Kodėl derėtų išlikti blaiviems visą gyvenimą?

Daugelis mano, kad truputis vyno ar kitokių svaigalų niekam nepakenks. Aš esu abstinentas – tokia mano pozicija. Žinoma, ne kiekvienas gali toks būti ir ne kiekvienam tikriausiai to reikia. Tačiau aš nusprendžiau taip gyventi – be alkoholio. Stengiuosi vengti visko, kur yra alkoholio, net saldainių. Kodėl? Nes taip pasirinkau. Štai kas man primena, kodėl aš negeriu:

Mano protas negali išlikti blaivus, jei esu neblaivus fiziškai. Šventasis Raštas mus ragina nepasigerti vynu, bet prisipildyti Dvasios (Ef 5, 18). Dažnai tenka girdėti, kad žmogus geria, jog jam būtų lengviau bendrauti. Bet jei tu negali išsakyti savo minčių blaivus, ar tikrai nori jas sakyti apsvaigęs?

Gėrimas nėra išminties požymis. Saliamonas rašo, kad svaigiais gėrimais galima apsigauti (Pat 20, 1). Esu matęs ne vieną, kuris išgėręs pašėlsta, tampa sunkiai prognozuojamas ir valdomas. Net neabejoju, kad daugelis esate bendravę su neblaiviu žmogumi, ir, manau, sutiksite – vaizdelis ne koks. Jei būsi išgėręs tu, vaizdelis nepasikeis – tik  jo dalimi tapsi tu pats.

Aš esu pavyzdys. Apaštalas Paulius sako: Sekite manimi kaip aš seku Kristumi (1 Kor 11, 1). Mes esame kažkam pavyzdys, nors galbūt to nė nežinome. Kurį laiką dirbdamas su žmonėmis, turinčiais priklausomybės problemų, supratau, kad aš negaliu gerti alkoholio nė lašo, nes to mokau tuos žmones. Savo pavyzdžiu galiu parodyti, kad galima gyventi kitaip.

Šventasis Raštas ragina mus išlikti blaivius (1 Tes 5, 8; 1 Pt 4, 7 ir kt.). Mes skaitome, kad Jėzus ateis kaip vagis naktį, niekas nežino, kada tai bus. Nenoriu Jo pasitikti girtas ar kankinamas pagirių.

Alkoholis veda į priklausomybę. Fizikai, savo nuostabai, atrado, kad medicina 300 metų alkoholį aprašo kaip narkotiką – protoplazminį nuodą.

Alkoholis žudo smegenų ląsteles (ir tai ne juokas). Smegenyse yra 15 milijardų nervinių ląstelių – neuronų. Kiekvieną neuroną maitina mikrokapiliaras. Mikrokapiliaras yra toks plonas, kad eritrocitai į neuroną gali patekti tik iš eilės po vieną. Kai prie mikrokapiliaro prisiartina sulipę (dėl alkoholio) eritrocitai, jie jį užkemša. Po 7–9 minučių nervinė ląstelė – neuronas – miršta. Tik tiek ji gali išgyventi be deguonies. Po kiekvienų išgertuvių žmogaus galvoje atsiranda naujos žuvusių neuronų kapinės. Kai skrodimo metu atidaroma saikingai gėrusio (pavyzdžiui, avarijoje žuvusio) žmogaus kaukolė, gydytojai mato tokį pat vaizdą – smegenys susiraukšlėjusios, mažesnės.

Alkoholis trikdo hormonų pusiausvyrą. 1999 metais į mediciną ir chemiją besigilinantys mokslininkai padarė sensacingą atradimą – apynių kankorėžiukuose aptiko labai aktyvią medžiagą, priskiriamą  fitoestrogenų (fito – augalas, estrogenas – mot. lytinis hormonas) klasei. Iš apynių gamina alų, tad alų vartojančio vyro pečiai tampa siauresni, silpsta raumenynas, ypač pilvo raumenys, pradeda augti „alaus pilvas“, platėja dubens sritis, riebalai ima kauptis „pagal moterišką scenarijų“ – didėja (nukąra) krūtinė... Tai tik išoriniai požymiai, tačiau keičiasi ir vyro charakteris. Aktyvumas, kurį suteikia testosteronas, pamažu dingsta, vyras tampa pasyvesnis, suglebęs. Taip pat pastebimas potraukio moterims praradimas, nes jį pakeičia potraukis alkoholiui, o galiausiai atsiranda impotencija.

Šventasis Raštas ragina: Neprisitaikykite prie šio pasaulio (Rom 12, 1–2). Manau, kad mes, tikintieji, turėtume skleisti kitokią kultūrą – mes esame pašaukti būti kitokie. Nesakykime: „Geriu, nes nenoriu būti „balta varna“, noriu atsipalaiduoti ir pan.“ Brangieji, esu įsitikinęs – ne tam mes esame pašaukti! Mūsų tikslas aukštesnis, nei vien patirti malonumą. O jei tavo draugai nepriima tavęs tokio, koks tu esi, – anokie jie ir draugai... Palaimintas žmogus, kuris nesielgia kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią... (Ps 1, 1).

Bendrinti: