.jpg)
Maskvos sekmininkų bažnyčios „Geroji žinia“ (Maskva) jaunimo pastorius, šlovinimo vadovas, muzikantas ir atlikėjas Filipas Reneris interviu 316NEWS papasakojo, kaip pasirinkti tinkamą muziką, ir dar daugelį kitų dalykų. Gimęs JAV, Filipas pastaruosius 11 metų gyvena ir tarnauja Rusijoje, ir tai, pasak jo, yra geriausias laikas jo gyvenime. Troškimas tarnauti jo širdyje gimė sulaukus vos vienuolikos metų: „Iš pradžių rinkau šiukšles ir nešiojau aparatūrą, ir tik po to tapau šlovinimo vadovui. O tarnauti jaunimui troškau visą savo gyvenimą.“
Kaip jūs, būdamas jaunimo pastoriumi, manote, ar pasaulietinė muzika šiandien yra problema, kuri trukdo jauniems žmonėms augti dvasiškai?
Be abejo. Jeigu žmogus klauso Dievo Žodžio, kasdien skaito Bibliją, nuolat bendrauja su Dievu, viduje atsiranda pojūtis, pasakantis, ko nereikia klausyti. Jeigu nekreipi į tai dėmesio, vėliau imi nebeskirti gero ir blogo. Tada staiga pastebėsi, kad visai iš niekur į galvą pradės lįsti neaiškios mintys, kamuoti keisti sapnai. Tad jeigu dainoje dainuojama apie nusivylimą ir išsiskyrimą, jeigu joje keikiamasi, jeigu joje sakoma, kad reikia šlovinti save, nesiklausykite. Beje, instrumentinė muzika taip pat gali perduoti neigiamą žinią.
Tai yra, muzika taip pat skirstoma į „juodą ir baltą“?
Taip, tačiau nedrįstu tvirtinti, kad visa nekrikščioniška muzika yra bloga. Svarbiausia prasmė. Visame kame yra žinia. Pavyzdžiui, roko koncertuose daugelis merginų praranda nekaltybę. Tai tam tikras maištas, kurio veikiami kai kurie jaunuoliai netgi nusižudo. Bet kokia muzika daro dvasinę įtaką. Žodžiai gali būti nuoširdūs ir nelabai blogi, tačiau muzika, pati melodija, vis tiek perduoda asmeninę autoriaus sielos būseną. Natos perduoda tai, kuo jis užsiima, kaip gyvena, kaip suvokia pasaulį. Todėl reikia tiesiog sekti Šventąja Dvasia, Ji duos žinoti, kam nereikėtų skirti dėmesio.
O ką pasakytumėte apie pasaulietinę muziką, kuri propaguoja gėrį ir krikščioniškas vertybes, tačiau nėra Dievo šlovinimas? Ar ji tinka Dievui?
Iš tiesų neutralios muzikos yra labai mažai. Kaip muzikantas sakau: rašau tai, ką patyriau. Tai yra, grįžau namo iš konferencijos, patyriau Dievo prisilietimą, paėmiau gitarą, paskaičiau Šventąjį Raštą, ir gimė giesmė. Kai žmonės ją išgirs, ant jų nužengs tas pats patepimas, kuris buvo ant manęs. Tačiau yra priešingos situacijos. Pavyzdžiui, vaikiną paliko mergina, jis paėmė gitarą ir sugrojo, padainavo kažkokius žodžius apie išsiskyrimą. Šie žodžiai apie atstūmimą paskui skambės kitų žmonių ausyse. Ar toks žmogus bus pripildytas krikščioniškų vertybių? Kaip šlovinimo vadovas aš tikiu, kad lipdamas ant scenos turi būti švarus, o ne susiteršęs.
Žinoma, būna situacijų, kai, pavyzdžiui, užeini į parduotuvę, o ten goja bloga muzika. Pastebėjau, kai išeini iš tokių vietų, jautiesi tarsi purvinas, net norisi nusiprausti. Visa muzika gali įtakoti dvasiškai, tačiau mažai tos, kurioje yra neutrali žinia.
Šiandien daugelis pasauliečių dainininkų ir dainininkių atlieka dainas apie Dievą. Kaip į juos žiūrėti, turint omenyje, kad jų repertuarui priklauso ir „nuodėminga muzika“?
reikia įsiklausyti į Šventosios Dvasios balsą ir savęs paklausti, galiu tai klausyti ar ne. Reikia žvelgti giliau. Šventoji Dvasia, kaip lengvas vėjo pūstelėjimas, pasakys, ką pasirinkti, tačiau ji nevers – rinktis privalai tu. Todėl negalima ignoruoti Šventosios Dvasios, negalima jos pražiopsoti, neatverti širdies durų, kai Dievas beldžia. Tą patį galima pasakyti apie knygas, filmus, žaidimus ir pan.
Ar galėtumėte paaiškinti, kuo skiriasi garbinimas ir šlovinimas?
Žiūrint iš techninės pusės, šlovinimo greitesnis tempas, o garbinimo – lėtesnis.
Šlovinimas – tai skelbianti muzika, kai kalbame apie tai, koks mūsų Dievas, koks Jis didis, nuostabus, mes apibūdiname Jo stebuklus. Šlovinimas – tai ginklas. Kai žmogui išties bloga, reiškia, laikas šlovinti Dievą. Reikia tiesiog šlovinti, ir Dievas bus su tavimi.
Kai izraelitai ėjo pirmyn, ir prieš juos stojo didžiulė priešų armija, ir Viešpats pasakė karaliui, kad jis į priekį leistų levitus. Levitai giedojo, šlovino Dievą. Dievas padarė stebuklą, ir izraelitai laimėjo. Kodėl? Todėl, kad jie garbinimą ir gyrių jie laikė svarbesniais negu savo jėgas. Taip bus visada, nes gyrius – tai ginklas.
Gyriaus ir šlovinimo vakaruose dažnai klausiu, kodėl mes šokinėjame, ir man atsako: „Kad pašlovintume Viešpatį“. Tada aš sakau, kad velnias po mūsų kojomis, štai kodėl mes šokinėjame.
Graikiškas žodis „garbinti“ reiškia „bučiuotis“. Taigi tai labai artimas bendravimas su Dievu. Garbindamas tu atsiveri Dievui, atveri savo troškimus, kai puoli ant kelių. Tu juk nesigėdiji verkdamas prieš mylimą žmogų, tu nesigėdiji apkabindamas mylimą žmogų, nesigėdiji, išsakydamas jam ar jai pačias baisiausias ir slapčiausias paslaptis, kurios yra tavo gyvenime. O kai mūsų Viešpats bėga pas mus, kartais mes bėgame į kitą pusę, bet Jis vis vien skuba mūsų link. Jis vis tiek mums sako „Eikš, aš tave apkabinsiu“, net jeigu jaučiamės neverti. Tačiau ačiū Dievui, yra kryžius, ir ši auka padarė mus vertus.
Ar jūsų gyvenime buvo sudėtingų situacijų, kai tiesiog žmogiškai nenorėjote eiti į sceną ir vesti šlovinimo. Kaip tai nugalėjote?
Atsimenu, kaip mano dukrelė periodiškai sirgdavo. Ir karta man paskambino, kad ji nekvėpuoja ir yra prie mirties. O po trisdešimties sekundžių aš turiu pradėti vesti šlovinimą. Tai yra, neturiu laiko, kad paskirčiau kažką savo vieton. Staiga pajutau Dievo paraginimą: „Nurimk, tiesiog nurimk“. Aš nusprendžiau pakilti į sceną. Pirmos giesmės metu, kai sakiau „Pakelkite rankas ir atiduokite Viešpačiui šlovę“, pirmiausia aš pasakiau tai sau: „Pakelk rankas ir atiduok Viešpačiui šlovę, Dievas didis, Jis nemiega, Jis nesnaudžia, Jo ausis neapsunko, Jo rankos galingos, Jis gydė prieš du tūkstančius metų. Jis gydo šiandien. Tiesiog mėgaukis šlovinimu, nugalėdamas save, tiesiog mėgaukis Dievo buvimu“. Giedodamas pirmąją giesmę jaučiausi tarsi vaidinčiau spektaklyje. Tačiau jau nuo antros giesmės tarsi pamiršau, kad dukrelė serga. Aš pamiršau apie problemas ir tiesiog pradėjau šlovinti Viešpatį. Po šlovinimo man paskambino ir pasakė, kad dukrelė bėgioja, ji atsigavo. Tai yra, Dievas padarė stebuklą, ir taip buvo gana nemažai kartų.
Kokią savybę, Jūsų nuomone, Dievas vertina labiausiai?
Sunku atsakyti į šį klausimą, tačiau pasakysiu taip; yra du dalykai, kuriuos vertina Dievas. Vienas – tai tyra širdis. Juk parašyta, kad tyraširdžiai regės Dievą. Antra – tai noras. Tikriausiai noras gyventi Dievo akivaizdoje. Kai tavo širdis nėra tyra ir nėra noro keistis, Dievas nieko negalės padaryti.
