„Tegul niekas neniekina tavo jaunystės“

Kai man buvo 20 metų, šie apaštalo Pauliaus žodžiai kasdien skambėdavo kaip galią turintis kodas, šventa malda, kurią mintyse sau kartodavau. Juk jauno žmogaus savivertė tik pradeda skleistis, tad yra pakankamai trapi, o orumas – gana gležnas.

Brandesnių žmonių įtarumas, cinizmas ar perdėta kontrolė, nepasitikėjimas, lengvai gali pažeisti arba užkietinti jaunuolio širdį. Tad visiškai suprantama paauglių savisauga, uždarumas ar atžagarumas, pasireiškiantys susidūrus su jauną žmogų menkinančiu požiūriu. Pakalbėkime apie tai truputi plačiau.

Niekas tegul neniekina tavo jaunystės. Tiktai pats būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, dvasia, tikėjimu, skaistumu (1 Tim 4, 12).

1. Šventasis Raštas atskleidžia mums, kad kiekvienas žmogus vertas pagarbos. Šioje eilutėje perduodamas pagarbus žvilgsnis į jaunuolį.

Dievui svarbus kiekvienas. Žmogus niekada nebūna per jaunas arba per senas amžinajam Dievui. Tuo tarpu pats Dievas negali būti per senas jaunuoliui. Amžinybėje nėra laiko ir ribų, ji nepavaldi joms. Todėl amžinybė nei sensta, nei jaunėja…

Dievas dažnai aplanko jaunus žmones. Vaikystėje, kai esame atviriausi tikėjimui. Vėliau jaunystėje, kai patiriame sunkiausias tapatybės krizes. Vienas evangelistas yra pasakęs: Jei žmogus išsigelbsti senas, jis išgelbsti savo amžinybę. Jei žmogus išsigelbsti jaunas, jis išgelbėja ir amžinybę, ir visą savo gyvenimą.

Viešpaties rankos veikimą galime atpažinti skirtingose savo gyvenimo laikotarpiuose, kai širdyje stipriai pabunda tikėjimo jausmas. Apžvelgdama savo gyvenimą, pastebiu Jo jautrų prisilietimą vaikystėje. Prisimenu save mažą gulinčią lovytėje ir prieš užmiegant svarstančią apie gyvenimą po gyvenimo… arba matau save palinkusią prie akvarelės albumo maža rankele piešiančią gausų Viešpaties angelų būrį, tarsi paukščius danguje. Būdama paauglė su Dievo tikrove susidūriau Šventojo Rašto puslapiuose. Esu dėkinga Dievui už visus šiuos Viešpaties malonės spindulius, gyvas akistatas su širdies tikėjimu. Tokių prisiminimų, neabejotinai, turime visi… Jei tik pasklaidytume savo atminties lobynus, prisimintume Viešpaties palytėjimo akimirkas.

2. Šventasis Raštas atskleidžia, kad jaunas žmogus gali būti pavyzdžiu kitiems.

Dievobaiminga jaunystė yra verta pagarbos. Niekas negali niekinti jaunuolio, jei jis ar ji gyvena atsakingai. Nors pesimistiškasis Ekleziastas sako, kad jaunystė gali būti tuščia ir daugelio subrendusių žmonių akyse atrodyti menka dėl mažos patirties ir nedidelio gyvenimo supratimo. Tačiau motyvuotas, užsibrėžęs, jautrus, kantrus ir pagarbus jaunuolis gali būti puikiu pavyzdžiu kitiems: ir jauniems, ir vyresniems žmonės.

Jei jūs esate jauni žmonės, kurie mylite Dievą ir Jo žodį, tad jau daugeliui tampate tikėjimo įkvėpimu. Žaviuosi jaunais žmonėmis bažnyčioje, kai jie sugeba paslaugiai ir atsakingai tarnauti kitiems. Įstabu matyti jaunimą širdingai liudijančius, tarnaujančius misijose, studijuojančius Šventąjį Raštą. Kartą vienas žmogus bažnyčios susirinkime pasakė: „Aš maniau, kad jaunimas netiki Dievu, o čia – vien jaunimas.“

3. Kad būtum pavyzdžiu kitam, reikia pačiam turėti Pavyzdį.

Svarbu suprasti šią tiesą, kuri veikia visose profesinėse srityse – jei nori būti pavyzdžiu, turėk pats gerą mokytojo, mentoriaus pavyzdį – žmogų gyvenantį tikrą, neveidmainišką gyvenimą bei turintį žinių, patirties ir pasiekimų tam tikroje srityje. Tokį pavyzdį gali rasti savo šeimoje, bažnyčioje, universitete. Krikščionių tikėjimo ir tarnystės pavyzdys, kaip aukščiausias idealas – Jėzus. Jis išryškėja, kaip kelrodė tikėjimo žvaigždė, kuria sekame savo gyvenime. Vis tik neturėtume paniekinti žemiškųjų taurių ir orių mokytojų, dvasinių tėvų pavyzdžių, kurie panašėdami į Kristų, keičia aplinką, daro pasaulį geresnį. Apaštalas Paulius sako tikintiesiems: sekite manimi, kaip aš seku Kristumi (1 Kor 11, 1). Jaunasis Timotiejus tapo Pauliaus sekėju visose srityse. Tu stropiai pasekei mano mokymu, gyvenimo būdu, tikslu, tikėjimu, ištverme, meile, kantrybe, persekiojimais, sunkumais… (2 Tim 3, 10). Tiesiog svarbu suprasti, jog žmonės augdami ir bręsdami dvasiškai, intelektualiai bei emociškai imituoja kitus, brandesnius už save: pradžioje biologinius tėvus, po to mokytojus, dvasininkus, universitetų dėstytojus… Svarbu įsižiūrėti į savo mokytojus. Kas jie? Kokie jie? Nes kokie mokytojai, tokie būsime ir mes…

www.ramioslankos.lt

Bendrinti: