Dvi šeimos – du tėčiai

Vieną dieną susimąsčiau apie Pradžios knygos 37 skyriuje aprašytą istoriją, kaip Juozapas parduodamas į vergiją: Judas tarė savo broliams: „Ką laimėsime, užmušę savo brolį ir nuslėpę jo kraują? Parduokime jį izmaelitams ir nesutepkime savo rankų. Juk jis mūsų brolis, mūsų kūnas!“ Broliai paklausė jo. Einant pro šalį Midjano pirkliams, jie, ištraukę Juozapą iš duobės, pardavė izmaelitams už dvidešimt sidabrinių; tie nusivedė Juozapą į Egiptą (Pr 37, 27–28). Mąsčiau apie broliškus santykius – juk tai buvo vienos šeimos, vieno tėvo vaikai... Juozapą pardavė iš pavydo jo paties broliai (žr. Apd 7, 8–9)! Vis dėlto po ilgų ir sunkių išbandymų metų, Juozapui tapus svarbiu žmogumi Egipte, jis pasikviečia savo brolius su tėvu į Egiptą. Juozapas atleido savo broliams jų išdavystę.

Tačiau ar tokie santykiai būdingi tik Juozapo šeimai? O kaip gyvena kiti žmonės? Deja, pasaulis pilnas pavydo, konkurencijos, savanaudiškumo, manipuliacijos, melo ir kitų dalykų. Jei kas manote, kad pasaulis labai mielas, tuomet dar mažai jį pažįstate. Jei jis iš tiesų toks būtų, Jėzus nebūtų buvęs nukryžiuotas.

Iš tiesų žemėje gyvena dvi gausios šeimos. Nežinau, kuri iš jų gausesnė, bet žinau, kad šios dvi šeimos turi skirtingus tėvus. Kokie jie?

Dangiškasis Tėvas

Vienas Tėtis gyvena danguje. Apie Jį mums daug kalbėjo atėjęs į žemę Jo sūnus, Jėzus Kristus. Šis Tėtis gailestingas, maloningas, be galo kantrus. Šio Tėčio meilė begalinė – iš meilės kiekvienam žmogui Jis nepagailėjo savo Sūnaus Jėzaus ir leido Jam mirti baisia mirtimi – būti nukryžiuotam ant kryžiaus. Jei Jis nepagailėjo brangiausio Sūnaus, argi dar ko nors mums pagailėtų?

Jėzus kviečia melstis malda „Tėve mūsų“ – su dangišku Kūrėju bendrauti lyg su Tėčiu, artimiausiu, šilčiausiu, brangiausiu asmeniu. Alfa kurso kūrėjas N. Gumbelis apie šią maldą sako: „Žodis „Aba“ reiškia panašiai kaip mūsų kreipinys „tėveli“. Mums „tėvelis“ skamba šiek tiek vaikiškai, tuo tarpu žodyje „Aba“ yra tas pats artumas, bet nėra vaikiškumo. Galbūt tiktų versti „Brangus Tėve“ ar kitais žodžiais, kurie įvardintų artimus santykius.“ Pats Jėzus turėjo labai artimą santykį su Tėvu ir kviečia mus Jį vadinti „Aba“.

Tačiau kaip žinoti, kad mus sieja toks stiprus ryšys? Ar aš galiu Kūrėją vadinti savo Tėčiu? Ar aš esu Jo vaikas? Apie būtinybę atgimti iš aukštybių ir taip tapti Dievo karalystės nariu Jėzus kalbasi su Nikodemu: Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės.“ Nikodemas paklausė: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas senas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?“ Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia“ (Jn 3, 3–6).

Kaip susijungus vyrui ir moteriai gimsta nauja būtybė, taip ir Šventajai Dvasiai įžengus į vyrą ar moterį gimsta nauja dvasinė būtybė – žmogus gimsta iš naujo, atgimsta iš aukštybės. Jėzus sako, kad nepakanka gimti kūniškai – mums reikia atgimti iš aukštybės.

Kiekviename krikščionyje gyvena Šventoji Dvasia. Iki atsivertimo Šventoji Dvasia veikia mūsų gyvenime, kad įtikintų mus, jog esame nusidėjėliai ir mums reikia Jėzaus. Kai atsiverčiame, Ji mumyse apsigyvena. Taigi tapdami krikščionimis mes tampame Dievo šeimos nariais.

Kai kurie žmonės klausia: „O ką tai pakeis mano gyvenime? Kam mums reikia Šventosios Dvasios?“ Šventoji Dvasia padaro mus Dievo sūnumis ir dukterimis! Visi, vedami Dievo Dvasios yra Dievo vaikai. Jūs esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi, jeigu su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pagerbti (Rom 8, 14–17).

Būti Dievo vaiku yra pati didžiausia privilegija. Tiek daug žmonių siekia aukštos pozicijos, teikiančios privilegijų. Bet būti Dievo sūnumi ar dukra yra pati aukščiausia pozicija, kokią tik galime pasiekti.

Kai įtikime Kristų, mums atleidžiamos visos nuodėmės. Viskas, absoliučiai viskas, atleidžiama… Apaštalas Paulius rašo: Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje (Rom 8, 1). Ant kryžiaus Jėzus prisiėmė visas mūsų nuodėmes. Viena vertus, mūsų sąžinė yra nuskaistinama, kita vertus – mes tampame Dievo vaikai. Mus visus Dievas sukūrė artimai bendrystei. Ne kūniškas gimimas padaro mus Dievo vaikais, bet dvasinis – gimimas iš Dvasios.

Šeimoje vaikai panašūs į savo tėtį ir mamą. Taip ir mes atgimę vis panašėjame į savo dangiškąjį Tėtį: Mes visi atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į Jo atvaizdą, ir [...] vis didėja mūsų garbingumas (2 Kor 3, 18). Kai bendraujame su Tėvu, mumyse atsispindi Jo charakteris. Šventajai Dvasiai padedant, ima bręsti vaisiai – imame labiau mylėti: Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas (Gal 5, 22–23).

Krikščioniškame tikėjime svarbiausia – meilė. Visą krikščionišką tikėjimą galima būtų apibendrinti trimis  frazėmis:

1. Dievas tave myli.
2. Esame pašaukti mylėti Dievą.
3. Mylėk kitus.

133 psalmėje rašoma: Kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena! Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą ant jo drabužių apykaklės. Tai lyg Hermono rasa, krintanti ant Siono kalnų! Tenai palaiminimą ir gyvenimą amžiną Viešpats teikia! (Ps 133, 1–3).

Kaip gera, kai broliai ir sesės šeimoje sutaria – tuomet liejasi palaima, skleidžiasi gyvenimas. Visi tėvai ilgisi šeimos vienybės. To paties trokšta ir Dievas – Jis trokšta vienybės konkrečioje žemiškoje šeimoje, o taip pat ir dvasinėje šeimoje – Bažnyčioje. Jėzus meldėsi už vienybę tarp mokinių, o apaštalas Paulius ragina siekti vienybės Bažnyčioje: Uoliai sergėkite dvasios vienybę taikos ryšiu. Vienas kūnas ir viena dvasia, kaip esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir Tėvas visiems, virš visų, per visus ir visuose (Ef 4, 3).

Ta pati Dvasia, Kristaus Dvasia, yra kiekviename krikščionyje, nepaisant jo socialinės padėties, odos spalvos ar rasės. Štai dėl ko Bažnyčios skilimas yra didžiulis nesusipratimas, kaip ir tarpusavio ar denominaciniai ginčai. Mes visi ilgimės vienybės bažnyčioje.

Kitos šeimos tėvas – velnias

Dar būdamas žemėje Jėzus pasakojo ir apie kitokį, kitos šeimos tėvą. Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, – jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas (Jn 8, 44).

Taigi kitas tėvas – velnias. Jis taip pat turi šeimą. Šis tėvas yra galvažudys, jis niekuomet nesilaikė tiesos, bet visuomet skleidė melą, nes yra melagis ir melo tėvas. Jis dar vadinamas brolių kaltintoju, kuris skundžia Dievo vaikus Dievui dieną ir naktį (Apr 12, 10).

Kokia ši šeima? Man ji panaši į Timo Guénardo šeimą, aprašytą knygoje „Stipriau už neapykantą“. Šioje autobiografinėje knygoje autorius pasakoja apie savo gyvenimą nuo tada, kai jį, trejų metukų mažylį, prie stulpo pririšo ir paliko mama.

Pirmuosius savo gyvenimo metus Timas leido su tėvu, kuris po to, kai žmona jį paliko, tapo alkoholiku ir parsivedė „naują“ žmoną su penkiais vaikais. Timas vis tikėjosi, kad namo grįžęs tėvas jį apkabins, pasakys meilių žodžių, bet tėvas apkabindavo įvaikius ir žmoną, o Timui suduodavo porą „Paryžius–Brestas“ antausių.

Vieną dieną jų šeimoje apsilankė socialinė darbuotoja. Ji išsivedė Timą ir paprašė papasakoti, kaip su juo šeimoje elgiamasi. Mažas berniukas viską nuoširdžiai papasakojo. Tačiau namie jo jau laukė tėvas. Už pokalbį su socialine darbuotoja tėvas jį taip sužalojo, kad po to dvejus su puse metų Timas ligoninėje gydėsi sutraiškytas kojas. Kai užaugo, Timas norėjo tėvui atkeršyti. Tik vėliau, kai Dangiškojo Tėvo meilė išgydė jo širdį, jis savo žemiškajam tėvui atleido.

Timas ir jo šeima – tai tik viena iš daugelio tokių šeimų. Panašaus elgesio esu matęs ir Lietuvoje. Kartą, dar mokydamasis vidurinėje mokykloje, lankiau toje mokykloje veikusią vasaros stovyklą. Pamenu, buvo karšta diena, ir aš su draugu pabėgau iš dienos stovyklos, nes norėjome išsimaudyti. Staiga į pliažą atvažiavo draugo tėvas ir jį išsivežė. Kitą dieną aš savo draugo nepažinau: jo kūnas buvo nusėtas mėlynėmis, kurias jis slėpė po marškiniais. Taip jo tėvas sumušė jį už tai, kad neatsiklausęs vadovės išėjo už stovyklos ribų.

Kiekviena šeima kuria tarpusavio santykius. Pradžioje kalbėjome apie Juozapo brolius, kurie iš pavydo už 20 sidabrinių pardavė savo brolį į vergystę. Gaila, bet daug žmonių – kaip Timas ar mano draugas – dar vaikystėje buvo žalojami, skriaudžiami savo artimiausių žmonių. Šios žaizdos lieka visam gyvenimui, griaudamos ne tik asmenybę, bet ir aplinkinių gyvenimą. Žaizdota asmenybė – sužeista visuomenė.

Skaudu, kad žmonės taip elgiasi. Jų tėvas – smurtautojas, jie nepažįsta Dangiškojo Tėvo. Ar yra išeitis? Taip, ji vienintelė – atgaila ir gręžimasis į kitą Tėvą, Dangiškąjį Tėvą, pilną paguodos, meilės, atleidimo...

Jei į Dievo šeimą gimstama per atgailą, tai į kitą šeimą gimstama per nuodėmę. Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes velnias nuodėmiauja nuo pat pradžios. Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad sugriautų velnio darbus [...]. Kiekvienas, kas nekenčia savo brolio, yra žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio (1 Jn 3, 8. 15).

Nuodėmės, arba kūno, darbai aiškūs – tai paleistuvavimas, ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai. Įspėju jus, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės (Gal 5, 19–21).

Pabaigai

Ką šiandien mato vaikai, augantys šeimose? Kokį tėvų elgesį jie patiria? Šiuo straipsniu norėjau atkreipti dėmesį į dvi šeimas, į du tėčius. Vienoje šeimoje siekiama vienybės, meilės, taikos, o kitoje meluojama, kaltinama, žalojama... Dvi šeimos – du tėčiai. Jei tu kaip vaikas meldiesi „Aba, Tėve“, esi Dangiškojo Tėvo vaikas ir Dievo šeimos narys. Tuomet puoselėk dangiškos šeimos vertybes. Jei Dievas dar netapo tavo Dangiškuoju Tėvu, kviečiu pasimelsti:

Viešpatie, išpažįstu, kad esu padaręs nuodėmių, už kurias gailiuosi. Meldžiu atleidimo, prašau, kad Kristaus kraujas nuplautų visas mano kaltes ir sugriautų visus velnio darbus mano gyvenime. Prašau priimti mane į savo šeimą – būk mano dangiškuoju Tėvu! Amen.