.jpg)
Apreiškimo knyga be galo unikali. Tai vienintelė tokia knyga visame Naujajame Testamente. Didžioji jos turinio dalis skirta ateities įvykiams. Apaštalas Jonas aiškiai sako, kad šį apreiškimą jam perdavė pasiuntinys iš dangaus: Viešpats, šventų pranašų Dievas, atsiuntė savo angelą parodyti savo tarnams, kas turi įvykti netrukus (Apr 22, 6). Apreiškimas Jonui priklauso apokaliptinio žanro literatūrai. Apokaliptinė literatūra paprastai buvo rašoma atėjus priespaudai bei persekiojimams. Tokio žanro kūryba pasitarnaudavo kaip padrąsinimo priemonė tiems, kurių tikėjimas būdavo išbandomas. Ryškiausi apokaliptinio žanro pavyzdžiai Šventajame Rašte yra Danieliaus pranašystė ir Apreiškimas Jonui. Pirmojoje knygoje vaizduojami Babilono nelaisvės laikai, antrojoje atskleistas bręstantis konfliktas tarp Romos imperijos visuomenės bei Bažnyčios tikinčiųjų. Panagrinėkime Apreiškimo Jonui žinią, nes ji aktuali ir šiandienos krikščionims.
Trumpa Apreiškimo knygos apžvalga
Pačiomis pirmosiomis Apreiškimo knygos eilutėmis apaštalas Jonas patvirtina esąs Apreiškimo knygos autorius (Apr 1, 1–2). Jis skaitytojams pasakoja, kad dėl savo tvirto tikėjimo buvo išsiųstas į Patmos salą ir ten gavo iš Viešpaties ypatingą žinią, kuria ir nori pasidalyti su kitais. Nagrinėdami Apreiškimo Jonui knygos sandarą, matome, kad apaštalas Jonas keturis kartus pavartoja žodį „Dvasioje“ (Apr 1, 10; 4, 2; 17, 3; 21, 10), ir, kaip rašo W. M. Dunnett, pagal tai šį kūrinį galima suskirstyti „į keturias pagrindines dalis pagal keturis regėjimus, kuriuos jis matė“. Pirmasis regėjimas skirtas septynioms Azijos bažnyčioms ir yra pakankamai lengvai suprantamas. Viešpats Jėzus tiria bažnyčias ir atskleidžia jų dvasinę būklę. Dauguma iš jų susilaukia pagyrimo, tačiau Sardų ir Laodikėjos bendruomenės nepagiriamos. Kai kurioms bažnyčioms Kristus stipriai priekaištauja, bet Smirnai ir Filadelfijai nemalonaus barimo pavyksta išvengti.
„Antrąjį regėjimą sudaro trys teismų, siųstų į žemę, sekos“, – rašo W. M. Dunnett. Kiekviena tokia seka susideda iš septynių dalių, kuriose aprašomi Dievo rūstybę nusidėjėliams parodantys įvykiai (Apr 4, 1–16, 21). Trečiajame regėjime (Apr 17, 1–21, 8) nemažas dėmesys skiriamas Viešpačiui Jėzui Kristui bei Jo pergalei pavaizduoti. Jėzus nugali ištvirkėlę Babelę ir jos žvėrį, kitą žvėrį bei melagingą pranašą su jo pasekėjais, šėtoną, pasaulio maištininkus bei neatgimusią žmoniją. Ir po šių įvykių apaštalas Jonas regi naują dangų ir naują žemę (Apr 21, 1). Svarbi šio regėjimo dalis aprašyta Apr 20, 4–6. Joje pavaizduota tūkstantmetė Kristaus karalystė, kurios metu Jėzus bus išaukštintas. Šventieji viešpataus su Juo ir teis šį nuodėmingą pasaulį (1 Kor 6, 2). Paskutiniame, ketvirtajame, regėjime (Apr 21, 9–22, 5) regime naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo pasiruošusi kaip nuotaka, pasipuošusi savo sužadėtiniui (Apr 21, 2). Jonas vaizduoja dangiškąją Jeruzalę kaip tobulą vietą, kurioje bus nušluostyta kiekviena ašara, kur nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus (Apr 21, 4), išnyks mirtis, žaliuos gyvybės medis, vėl Dievo šlove spindės Edeno sodas.
Paraginimai bei pamokymai, išdėstyti pirmuose trijuose Apreiškimo Jonui skyriuose, adresuojami Azijos bažnyčių tikintiesiems ir atitinka evangelisto Jono gyvenamąjį laikotarpį. Antras regėjimas kalba apie tai, kas toliau turi įvykti (Apr 4, 1). Tokiu būdu 4–16 skyriuose vaizduojamus įvykius galima priskirti laikotarpiui nuo apaštalo Jono gyvenimo dienų iki ateinančio nežinomo meto. Paskutiniai du knygos regėjimai tikrai dar nėra išsipildę ir jie vaizduoja būsimus paskutiniuosius laikus. Apreiškimo knyga „iš dalies apima praeitį, iš dalies dabartį ir iš dalies ateitį“, – rašo M. C. Tenney.
Dievo rūstybė Apreiškime Jonui
Apreiškimo knyga kalba apie tai, jog didžiųjų išbandymų metu ateis diena, kai bus teisiami žmonės. Būtent šiam tikslui yra skirti septyni trimitai bei septyni dubenys. Jie simbolizuoja bausmes arba nelaimes, kurias Viešpats išlies ant žmonių paskutinę Avinėlio ir slibino kovos valandą. Atkripkime dėmesį į tris momentus: pirma, skaudžiomis votimis bus baudžiami tie, kurie turės žvėries ženklą ir garbins jo atvaizdą (Apr 16, 2). Lemiamą baisią valandą žmonės privalės palaikyti vieną arba kitą pusę. Avinėlio pasekėjų laukia kankinystė, bet tų, kurie lenksis žvėriui, laukia Dievo rūstybė. Antra, skausmai ir votys žmonėms bus siunčiami tam, kad žmonija pasikeistų ir atgailautų. Trečia, bus nemažai Dievo antspaudu pažymėtųjų, kurių visai neišgąsdins Dievo pyktis. Nors skambės trimitai, Jėzus paženklins antspaudu šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančių žmonių iš visų Izraelio giminių (Apr 7, 1–8). Pažymėtieji bus apsaugoti nuo bausmių, kurias Viešpats Dievas yra numatęs žvėriui ir jo pasekėjams (Apr 7, 3; 9, 4).
Blogio ir gėrio kova Apreiškimo knygoje
Apreiškimo Jonui 13 skyriuje aprašytas trumpas laikotarpis, kurio metu žemėje įsiviešpataus blogis. Paskutiniaisiais laikais ateis diena, kai septyngalvis žvėris pareikalaus niekinti Dievą ir lenktis tik jam. Žvėris sėkmingai vadovaus karui su bažnyčia ir Dievo leidimu įsigalės visame pasaulyje (Apr 13, 1–10). Tai bus šėtono karalystė. Ši civilizacija Biblijoje vadinama didžiąja Babele, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina, kuri suteikia valdžią žemiškiems karaliams ir apdovanoja juos bedievišku puošnumu. Pasaulio valdovai garbins žvėrį ir kovos su Avinėliu (Apr 17, 12–14), o tikintieji patirs baisius persekiojimus. Anomis dienomis „krikščionis, ištikimai liudijąs Evangelijos tiesą, anot pranašo Jono, neišvengs kankinio mirties“, – rašo katalikų teologas A. Rubšys. Daugybė žmonių iš visų kraštų ir tautų taps kankiniais, nes norės išsaugoti ištikimybę Avinėliui (Apr 7, 13–14), tačiau neteisieji eis į pražūtį. Apreiškimo knyga nesuteikia jokios vilties, jog pasaulis laikui bėgant taps geresnis ar kad galiausiai „visi žmonės atgailaus ir atsigręš į Dievą“, – pastebi M. C. Tenney.
Kova, vykstanti tarp žvėries ir Avinėlio dėl žmonių sielų, nėra itin unikali mintis Šventajame Rašte. Velnio neapykantą Bažnyčiai pastebime nuo pat Bažnyčios gimimo. Regėjime, aprašytame 12 skyriuje, apaštalas Jonas mato jėgas, kurios veikia dvasiniame pasaulyje. Šiame regėjime bažnyčia pavaizduota kaip moteris, apsupta šlovės (Apr 12, 1). Bet greičiausiai čia vaizduojama ne istorinė Bažnyčia žemėje, bet ideali Bažnyčia danguje. Būdama dangiška, ideali Dievo tauta, ji pagimdo berniuką Mesiją (Apr 12, 2. 5).
Paskutinis Apreiškimo Jonui regėjimas – tai regėjimas apie dangiškąją Jeruzalę, nusileidžiančią iš dangaus. Bažnyčia – tai Kristaus nuotaka, Avinėlio sužadėtinė, Dievo tauta (Apr 21, 9–11). Kaip matome skaitydami Šventąjį Raštą, šėtono mėginimai sunaikinti Mesiją nėra sėkmingi. Slibinas besikaudamas su Mykolu netenka savo valdžios ir išmetamas žemėn kartu su savo angelais. Apaštalo Jono regėta istorija parodo Kristaus pergalę, pasiektą prieš velnią. Dėl šio pralaimėjimo slibinas įniršta ir dar uoliau stengiasi sunaikinti moterį. „Dangaus konfliktas tarp slibino ir moters paaiškina, kodėl Bažnyčia per visą savo istoriją susiduria su blogiu“, – pažymi G. E. Ladd.
Būsimos karalystės vaizdavimas Apreiškime Jonui
Dievo karalystės atėjimas Apreiškimo knygoje piešiamas dviem spalvomis: kaip blogio sunaikinimas ir kaip amžinojo gyvenimo palaiminimai. Blogio sunaikinimas vyksta keliais etapais. Kovai su blogiu skirtas ir antrasis Jėzaus atėjimas, aprašytas Apr 19, 11–16. Kristaus atėjimas vaizduojamas kaip karo žygis: Jėzus joja ant balto žirgo, Jo drabužis pamirkytas kraujyje, Jis veda dangaus kariauną. Vienintelis Jo ginklas – aštrus dviašmenis kalavijas, Jo Žodis. Jėzus nugali žvėrį, netikrą pranašą ir įmeta juos į siera degantį ugnies ežerą (Apr 19, 20). Tuomet angelas kaunasi su šėtonu, kuris įmetamas į bedugnę ir užantspauduojamas tūkstančiui metų. Tik tūkstantmetei karalystei pasibaigus, velniui leidžiama suvedžioti žmones, kad jie maištautų prieš Kristų, kol galiausiai šėtonas amžiams įmetamas į ugnies ir sieros ežerą.
Teigiamus Dievo karalystės atėjimo padarinius taip pat galima suskirstyti į kelias dalis: pirma bus įsteigta laikina tūkstantmetė karalystė, kurioje teisieji valdys kartu su Kristumi (Apr 20, 4). Tuomet įvyks „pirmasis prisikėlimas“. Po to ateis Amžinoji Karalystė – naujas dangus ir nauja žemė. Prisikėlusieji – tai visi Dievo šventieji, kurie valdys drauge su Kristumi. Pirmasis prisikėlimas – dalinis, nes kiti mirusieji neatgijo, iki pasibaigiant tūkstančiui metų (Apr 20, 5). Antrasis prisikėlimas įvyks pasibaigus tūkstantmetei karalystei, kai likę mirusieji kelsis, kad stotų prieš teismą.
Laikinos karalystės idėja mums, krikščionims, neturėtų būti svetima, nes Naujajame Testamente ne kartą užsimenama, kad gyvename Dievo karalystėje. Jėzus jau sėdi karaliaus soste (Apr 3, 21) ir veda žmones į savo Karalystę (Kol 1, 13). „Kristus dabar valdo kaip Viešpats ir Karalius, bet Jo valdymas paslėptas, neregimas ir pasaulio nepripažintas“, – pastebi G. E. Ladd. Dabar Jėzui priklausanti šlovė suvokiama tik tikintiesiems. Pasaulio atžvilgiu Kristaus valdžia potenciali, bet nerealizuota. G. E. Ladd taip pat tvirtina, kad dabartinis amžius – tai „Kristaus paslėpto valdymo ir paslėptos šlovės laikas“, o tūkstantmetės karalystės metu pasauliui bus apreikšta tikroji Dievo Sūnaus šlovė.
Apreiškimo Jonui žinios vertinimas ir išvados
Apreiškimo knyga kalba apie pergalę prieš tamsos jėgas, kurią, nepaisant laikinų pralaimėjimų, šventieji laimi Avinėlio kraujo jėga ir Viešpačiui padedant (Apr 12, 11; 15, 2; 21, 7), ir tai, mano nuomone, nuostabus padrąsinimas šių laikų tikintiesiems. Apreiškime Jonui pasakojama apie amžinybę, kur nepaklusniųjų laukia prakeikimas (Apr 14, 9–11. 15; 20, 10), tačiau teisieji džiūgaus danguje turėdami artimą bendrystę su Dievo Avinėliu, Viešpačiu Jėzumi Kristumi (Apr 21, 11–22, 4). Apreiškimo knygos žinia aktuali visiems šių dienų krikščionims ir suteikia didžiulę viltį, paguodą bei pastiprinimą. Visas apaštalo Jono apreiškimas persmelktas Viešpaties šlovės (Apr 1, 5. 17; 4, 1–5. 11; 7, 9–12; 11, 15–18; 19, 1–9). „Be šios knygos Biblija būtų nebaigta“, – rašoma F. Rineker enciklopedijoje.
Naujasis Testamentas baigiamas pažadu: „Aš veikiai ateinu!“ Viešpats Dievas savo tautai kalbėjo per Įstatymą ir pranašus, o vėliau apsireiškė per savo Sūnų, kuris vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad save aukodamas sunaikintų nuodėmę (Hbr 9, 26). Žymiai didesnis apreiškimas žmonijos laukia ateityje, kai Kristus antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet Jo laukiančiųjų išganymui (Hbr 9, 28). Būtent tokį apreiškimą ir galingą Jėzaus pergalę atskleidžia paskutinioji Biblijos knyga.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
- DUNNETT, Walter M., Geriau pažinkime Bibliją: Naujojo Testamento apžvalga. Šiauliai: Evangelinio mokymo asociacija, 2009. 123 p.
- RUBŠYS, Antanas, Raktas į Naująjį Testamentą, D. 2: Bendrija: organizacija. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1997. 424 p.
- АУНИ, Дэвид. Новый Завет и его литературное окружение. Санкт-Петербург, 2000. 271 с.
- БАРКЛИ, Уильям. Откровение Иоанна. БСБ, 1987. 442 с.
- ЛЭДД, Джордж Элдон. Богословие Нового Завета. Санкт-Петербург, 2003. 799 c.
- РИНЕКЕР, Фритц. Майер, Герхард. Библейская Энциклопедия Брокгауза. Кременчук: Христианская зоря, 2007. 1088 с.
- ТЕННИ, Меррил С. Мир Нового Завета. Даллас: Библейская кафедра, 1988. 434 c.
