.jpg)
Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius (Hbr 13, 8). Jėzus yra istorijos praeities, dabarties ir ateities Dievas. Ši mintis man priminė, manau, daugeliui iš jūsų žinomą Č. Dikenso kūrinį „Kalėdų giesmė“. Prisiminkime pagrindinį herojų Skrudžą, kurį aplankė praeities, dabarties ir ateities dvasios. Pamąstykime: ar mums daro įtaką praeitis? Ar mes laimingi dabartyje? O gal su nerimu žiūrime į savo ateitį?
Praeities dvasia
Pirmoji minėtos knygos herojų aplankė praeities dvasia. Pasirodžiusi Skrudžui, ji nubloškė jį iki vieno jo gyvenime lemtingo įvykio. Manau, kiekvienas iš mūsų prisimename tam tikrą praeities įvykį, išgyvenimą, kuris mūsų mintyse kartkartėmis vis iškyla, sukeldamas neigiamas emocijas ar skausmą. Tokie prisiminimai dažniausiai būna nemalonūs: gal tai išsiskyrimas su mylimu žmogumi, gal žinia apie ligą, artimo draugo išdavystė ar pan.
Svarbu, kaip mes reaguojame į įvairias praeities situacijas, ką darome su tais praeities įvykiais. Štai Šventajame Rašte sakoma: Praeities įvykiai užmirštami, o ir vėliau būsiančių nebeatsimins tie, kurie gyvens po jų (Ekl 1, 11). Ekleziastas teisus – laikas gydo žaizdas, taip sako ir liaudies išmintis. Vis dėlto iškyla klausimas, kiek turi praeiti laiko, kad kai kurie dalykai užsimirštų? Juk kuo gilesnė žaizda, tuo ilgiau ji gyja.
Dažnai mes stengiamės senus prisiminimus pakeisti naujais, taip atversdami naują savo gyvenimo knygos puslapį, ir tai darome siekdami išvengti skausmo. Tačiau dažnai lengviau netampa, priešingai, regis, viskas tik pasunkėja: susimaišo seni ir nauji dalykai, ir vietoje vienos švarios spalvos turime kelias nelabai aiškias spalvas.
Kodėl taip nutinka? Manau, dažniausia priežastis yra neatleidimas. Dažai mums tiesiog patinka jaustis blogai, ir pasiteisinimas, kad kitas kaltas, teikia mums netikrą viltį. Laikydami savyje pyktį ar neapykantą, mes niekaip negalime atleisti. Tačiau gebėjimas atleisti yra labai svarbus: jis brandina teigiamas mūsų savybes, meilę, stiprėja pasitikėjimas bei fizinė sveikata. Atleidimas – tai procesas, kuriuo siekiama sugrąžinti pusiausvyrą, atgauti emocinę ramybę, savivertę ir orumą. Jei neatleidžiame, bendraudami su tuo žmogumi pradedame įžvelgti potencialią išdavystę... nes taip kartą jau nutiko. Taip vietoje gražaus santykių augimo atsiranda išdavystės laukimas. Mes imamės veiklų, bet jos dažnai yra įkvėptos nerimo ir baimės, o ne meilės, ir tai yra tiesus kelias į susvetimėjimą bei širdies kietumą.
Antra aplankiusi dvasia – dabarties
Manau, ne vienas norėtų atsidurti savo bičiulių rate kaip nematomas svečias ir paklausyti, kas apie jį kalbama. Kaip manai, ką išgirstum? Kaip draugai apie tave atsilieptų? Kaip jie tave vertintų? Žinoma, jei širdis kieta, tai koks skirtumas, kas ir ką apie mane galvoja. Tačiau turėdamas jautrią širdį tu natūraliai nori, kad aplinkinių atsiliepimai būtų kiek įmanoma geresni. Vis dėlto šiandiena nėra tokia svarbi, kad sužinotum, kaip tave vertina draugai. Laiško Hebrajams autorius, rašydamas apie šiandieną, kalba ne kaip apie savaime aiškų dalyką, bet kaip apie laikiną ir nestabilią būseną: Žiūrėkite, broliai, kad kuris iš jūsų nebūtų piktos, netikinčios širdies, atitolusios nuo gyvojo Dievo. Verčiau raginkite vieni kitus kasdien, – kol dar sakoma „šiandien“, – kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta. Juk mes esame tapę Kristaus dalininkais, – jei tik išlaikysime tvirtą pradinį pasitikėjimą iki galo, kol yra sakoma: „Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių kaip per maištą“ (Hbr 3, 13–15).
Šios eilutės atskleidžiama, kokia svarbi yra šiandiena. Jėzus ragina per daug nesirūpinti rytdiena, nes ir šiai dienai užtenka savo rūpesčių. Šiandiena labai svarbi dėl tiesos, kurią mes išgirstame. Ji gali pakeisti gyvenimą. Tačiau daugelis kažkodėl nelinkę tikėti ir pasitikėti šiandiena, jie remiasi savo praeitimi arba vaikosi miglotos ateities, sakydami: „Jei vienaip ar kitaip susiklostys aplinkybės, tuomet viskas ir pasikeis.“ Tačiau šiandiena – tai vienintelis taškas, nuo kurio tu gali judėti į priekį. Šiandiena nebūtinai tau patiks, nes tai, ką apie save sužinosi, gali liūdinti. Bet jei mes priimame tai kaip tašką, nuo kurio judėsime į priekį, atsiras tikslas arba kitas taškas, tačiau tas kitas taškas bus ateityje.
Ateities dvasia
Trečia dvasia, aplankiusi herojų, buvo ateities dvasia. Nežinau, ar prisimenate, bet ta dvasia buvo viena blogiausių. Ji buvo pabaigos dvasia. Ja viskas turėjo pasibaigti. Tačiau pabaigoje paaiškėjo visa poelgių ir priimtų sprendimų tuštybė. Pabaigoje nebegali padaryti nieko, tik stebėti, kaip viskas ritasi ir baigiasi. Bet būtent tas suvokimas labiausiai ir sukrėtė Skrudžą. Tai buvo tarytum paskutinis lašas. Būtent po to viskas pasikeitė. O kada pradedame keistis mes? Ar laukiame visiško galo, kai jau vilties praktiškai nebelieka ir mes desperatiškai pradedame ieškoti Dievo? O gal mes tiesiog manome, kad esame aplinkybių įkaitai ir nieko čia nepadarysi?
Gaila, bet Dievo ieškoti pradedame tik tuomet, kai patys nebegalime nieko padaryti. Mes stengiamės „įsikabinti“ į Dievą, uoliau melstis, studijuoti ir daryti kitus, mūsų nuomone, gerus darbus. Bet pabaiga nėra tas laikas, kai reikia keistis. Pabaiga rodo finišą arba tai, ko tu užsitarnavai. Pabaigoje tu gauni apdovanojimą, arba ne.
Apreiškimo Jonui knygoje skaitome, kas laukia nugalėtojo: „Nugalėtojui Aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojaus viduryje; nugalėtojas nenukentės nuo antrosios mirties; nugalėtojui Aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas; duosiu valdžią tautoms: jis valdys jas geležine lazda, ir jos bus sudaužytos tarsi moliniai indai“, – kaip ir Aš esu gavęs valdžią iš savo Tėvo; – ir jam duosiu aušrinę žvaigždę; jis bus aprengtas baltais drabužiais ir jo vardo neištrinsiu iš gyvenimo knygos. Aš išpažinsiu jo vardą savo Tėvo ir Jo angelų akivaizdoje; padarysiu ramsčiu savo Dievo šventykloje, ir jis jau nebeišeis laukan; užrašysiu ant jo savo Dievo vardą ir vardą savo Dievo miesto, naujosios Jeruzalės, nužengiančios iš dangaus nuo mano Dievo, ir savo naująjį vardą; duosiu jam atsisėsti šalia savęs, savo soste, kaip ir Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo, Jo soste (žr. Apr 2–3 sk.). Štai kas laukia tų, kurie nugalės. Tačiau nugalėtojai paaiškės tik kirtus finišo liniją. Ne visiems suteikta galimybė pamatyti savo ateitį ir pasikeisti, tačiau visiems suteikta galimybė keistis.
Kuo viskas Č. Dikenso kūrinyje baigiasi? Skrudžas po patirto sukrėtimo pradeda keistis. Aplinkiniams jis atrodo keistai, nes tai neįprasta. O kokia tavo nuomonė apie ateitį, kai pažvelgi į savo praeitį ir stebi dabartį? Ko lauki iš ateities? Gal reikia pritarti apaštalo Pauliaus žodžiams: Todėl ir mes, tokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų. Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje (Hbr 12, 1–2). O gal šiems žodžiams: „Broliai, aukokime savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, – tai mūsų sąmoningas tarnavimas. Ir neprisitaikykime prie šio pasaulio, bet pasikeiskime, atnaujindami savo protą, kad galėtume ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia (Rom 12, 1–2).
Dž. Paiperis knygoje „Nešvaistyk savo gyvenimo“ rašo: „Pakilkite virš savo riboto gyvenimo, labai reikšmingo gyvenimo, kurio Dievas jokiu būdu nemenkina, ir pamatykite bendrą jaudinantį Dievo užmojų dėl pasaulio istorijos, kurie būtinai bus įgyvendinti, vaizdą. „Tariu: „Mano užmojis bus įvykdytas!“ Aš įvykdysiu visa, kas sumanyta (Iz 46, 10), kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“ (Fil 2, 10–11). Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas (Mt 24, 14).“
Nepraleisk galimybės keistis ŠIANDIEN. Būk drąsus ir pradėk žengti po mažą žingsnelį. Gal ne taip greitai, bet, tikiu, nueisi prie savo kelionės tikslo.
