Dvasinės pratybos

Šiame straipsnyje kalbėsiu apie dvasines pratybas. Kodėl? Nes sielos išganymo kelionėje sutinku įvairių pakeleivių: nusivylimo, abejonių, silpnumo, nuovargio, klystkelių, pagundų, apatiškumo ir t. t. Pastebėjau, kad kiekvienas pakeleivis daro įtaką, kuri anaiptol nepadeda siekti tikslo – sielos išganymo. Kartais ima atrodyti, kad mano gyvenime kažko trūksta. Tačiau Petras rašo, kad Jo dieviška jėga padovanojo mums viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui, per pažinimą To, kuris pašaukė mus šlove ir dorybe. Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais. Todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę – pažinimu, pažinimą – susivaldymu, susivaldymą – ištverme, ištvermę – maldingumu, maldingumą – brolybe, brolybę – meile. Jei šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių. Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada nesuklupsite. Šitaip dar plačiau atsivers jums įėjimas į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę. Todėl aš niekad nesiliausiu jums priminęs šiuos dalykus, nors jūs ir žinote juos ir esate sutvirtinti turimoje tiesoje. Manau, kad teisinga, kol esu šioje palapinėje, žadinti jus paraginimais (2 Pt 1, 3–13).

Viską, ko reikia mano krikščioniškam gyvenimui, Dievas jau padovanojo! Aleliuja!

Tikėdami Kristaus auka, mes turime amžinąjį gyvenimą – tai Dievo pažadas. Kol gyvename žemėje, esame raginami neapsileisti, stropiai siekti pažinimo, ugdyti maldingumą, turtinti tikėjimą, puoselėti broliškus santykius, tobulinti meilę. Tai padės subrandinti vaisių, kuris pašlovins mūsų Tėvą danguje. Apaštalas Petras ragino savo laikmečio skaitytojus, bet tai aktualu ir mums.

Tačiau kaip tai atrodo kasdienybėje? Ką ir kaip man daryti? Mums padės dvasinės pratybos, apie kurias rašoma R. Fosterio knygoje „Dvasinės pratybos (gyvenimo džiaugsmui)“. Tad pasidalinsiu kai kuriomis mintimis iš šios knygos. R. Fosteris rašo, kad dvasinėje kelionėje šios pratybos bus kaip pagalbos priemonė – tai daugiau nei teorija. Teks pažaboti kūną, kasdien įdėti pastangų, kol tai taps įpročiais. O ir tuomet, kai tai taps įpročiais, svarbu nepamiršti prasmės – kodėl taip daroma.

Dvasines pratybas galima pavadinti ir auklyba. Kai tėvai auklėja vaiką, tai neatrodo patraukliai, tačiau savo metu duoda saldžių vaisių. Pratybos paruoš mus gyvenimui, ves į brandą.

Anot autoriaus, „dvasinės pratybos – tai kelias į laisvę, kuris padės išsilaisvinti iš vergavimo savanaudiškumui ir baimei“. Pratyboms reikalinga sąlyga – Dievo troškimas. Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano siela geidžia Tavęs, o Dieve! Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje? (Ps 42, 2–3).

Šiandien sunku pamatyti elnę, kuri geria iš upelio, tačiau elnei vanduo yra gyvybiškai svarbus – vanduo  ją atgaivina. Lietuvos Biblijos draugijos Biblijos vertime gražiai sakoma: Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve. Visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo, – kada nueisiu pamatyti Dievo veido?

Elnė ilgisi tekančio, o ne užsistovėjusio vandens. Toliau psalmės autorius atskleidžia tikrąjį motyvą –  kaip elnė ilgisi vandens, taip mano siela ilgisi, trokšta gyvojo Dievo. Autorius labai vaizdingai parodo Dievo esybę – Jis gyvas kaip gyvas ir tekantis upelio vanduo. Taigi vienas iš troškimų dalyvauti dvasinėse pratybose – tai susitikti su Gyvuoju Dievu. Susitikti padės meditacija – ne Rytų meditaciją, bet Šventojo Rašto apmąstymas, kuris veda iš paviršutiniškumo į gelmę: Bedugnė šaukia bedugnei tavo krioklių griausmu, – visa tavo bangų mūša ir vilnys mane skandina (Ps 42, 8).

Dievas per savo žodį kalbina ne tik mano intelektą, bet ir mano gelmę – mano sielą. Esame kviečiami mylėti Dievą visa savo esybe: visu protu, visa širdimi, visomis savo jėgomis ir visa siela.

Norėdami ištirti savo vidinį gyvenimą, susidursime su problema, nuo ko pradėti? Biblija kviečia pasninkauti, melstis, šlovinti, džiaugtis, bet nepateikia jokių patarimų, kaip tai daryti, kur ir kada. Autorius mano, kad I a. krikščionims tai buvo aišku. 

Dvasinės pratybos – tai vidinio ir dvasinio gyvenimo realybė, todėl vidinė širdies nuostata yra svarbiau nei forma, kuria naudojamės, siekdami šios realybės.

„Dievui patinkantis gyvenimas nėra religinių prievolių rinkinys. Tereikia vieno – patirti ryšį su Dievu ir Jo artumą, šviesybių Tėvo, kuriame nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi (Jok 1, 17)“, – rašoma knygoje „Dvasinės pratybos“.  

Knygoje paliečiama ir nuodėmės tema. Nuodėmė yra kur kas gilesnis reiškinys nei asmeninio nepaklusnumo atvejis, tai – žmoniją nuodijanti būsena (Rom 3, 9–18). Nuodėmė įsiskverbia per sąnarius, t. y. per įsišaknijusius gyvenimo įpročius (Rom 7, 5 – LBD vert.). Tai kiekvieno vidinio gyvenimo struktūros dalis ir jai parodyti nereikia didelių pastangų. Kai norime išspręsti įsišaknijusios nuodėmės problemą, mes galime ją „pulti“, pasikliaudami savo valios stiprybe ar ryžtu. Nesvarbu, kas tai būtų: išdidumas, baimės, apsirijimas, gašlumas, priklausomybė, – meldžiamės, kovojame, užsibrėžiame to „niekada daugiau nedaryti“. Tačiau nusiviliame, jei nepasiseka, arba pasididžiuojame, jei pasiekiame pergalę. Valios pastangomis negalime išlaisvinti ar išvalyti savo širdies. Jei savo valios pastangomis ką nors pasiekiame, tuomet imame šlovinti valią, o tai jau stabmeldystė.

Ar įmanoma savo valios pastangomis pakeisti įsišaknijusius nuodėmingus įpročius? Mes galime valios pastangomis kurį laiką atrodyti gražiai, tačiau bendraujant su žmonėmis tam tikru momentu išslįs ir tai, kas yra mūsų širdyse – geras arba blogas lobis (Mt 12, 34–36). Valia negabi atnešti vidinės dvasios transformacijos. Tik nusivylęs savo valios pastangomis žmogus atsivers nuostabiai žiniai – vidinis teisumas yra Dievo dovana, kurią galime priimti tik nusižeminę.

Tačiau yra ir kitas kraštutinumas – tikėjimas, kad tu nieko negali, vedantis prie tinginystės. Dievas duoda dvasines pratybas kaip priemonę priimti Jo malonę, ir mums nereikia plėšytis tarp pastangų ir tinginystės. Pratybos leidžia ateiti pas Dievą, kad Jis mus keistų. Pratybos – tai sėjimas į Dvasią (Gal 6, 8). Pratybos leidžia sėti ir nuveda mus ten, kur Dievas gali mus keisti. Tai kaip įrankis, per kurį galime priimti Jo palaiminimus. Pratybos – tai disciplinuotos malonės kelias – malonės, kuri nėra pigi, nors ji ir neužtarnauta. Kiekvienam reikia mokėti apsisprendimo kainą.

Dvasinių pratybų tikslas – dvasinis augimas. Kol malonė nepersmelks mūsų sielos ir neperkeis giliai įsišaknijusių nuodėmingų įpročių, tol dorybės nebus tikros dorybės, tol užuojauta nebus tikra užuojauta. Kai leisime Dievo meilei prasiskverbti į mūsų dvasią ir perimti įpročių valdymą, pastebėsime, kad mums nereikės stengtis būti maloniems, nes mes būsime malonūs, ir atvirkščiai: reikės įdėti pastangų, norint būti nemaloniems, nes malonumas ir gerumas taps mūsų gyvenimo būdu.

Dar vienas svarbus pastebėjimas: jei pratybos tampa dar vienu sielą žudančiu įstatymo sąrašu, jos veda į mirtį. Fariziejai buvo atsidavę ir viską išoriškai vykdė – teisumo siekė išoriškai. Jie bandė kontroliuoti savo elgesį ir manipuliavo kitais. Tad Jėzus įspėjo mokinius, kad šių teisumas turi viršyti fariziejų teisumą. Kai pratybos sumenkinamos iki įstatymo, mes įkaliname kitus, kontroliuojame, manipuliuojame. Tai gali išsigimti,  vesti į išdidumą. Mes galime pradėti tvarkyti kitų gyvenimus. Sukūrę įstatymą, sukursime išorinį teisumą, pagal kurį spręsime, kas jam prilygsta, o kas ne.

Pratybos be įstatymo lieka vidinio darbo priemone, o vidinių pasikeitimų kontroliuoti nepavyks. Kai pasiduodame minčiai, kad vidinė transformacija yra Dievo reikalas, nustojame tvarkyti kitų žmonių gyvenimą (Mt 23, 4).

Rašytojas Levas Tolstojus rašė: „Visi siekia keisti žmoniją, bet niekas nemano, kad reikėtų pasikeisti pačiam.“

R. Fosterio knygoje „Dvasinės pratybos“ yra 12 pratybų. Jos suskirstytos į 3 dalis: I dalis – vidinio dvasinio gyvenimo pratybos: meditacijos, maldos, pasninko ir mokymosi pratybos;  II dalis – išorinio dvasinio gyvenimo pratybos: paprastumo, vienumos, klusnumo, tarnystės pratybos; III dalis – bendro dvasinio gyvenimo pratybos: išpažinties, šlovinimo, dvasios klausymosi, džiaugsmo pratybos.

Jei kas trokštų siekti vidinių pokyčių – keisti įsišaknijusius nuodėmingo gyvenimo įpročius, pradėkite skaityti knygą „Dvasinės pratybos“ ir praktikuoti tai, apie ką perskaitote. Dievas telaimina kiekvieną,  pasiryžusį eiti šiuo keliu, siekiant sielos išganymo (1 Pt 1, 9 – LBD vert.).