„Ganytojas“ švenčia 20-ies metų jubiliejų!

Brangūs „Ganytojo“ skaitytojai,

labai džiaugiamės švęsdami šį gražų laikraščio jubiliejų ir dėkojame Viešpačiui, kad Jis vedė mus šiuos  du dešimtmečius. Dėkojame, kad buvote kartu su mumis: skaitėtė, rašėte, prisidėjote dailindami, gražindami jo turinį ir formą. Tikime, kad per rašytą žodį Viešpats stiprino, guodė, mokė, vedė tikėjimo keliu. Meldžiame, kad ir toliau rašytas krikščioniškas žodis būtų lyg gera Dievo sėkla mūsų kartoje ir tautoje, duodanti gerų vaisių.

Reformatorius Martynas Liuteris yra pasakęs: „Jeigu norite pakeisti pasaulį, paiimkite plunksną.“ Tad linkime, kad krikščioniškas rašytas žodis toliau keistų mus ir mūsų pasaulį.

„Ganytojo“ redakcija

Šia proga paprašėme ir bendrijos pastorių pasidalinti mintimis apie krikščionišką rašytą žodį.

Anželika Krikštaponienė, Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ pastorė:

Džiaugiuosi, kad mūsų laikraštis Ganytojas sulaukė 20-mečio – tokio gražaus jubiliejaus! Sveikinu gausų būrį brolių ir sesių, kurie nuoširdžiai prisidėjo prie jo kūrimo, plėtros ir puoselėjimo visus šiuos ilgus metus.
Atsimenu, kaip viskas prasidėjo – buvau jo užsimezgimo ir gimimo liudininkė. 1996 m. rudenį susitikę trijų bažnyčių – Vilniaus, Kauno ir Šiaulių – pastoriai kalbėjomės apie pastebimus pokyčius bažnyčiose.

Tuo metu šios bažnyčios leido tris krikščioniškus laikraščius: Bažnyčios naujienas (nuo 1992 m. leido Vilnius), Tiesos žodis (nuo 1992 m. leido Šiauliai), Gera žinia (nuo 1994 m. leido Kaunas). Paskutiniojo XX a. dešimtmečio pradžioje  jautėme didelį rašytinio krikščioniško žodžio ir spaudos stygių, stokojome tikinčiuosius ugdančių dvasinių straipsnių, Evangeliją skelbiančios užrašytos žinios, todėl didesnės bažnyčios subūrė redakcijas ir pradėjo leisti laikraščius. Ilgainiui pastebėjome, kad tris laikraščius ėmė skaityti tie patys skaitytojai, laikraščių tiražai pradėjo mažėti, o leidybiniai krūviai augti. Tad ėmėme svarstyti apjungti pajėgas ir leisti vieną laikraštį, skirtą visoms bažnyčioms, kurios nori toliau augti ir tobulėti. Nusprendėme iš trijų laikraščių palikti stipriausias jų skiltis: dvasinius straipsnius ir naujienas (iš Bažnyčios naujienų), Kristaus mokymo pagrindus, interviu ir pažintis (iš Tiesos žodžio), teminį priedą (iš Geros žinios).

Pamenu, kaip su pastoriais kalbėjomės, koks galėtų būti jungtinio laikraščio pavadinimas. Pasiūlymų buvo įvairių: Geroji Naujiena, Dievo sėkla, Uola ir t. t. Bet staiga pokalbio metu nuskambėjo pavadinimas Ganytojas, ir visi vieningai nutarėme, kad būtent šis vardas geriausiai išreikštų laikraščio viziją ir tarnystės paskirtį – apjungsime pastorių bei pamokslininkų pajėgas rašyti straipsnius ir ganyti visų mūsų bažnyčių tikinčiuosius užrašytu žodžiu, liudijimais, pasakojimais, pamokymais, laikraščiui einant kas dvi savaites, o Kristus, kaip vyriausias Ganytojas, lankys žmonių sielas ir pasieks juos ir pačiuose atokiausiuose Lietuvos kampeliuose.

Entuziastingai ėmėmės darbo. Trys redakcijos apjungė savo pastangas, pasidalijo atsakomybę už skirtingus puslapius ir 1997 m. sausio mėnesį paruošė pirmąjį Ganytojo numerį. Tai buvo unikalus bažnyčių ir redakcinių kolegijų bendradarbiavimo projektas, kuris davė gerų vaisių ir rezultatų.

Du dešimtmečius Ganytojas ištikimai ugdė tikinčiuosius ir pastorius. Jame buvo gausu autentiškų lietuviškų pastoracinių straipsnių, užrašytos unikalios tikinčiųjų patirtys, tikėjimo išgyvenimai, liudijimai, taip pat buvo gausu verstų dvasinių straipsnių, teologinių tekstų, lietuviškų giesmių, kurios gimė mūsų dienomis mūsų tautos bažnyčiose. Manau, kad laikraštis skleidžia evangelinėje erdvėje aktualią žinią, dalyvauja kuriant ir puoselėjant Lietuvos evangelinę teologiją ir evangelikų kultūrą, perteikia Evangelijos žinią gražia lietuvių kalba.

Šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad didelę Ganytojo naudą patyrė ir mūsų bažnyčia, nes daugel kartų tikintieji aptardavo ir nagrinėdavo Ganytojo straipsnius namų grupelėse, dosniai dovanodavo jį savo artimiesiems, giminėms, draugams. Laikraštis tarnavo tikintiesiems, mokant juos sekti Kristumi kasdieniame gyvenime, jis prisidėjo ir prie Evangelijos sklaidos. Jis patarnavo ir man asmeniškai, kaip bažnyčios ganytojai. Pastoviai rašydama straipsnius lavinau gebėjimą raštu išreikšti tikėjimo žinią, augau dvasiškai. Kai Evangeliniame Biblijos institute studijavau teologiją, laikraštyje rasdavau didelę gausą puikių teologinių straipsnių, kurie praturtino ir palengvino studijų procesą.

Žinoma, per praėjusius 20 metų Ganytojas ne kartą keitėsi: kito jo formatas, turinys, apimtis, redakcinės kolegijos sudėtis. Laikraštis augo ir brendo kaip gyvas organizmas, kuris savo sukauptos medžiagos turtingu turiniu reikšmingai įsiliejo į šiuolaikinę internetinę erdvę ir papildė mūsų bendrijos svetainę (anksčiau btz.lt, o dabar evangelija.lt).

Noriu tarti nuoširdų DĖKUI visiems Ganytojo redaktoriams, kurie savo kūrybingumu visada palaikė laikraščio sielą – Valdui Bačkuliui, Sonatai Aleksandravičienei, Žanetai Lazauskaitei. Ačiū jums už kruopštų darbą, puoselėjant lietuvišką evangelišką mintį!

O Ganytojui noriu palinkėti dieviškos ir kūrybingos kantrybės, puoselėjant rašytą žodį tuo būdu ir tuo pavidalu, kuris bus tinkamiausias skaitytojams! Pasitelksiu ir Hermo (II a.) žodžius iš jo kūrinio „Ganytojas“: Kantrybė yra didinga, tvirta, veikia galingai ir stipriai, klesti didelėje erdvėje linksma, džiūgaujanti, be rūpesčių; ji šlovina Viešpatį kiekvienu metu. Joje nėra kartybės: visame kame ji išlieka romi ir taikinga. Ši kantrybė gyvena pas tuos, kurie turi... tikėjimą. (Antologija, Hermo Ganytojas, p. 125).

Darius Širvys, Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis“ pastorius:

Jėzus moko, kad dauguma arba kiekybė nėra būtina, kad dalykai keistųsi. Pavyzdžiui, tešlai įrauginti pakanka mažyčio trupinėlio raugo, užtenka vos regimo lašelio vakcinos, kad būtų pažabota epidemija, o iš mažos sėklelės gali išaugti didžiulis miškas. Tačiau raugui reikia tešlos, vakcinai – gyvo organizmo, o sėkla nesudygsta be dirvos. Dievo žodžio dirva yra žmogaus širdis, tačiau kaip jis pateks į ją be skelbėjo?
Neįmanoma nustatyti, kokiu būdu – žodžiu ar raštu skelbiamas Dievo žodis – pasiekia daugiau širdžių ir subrandina derlių. Aišku, jog tiek per pamokslaujamą, tiek per užrašytą Dievo žodį Šventoji Dvasia renka derlių į Jo karalystės aruodus. Laikraštis „Ganytojas“ yra vienas svarbiausių rašytinio Dievo žodžio skelbėjų mūsų bendrijoje, todėl prisiminkime, kuo šis tarnavimas yra svarbus. 

Man atrodo, kad „Ganytojas“ yra nepamainomas mūsų bendrijos dvasinės kelionės metraštininkas. Užrašytas žodis, liudijimai, dvasinio gyvenimo faktai liudija apie nueitą kelią. Ir nors 1997-ieji, 1992-ieji ar 1988-ieji niekada nebesugrįš, ir mes nebebūsime tokie pat – du kartus į tą pačią upę neįbrisi – Šventoji Dvasia gali priminti tuomet puoselėtas vertybes ir iškelti vertingas praeities pamokas. Tikriausiai neatsitiktinai Biblijoje turime Metraščių knygas, kurios hebrajiškame Šventojo Rašto skirstyme yra gretinamos su išminties knygomis (Jobo, Psalmių, Patarlių, Ekleziasto ir kitomis) – išmintingas žmogus apmąstys savo kelią ir pasimokys iš praeities. Laiko tėkmė ne tik nugramzdina užmarštin, bet ir išryškina tai, kas buvo tikra ir vertinga. Rašytas žodis – tarsi dirvoje „užmigusi“ sėkla: kai Viešpaties Dvasia ją palaisto, ji atgyja ir sudygsta, teikdama visokeriopą išmintį ir supratimą.

Kiekvienas rašantis žmogus turi pasitikėti Dievu, kad jo tekstas pasieks galutinį adresatą – laikraščio skaitytojo širdį. „Ganytojo“ straipsniai, liudijimai ir informacija yra skirti mūsų brolių ir seserų tikėjimo stiprinimui  ir jų paguodai. Kiek tenka girdėti iš pačių skaitytojų, šios paguodos laikraščio puslapiuose su metais vis gausėja, tačiau ne mažiau šios paguodos reikia ir prie jo besidarbuojantiems – buvusiems ir esamiems redaktoriams, tekstų autoriams, maketuotojams, platintojams. Šie „Ganytojo“ bendradarbiai yra su ašaromis beriantys sėklą ir kantriai laukiantys želmens žemdirbiai. Išleisti laikraščio numerį – daug laiko ir jėgų kainuojantis dalykas, tačiau rezultatas dažnai yra nematomas ir paslėptas. Todėl kai rašalu išlieta paguoda „Ganytojo“ laukiantiems skaitytojams sugrįžta su kaupu per gerą atsiliepimą, padrąsinimo žodį, tai yra didelis džiaugsmas ir pastiprinimas laikraščio darbuotijams. Tokiu būdu tiek skaitantiems, tiek rašantiems „Ganytojas“ (veikiant Šventajai Dvasiai) tampa guodėju, stiprinančiu mus visus Išgelbėjimo viltyje. 

Ne paslaptis, kad mūsų galvoje besisukančios mintys ir idėjos dažniausiai yra labai nepastovios – tai atsirandančios, tai vėl pranykstančios. Vienintelis patikimas būdas jas „sugaudyti“ – užrašyti. Tačiau tik pradėjęs rašyti pastebi, jog iki tol tokios aiškios ir įkvepiančios, ant popieriaus šios mintys tarsi sukyla – pasimiršta, muistosi, rangosi it kokios gyvatės. Jas suvaldyti ir tvarkingai suguldyti ant popieriaus yra tikras vargas, todėl rašyti yra nelengva – tai sunkus darbas. Ir nors rašymas sukelia nematomą, bet tikrą stresą, tai yra nepamainoma pamokslininkų, pastorių ir kitų Žodžio tarnų ugdymo priemonė. Rašymas reikalauja drausmės suimant save į rankas, nuolankumo priimant taisymus ir, be abejo, milžiniškos kantrybės. Laikraščio redaktorių – Valdo Bačkulio, Sonatos Aleksandravičienės ir Žanetos Lazauskaitės – pastangomis „Ganytojas“ tapo puikiu mokytoju plunksną drįstantiems išbandyti broliams ir sesėms. Jų tarnystė yra tarsi nematomas raugas, įrauginantis visą Dievo žodžio tarnystės kubilą bendrijoje. Kuo giliau į širdį jų nuoširdų kvietimą rašyti priimame, tuo geresniais Evangelijos skelbėjais ir Dievo žodžio mokytojais mes tampame. 

Daugelis pašnekovų pastebi, jog „Ganytojas“ tapo gerokai įvairesnis: paleičiamos skirtingos temos, atsiranda vis naujos rubrikos, naujų autorių straipsniai, daugiau iliustracijų. Tai geras ženklas, nes krikščioniško tikėjimo patirtis bei Dvasios dovanos yra įvairios. Įvairesnė medžiaga kur kas labiau dera su mus supančia tikrove, o siekis išgirsti ir suprasti kitokį yra labai sveikintinas. Tai geriau atsako į skirtingus žmonių poreikius, nes kiekvienas gali atrasti sau aktualų skaitinį – tiek sužinoti ir pasimokyti, tiek patirti bendrystės ryšį su kitais tikinčiaisiais ir pasijusti mylimas. Tačiau dar labiau džiugina, kad puoselėdamas kūrybiškumą „Ganytojas“ Šventojo Rašto mokymo ribose atlieka vienytojo vaidmenį. Ši vienybės Kristuje sėkla sėjama ne tik į bendrijos, bet ir už jos ribų esančių evangelinių bažnyčių dirvą. Mūsų broliai ir seserys iš kitų evangelinių bažnyčių ne tik atranda dvasinio peno laikraščio puslapiuose, bet ir gali daugiau papasakoti apie save. Tai mums padeda atrasti ir geriau pažinti vieniems kitus.

Galiausiai, laikraštis „Ganytojas“ yra Gerosios Žinios apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus išgelbėjimą skelbėjas. Tik per Evangelijoje pasiūlomą Dievo malonę žmogus gali būti sutaikytas su Dievu ir gyventi atnaujintą gyvenimą Kristuje, tačiau... Kaip žmonės šauksis To, kurio neįtikėjo? Ir kaip jie įtikės Tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo? Ir kaip jie skelbs, jei nebus pasiųsti? (Rom 10, 14–15).

Linkiu visiems šios tarnystės bendradarbiams tvirtai tikėti šventu pasiuntimu sėti stebuklingą Dievo žodžio sėklą, toliau mirkyti plunksnas į Šventosios Dvasios „rašalą“ ir nešti viltį ir tiesos liudijimą dideliam bei mažam.

Gabrielius Lukošius, Tikėjimo žodžio bendrijos vadovas, Kauno bažnyčios pastorius:

Sveikinu visus „Ganytojo“ bendradarbius. Per dvidešimt metų „Ganytojas“ tapo mūsų gyvenimo dalimi. Jo nueitame kelyje galime matyti save pačius. Kiekvienas „Ganytojo“ numeris tarsi visos bendrijos žingsnis, sekant Kristumi. Dabar jau sunku prisiminti atskirus žingsnius. Liko tik bendras nueito kelio įspūdis, didesnių kelio atkarpų vaizdai... Ryškiausiai prisimenu tai, jog dažnai džiugindavo turiningi laikraščio numeriai ir kasmet tekdavo parašyti nemažai straipsnių.
Pirmieji „Ganytojo“ žingsneliai prasidėjo bendrijai jau kažkiek suvokiant save didesniame istoriniame krikščionybės kontekste. Šalia charizminio judėjimo bruožų ryškėjo evangelinės krikščionybės tapatybė.

 

Neringa Jakeliūnienė, Ukmergės krikščionių evangelikų bažnyčios vyresnioji:

Laikraštis „Ganytojas“ – laukiamas svečias mūsų bendruomenėje. Tai tartum pats Jėzus, kuris gano, moko, taiso, guodžia... Čia gali rasti tai, ko reikia mūsų sielai ir dvasiai. Man „Ganytojas“ – kaip Viešpaties sodas, kuriame yra įvairiausių skanių vaisių. Linkiu ir toliau nepavargti darbuotis Viešpaties vynuogyne – būkite palaiminti, paguosti ir sustiprinti. Te Viešpats laimina jūsų rankų darbą. Ir toliau aukite Viešpaties pažinimu, meile ir visokeriopu įžvalgumu.

 

Gintautas Gruzdys, Elektrėnų bažnyčios pastorius:

„Ganytoją“ užsisakau, skaitau ir dalinuosi su savo mama (87 m.), kuriai internetinė erdvė yra sunkiai suvokiamas dalykas. Manau, kad šis laikraštis yra svarbus ir puikiai reprezentuoja mūsų Bendriją.

 

Birutė Venteraitienė, Anykščių bažnyčios vyresnioji:
Skaitau laikraštį „Ganytojas“ nuo pirmųjų jo leidimo metų. Man atrodo, kad „Ganytojas“ yra dvasinis mokytojas, padedantis nenuklysti nuo tiesos kelio. Skaitydami šį laikraštį sužinome, kaip sekasi mūsų broliams ir seserims Lietuvoje bei plačiame pasaulyje. Galvoju, jog laikraštis „Ganytojas“ yra svarbi krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“ tapatybės dalis. Lietuvai laikraštis „Ganytojas“ yra reikšmingas, nes atlieka tautos dvasios žadintojo vaidmenį.
Labai džiaugiuosi, kad esu laikraščio „Ganytojas“ bendradarbė ir turiu galimybę šiame leidinyje dalintis savo dvasinėmis patirtimis bei įžvalgomis.

 

Darius Venslovas, Utenos bažnyčios pastorius:
Krikščioniškam laikraščiui „Ganytojas“ jau 20 metų. Lyginant su amžinybe, tai akimirksnis, bet lyginant su žmogaus gyvenimu, tai nemaža laiko atkarpa, per kurią užaugo viena karta. Nueitas nelengvas kelias, išties daug tikinčiųjų prisidėjo prie šio laikraščio gyvavimo. Jei visus laikraščius sudėtume krūvon, turbūt susidarytų nemenkas kalnas. Daugybė straipsnių, liudijimų, maldų ir t. t.
Nors, prisipažįstu, ne visuomet viską perskaitau, bet man įdomūs mūsų autorių ir verstiniai straipsniai, patinka kalbintų žmonių pasakojimai. Smagu, kad laikraštis aprėpia ne tik mūsų bendrijos bendruomenes bei jų gyvenimą, bet ir žvelgia toliau. Galima sužinoti apie Dievo darbus kitose bendruomenėse ir net už Lietuvos ribų.
Linkiu laikraščio leidėjams stiprybės, palaikymo ne tik iš Viešpaties, bet ir iš bendradarbių bei bendražygių ir, žinoma, tikėjimo, nes teisusis gyvens tikėjimu (Hab 2, 4).

 

Giedrius Ažukas, Jonavos krikščionių evangelikų bažnyčios pastorius:
Dovydas kalbėjo Viešpačiui šios giesmės žodžius tą dieną, kai Viešpats jį išgelbėjo iš visų jo priešų ir iš Sauliaus rankų. Jis sakė: „Viešpats yra mano uola, tvirtovė ir išlaisvintojas. Dievas yra mano uola, Juo pasitikėsiu; Jis mano skydas ir išgelbėjimo ragas, mano apsauga ir mano aukštas bokštas, mano gelbėtojas [...] Gailestingam Tu pasirodai gailestingas, tobulam – tobulas,  tyram Tu pasirodai tyras, o su sukčiumi elgiesi suktai. Tu gelbsti prispaustuosius, bet išdidžiuosius pažemini.

Viešpatie, Tu esi mano žiburys. Viešpats šviečia man tamsumoje. Su Tavimi galiu pulti priešą, su Dievu – peršokti sieną. Dievo kelias tobulas, Viešpaties žodis ugnimi valytas. Jis yra skydas visiems, kurie Juo pasitiki. Kas yra Dievas, jei ne Viešpats? Kas yra uola, jei ne mūsų Dievas? Dievas yra stiprybė ir jėga. Jis padaro mano kelią tobulą“ (2 Sam 22, 1–3. 26–31).

Mes, tikintieji, negalime likti abejingi šiems nuostabiems žodžiams, kuriais Dovydas išsako savo pasitikėjimą Viešpačiu. Šis Dievo vyras buvo išgelbėtas iš mirties ir džiugia širdimi išsako, kad jo uola ir tvirtovė yra Viešpats, nes tik pasitikėjimas Juo Dovydui suteikė pergalę, – juk tokioje tvirtovėje priešai negali pasiekti, nes ji kaip „aukštas bokštas“. Viešpats yra ir skydas, saugantis nuo priešo strėlių, ir gelbėtojas nuo išdidžiųjų, žiburys, apšviečiantis kelią, kuriuo gali pasitraukti iš priešų apsupties pasaulio tamsoje.

Bet kur stipriausias šios giesmės ištraukos akcentas? Ogi svarbiausias yra Viešpaties žodis! Žodis, kuriuo Dovydas gyveno ir apie kurį mastė dieną ir naktį (Ps 1, 2). Dovydo ganytojas buvo Viešpaties žodis, apie kurį jis kalba ne vienoje giesmėje, ne vienoje psalmėje. Dovydas – mums visiems pavyzdys ir daugeliu atveju padrąsinimas bei sustiprinimas mūsų tikėjimo kelionėje.

Panašią funkciją šiandien atlieka ir laikraštis „Ganytojas“. Visus 20 metų epizodiškai būdavau sustiprinamas čia spausdinamų straipsnių, ypač mūsų šeimai patikdavo įvairios priede spausdintos temos. Esu surinkęs daug „Ganytojo“ numerių, kuriuos ir šiandien paskaitau.

Šiame laikraštyje spausdinami pastorių bei kitų tikinčiųjų straipsniai ne kartą itin sunkiomis akimirkomis patarnavo tarsi „nebylus sielovadininkas“, kuris ganė slaptoje, apreikšdamas Viešpaties valią. Kaip nesidžiaugti, kai tu esi vienas, skaitai „Ganytoją“ ir gauni atsakymus į iškilusius gyvenimo klausimus? Kaip didelę Dievo malonę priimu tai, kad net neišeidamas iš namų galiu sužinoti, kas vyksta evangeliškame tikinčiųjų pasaulyje, mūsų brolių bažnyčiose Lietuvoje, semtis istorinio, teologinio pažinimo...

Tariu nuoširdų AČIŪ visiems, kurie prisidėjo ir šiandien darbuojasi ruošdami „Ganytoją“ – tai, ką jūs darote, yra be galo brangu. Dievas yra stiprybė ir jėga. Jis padaro mano kelią tobulą, – sako Dovydas, o mane ir daugelį Jonavos krikščionių evangelikų bažnyčios tikinčiųjų ne kartą sustiprino ir Viešpaties link nukreipė tai, ką perskaitėme šiame puikiame laikraštyje. Meldžiame už „Ganytoją“ ir visus jo tarnautojus, – tęskite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūs esate ne vieni – visas Dangus jus stebi ir džiaugiasi, kad taip skelbiama Jėzaus Kristaus Evangelija. Mylime jus!

Vita Rulinskienė, Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčios pastoriaus žmona:
Man labai patinka laikraštis „Ganytojas“ – džiaugiuosi kiekvienu jo numeriu. Manau, kad „Ganytojas“ yra geriausias Lietuvoje krikščioniškos periodikos leidinys, atskleidžiantis krikščionių gyvenimą ir įvairias bažnyčios tarnystes. Čia atsakymus į kylančius klausimus gali rasti ir besidomintys teologija, psichologija, bažnyčios istorija, ir jaunuoliai, ir senjorai. Kiekvienas numeris tikrai puikiai ir kokybiškai paruoštas – tik imkit ir skaitykit.

Visada šeimoje perskaitome jį visą, nuo pirmo straipsnio iki paskutinio. Man labai patinka skaityti, bet skaityti knygas šiuo metu man yra sunkoka, nes auginu keturis mažamečius vaikus. Laikraštį skaityti paprasčiau: dažnai vienu prisėdimu perskaitau tik vieną „Ganytojo“ straipsnį, bet vėliau, kai tik galiu, taip po vieną straipsnį perskaitau ir visą laikraštį. Labai žavi prieinamas straipsnių turinys ir puiki kalba.
Bendrinti: