodėl pačiam R.Juknai buvo svarbu vykti į šią misiją? Aplankyti Filipinus buvusi jo svajonė, jautė misijos organizatorių amerikiečių, o ir Viešpaties paraginimą ten vykti. Savo vidiniu pasauliu jis toks: raginti žmones mąstyti apie savanorystės misiją, kalbėti apie ją ir uždegti ja kitus žmones.
Įdomu ir tai, jog R.Jukna gimė ir augo Kupiškyje, baigė Povilo Matulionio progimnaziją, buvo prie ištakų renkant jai vardą; vienintelis nepritarė dabartiniam, užsispyrusiai siūlė progimnaziją pavadinti L.Stuokos-Gucevičiaus vardu. Ramūno sesuo Daiva Kytrienė dirba Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje, jos pažintis su KJC direktore E.Vaitiekūniene ir paskatino pakviesti Ramūną paskaitai. Visų jų dėka buvo surengtas puikus pabendravimas savanorystės tema, užsitesęs, bičiuliškas.
Adelija Varnaitė
Pauliaus Briedžio nuotraukos
Taip pat kviečiame peržiūrėti Kupiškio TV parengtą reportažą apie misijos Filipinuose pristatymą (žr. nuo 58:55 min.)
