.jpg)
Laisvė kam...
Mes jau išsiaiškinom, nuo ko Kristus mus išlaisvina (negatyvusis laisvės aspektas). Tačiau kiekvieną kartą svarstant apie laisvę, svarbu pagalvoti ir apie tai, kam mes esame išlaisvinami (pozityvusis aspektas).
Dabar norėčiau aptarti teiginį, kad tikroji laisvė yra laisvė būti savimi – tokiais, kokius Dievas mus sukūrė ir kokius nori matyti. Pradėkime nuo paties Dievo. Dievas yra vienintelė būtybė, kuri džiaugiasi tobula laisve. Jūs galite ginčyti, kad Jo laisvė nėra tobula. Iš tiesų ji nėra absoliuti ta prasme, kad Jis negali daryti absoliučiai bet ką. Pačiame Šventajame Rašte išvardyti keli dalykai, kurių Dievas „negali“ padaryti. Jis negali meluoti. Jis negali padaryti nuodėmės. Jis negali gundyti ir būti gundomas. Taigi Jo laisvė nėra absoliuti. Tačiau ji tobula, nes Dievas yra laisvas daryti, ką nori. Dievas negali atlikti tik to, kas priverstų Jį išsižadėti savo žodžių ar prieštarauti sau pačiam (žr. 2 Tim 2, 13). Jis visada ir visiškai išlieka savimi. Dieve nėra nieko despotiška, nieko kaprizinga, nieko impulsyvaus. Jis visada toks pat. Jis niekada nesikeičia. Jis stabilus ir nepajudinamas. Ir Jis atranda savąją laisvę iš tikrųjų būdamas savimi – Dievu. Jei Jis paprieštarautų sau, Jis sunaikintų pats save ir nebebūtų Dievas. Tačiau Jis išlieka savimi ir niekada nenuklysta nuo šio kurso. Kas ištiktų visatą, jei Dievas bent akimirksniui taptų kuo nors kitu?
Dabar pereikime nuo Dievo Kūrėjo prie visų Jo kūrinių, ir pamatysime veikiant tą patį principą. Absoliuti laisvė, neribota laisvė tėra iliuzija, negalimybė. Kiekvienos būtybės laisvę riboja jos pačios prigimtis. Štai akivaizdus pavyzdys – žuvis. Dievas sukūrė žuvis taip, kad jos gyventų ir daugintųsi vandenyje. Jų žiaunos pritaikytos absorbuoti deguonį iš vandens. Šie padarai gali būti savimi tik toje terpėje, kur atranda savo „žuviškumą“, savo tapatumą, savo laisvę. Atkreipkite dėmesį – vanduo apriboja žuvį, tačiau tame apribojime ir yra laisvė. Jos laisvė yra išlikti savimi tuose rėmuose, į kuriuos ją įspraudė Kūrėjas. Tarkime, jūs turite namuose senovišką, tikriausiai karalienės Viktorijos laikais sukurtą sferinį akvariumą auksinei žuvelei. Ir, tarkime, jūsų mažoji žuvelė vis plaukioja aplinkui savo palaimintame inde, kol jai visa tai nusibosta, ir ji nusprendžia išsivaduoti iššokdama lauk. Jeigu jai pavyks nukristi į tvenkinį jūsų sode, laisvės iš tiesų bus daugiau. Ji išliks vandeny ir kartu turės daugiau vietos paplaukioti. Tačiau jeigu žuvelė nukris ant asfalto ar kilimo, jos pretenzijos į laisvę baigsis mirtimi. Žuvys gali atrasti savo laisvę tik toje aplinkoje, kuriai jos yra sukurtos.
Dabar pereikime prie žmonių. Jei žuvys sukurtos vandeniui, kam sukurti žmonės? Biblinis atsakymas neabejotinai būtų toks: jeigu žuvys sukurtos vandeniui, žmonės sukurti meilei – tam, kad mylėtų Dievą ir savo artimą. Meilė yra toji terpė, kurioje žmonės atranda savo išskirtinį žmogiškumą. XVI a. Romos katalikų poetas Robertas Southwellas rašė: „Aš gyvenu ne ten, kur kvėpuoju, o ten, kur myliu.“ Jis sąmoningai atkartojo Augustino epigramą, kurioje sakoma, jog siela gyvena ne tada, kai egzistuoja, o tada, kai myli. Autentiška žmogiška egzistencija neįmanoma be meilės.
Taip mes susiduriame su stulbinančiu žmogišku paradoksu. Paprastai jį suformuluočiau taip: tikroji laisvė yra laisvė būti savimi – tokiu, kokį mane Dievas sukūrė ir nori matyti. Tačiau Dievas sukūrė mane tam, kad mylėčiau, o mylėti, vadinasi, duoti, aukotis. Taigi, kad būčiau savimi, aš turiu paneigti save, paaukoti save dėl meilės Dievui ir kitiems žmonėms. Kad būčiau laisvas, turiu tarnauti. Kad gyvenčiau, turiu mirti savo egocentrizmui. Kad atrasčiau save, turiu prarasti save meilėje. Kažkur skaičiau, kaip gražiai apie tai pasakė Mikelandželas: „Kai esu jūsų, pagaliau esu visiškai savimi.“ Vadinasi, aš nesu savimi, kol nepriklausau jums (Dievui ir kitiems žmonėms).
Taigi laisvė yra tikra priešingybė tam, kuo ją laiko daugelis žmonių. Prisimenu vieną suomių studentą, kuris Helsinkio universitete man pasakė: „Jeigu galėčiau išsivaduoti nuo atsakomybės prieš Dievą ir kitus žmones, galėčiau gyventi sau. Tada būčiau laisvas.“ Tačiau tikroji laisvė yra visai kas kita, tai išsivadavimas iš įsigilinimo į savo kvailą mažytį „aš“, kad galėtume laisvai mylėti Dievą ir savo artimą.
Apie šį fundamentalų laisvės paradoksą kalbėjo pats Jėzus. Jis pasakė: Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės (Mk 8, 35). Anksčiau aš maniau, kad šioje vietoje Jis kalba apie kankinius, tiesioginį, fizinį išgelbėjimą bei gyvybės praradimą. Tačiau graikiškas žodis, kuris verčiamas „gyvybė“, yra psychē, ir daugelyje kontekstų jį geriausia versti „aš“. Arba jį galima pakeisti paprasčiausiais sangrąžiniais įvardžiais „save“ ar „sau“. Šiuolaikine kalba Jėzaus epigramą būtų galima atkartoti taip: Jei nori išlaikyti save ir gyventi sau bei nenori atsižadėti savęs, tu prarasi save. Bet jei esi pasirengęs prarasti save, išdalyti save, mylėdamas Dievą ir sau artimus žmones, tada, kai būsi visiškai apleistas, kai atrodys, jog praradai viską, įvyks stebuklas, ir tu atrasi save.
Versta iš: "Why I Am A Christian" (IVP, 2003)
