Gyvenkime su Dievu iš tikrųjų

Teko matyti vieną komiksą, vaizduojantį 4–5 metų mergaitės ir berniuko pokalbį. Mergaitė klausia berniuko: „Ar tu mane myli?“ Šis atsako: „Taip.“ Tada mergaitė vėl klausia: „O tu myli taip, kaip myli suaugę?“ Berniukas atsako: „Ne, aš tave myliu iš tikrųjų!“

Liūdna, bet šis komiksas atspindi suaugusių žmonių gyvenimo realybę, kurią pastebi net vaikai: sakoma „Myliu“, bet darbai ir elgesys dažnai liudija ką kita... Šiandien tai jau turbūt nieko nestebina, nes pasaulis pilnas veidmainystės, tuščių pažadų, netikrumo, apgaulės... Paradoksas: tikras gyvenimas kupinas netikrumo...

Tik paklausykime mūsų politikų planų, rinkiminės agitacijos pažadų – ką jie žada atlikti savo kadencijos metu, jei bus išrinkti. Kartais tai kelia juoką, bet kiekvienas turime rimtai susimąstyti: už ką balsuosime, kuo tikėsime? Juk aš esu Lietuvos respublikos pilietis, ir mano pilietinė pareiga atiduoti savo balsą už vieną ar kitą kandidatą, partiją, tikintis, kad šie žmonės deramai atstovaus mums ir sieks mano ir visos Lietuvos gyventojų gerovės.

Verslo pasaulyje taip pat nekokia situacija: mūsų senelių laikais užtekdavo rankos paspaudimo, ir sutarties būdavo laikomasi, o šiais laikais nesilaikoma net ir juristų akivaizdoje sudarytų, reikiamais antspaudais patvirtintų sutarčių... Žmogus gyvena, bet į daugelį dalykų savo gyvenime žiūri pro pirštus, tarsi tai būtų netikra: elgiasi, kaip nederėtų elgtis, kalba gražiai, bet...

Panašios nuostatos, deja, nejučia įslenka ir į bažnyčią, kuri, kaip sako Šventasis Raštas, yra gyvojo Dievo bažnyčia, tiesos ramstis ir pamatas (1 Tim 3, 15). Tačiau nuklydus visada įmanoma sugrįžti į teisingą kelią, nes Tas, kuris sukūrė žmogų, visada nori jam padėti gyventi iš tikrųjų: Ieškokite Viešpaties, kol galima Jį rasti, šaukitės Jo, kol Jis arti. Nedorėlis tepalieka savo kelią, o neteisusis – savo mintis; tegrįžta jis pas Viešpatį, mūsų Dievą, ir Jis pasigailės jo, nes yra gailestingas (Iz 55, 6–7). Šiandien šie pranašo Izaijo žodžiai skamba mums: „Ieškokite Viešpaties, gręžkitės į Jį. Sugrįžkime prie Jo!“

Viešpats tarė: „Kadangi ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir pagerbia mane savo lūpomis, bet jų širdis yra toli nuo manęs ir jie mokosi bijoti manęs, klausydami žmonių priesakų, tai Aš nustebinsiu šią tautą savo nuostabiu darbu. Jų išminčių išmintis pranyks, gudriųjų sumanumas pražus.“ Vargas tiems, kurie savo planus slepia nuo Viešpaties ir darbus daro tamsoje, galvodami: „Kas mus mato ir kas mus žino?“ Jūs iškreipiate dalykus! Argi puodžius gali būti laikomas lygiu moliui? Ar kūrinys sako apie savo kūrėją: „Jis nesukūrė manęs“? Ar daiktas kalba apie tą, kuris jį padarė: „Jis nieko nesupranta“? (Iz  29, 13–16). Pranašas labai rimtai kalba apie problemą, kuri buvo akivaizdi Dievo tautoje, jo kartoje, jo aplinkoje. Taip pat ir šiandien Viešpats sako: „Aš matau, kur yra tavo širdis. Matau, kiek tikrai tu mane myli, kiek tikrai tu manęs trokšti...“

Dovydas, savo gyvenimo kelyje patyręs skaudžių pamokų, matęs tikrų ir netikrų dalykų, kreipėsi į savo sūnų: O tu, mano sūnau Saliamonai, pažink savo tėvo Dievą ir Jam tarnauk tobula širdimi ir su tikru noru, nes Viešpats ištiria visų širdis ir siekius. Jei Jo ieškosi, rasi Jį, o jei Jį paliksi, Jis atmes tave amžiams (1 Krn 28, 9). Į akis krenta žodžiai: su tikru noru, nes Viešpats tiria kiekvieną širdį ir supranta kiekvieną norą bei mintį, – verčia A. Rubšys. Dievas nori, kad mes gyventume su Juo tikrai, neapsimetinėdami. Be jokios abejonės, didžioji dalis Kristaus bažnyčios taip gyvena ir taip tiki, bet ateina metas, kai mes esame patikrinami. Ar tavo gyvenimas su Dievu vyksta iš tikro noro, ar kaip „suaugusio“ iš minėto komikso?

Šiandieninis pasaulis skendi dvasinėje tamsoje: daug melo, veidmainystės, neištikimybės, bet Dievo vaikai, Kristaus bažnyčia neturi taip gyventi. Apaštalas Paulius įspėjo Timotiejų: Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi, nemylintys, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, užsispyrę, pasipūtėliai, labiau mylintys malonumus negu Dievą, turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos. Šalinkis tokių žmonių! (2 Tim 3, 1–5). Taip, tokioje visuomenėje mes gyvename. Bet šiuo laišku, skirtu bažnyčios ganytojui Timotiejui, apaštalas Paulius įspėjo, kad atsiras žmonių, kurie dievotai tik atrodys, kurie bus kažkur šalia iš tikrųjų dievotų žmonių.

Dievas kalba per pranašą Izaiją, apaštalą Paulių, ir tie žodžiai kelia šiurpą: „mylės tik lūpomis“, „turės tik dievotumo išvaizdą“, „nes malonumus myli labiau nei Dievą“, „jų širdis toli nuo manęs“... Ir Viešpats Jėzus sakė: Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals (Mt 24, 9–10. 12). Pasaulyje įsigalėjęs neteisumas, netikras dievotumas, meilė tik žodžiais, meilė malonumams nori nenori veikia ir bažnyčią. Apaštalas Paulius buvo rūpestingas ganytojas ir matė, kad Efezo tikintieji yra sektinas pavyzdys daugeliui to meto bažnyčių, tad rašė: šventiesiems, gyvenantiems Efeze, ir ištikimiesiems Kristuje Jėzuje. [...] Todėl ir aš, išgirdęs apie jūsų tikėjimą Viešpačiu Jėzumi ir apie jūsų meilę visiems šventiesiems, nesiliauju dėkojęs už jus... (Ef 1, 1. 15–16). Paulius giria šią bažnyčią, vadindamas jos tikinčiuosius ištikimaisiais, rašo, kad ir  Romoje girdėjo apie jų tikėjimą bei meilę.

Laiškas efeziečiams buvo parašytas apie 61–63 m. Bet, prabėgus maždaug 25–30 metų, pats Jėzus Kristus prabyla apaštalui Jonui, kad šis Efezo bažnyčios „angelui“ rašytų laišką su priekaištu: Tu ištvėrei, esi kantrus ir dėl mano vardo triūsei ir nepailsai. Bet Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę. Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atgailauk ir vėl imkis pirmykščių darbų (Apr 2, 3–4). Iš Jėzaus lūpų nuskamba priekaištai efeziečiams, nors greičiausiai jie ne kartą girdėjo šiuos Jėzaus ištartus ir Luko užrašytus žodžius: kai kažkas paklausė „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtųjų?“, Jis jiems atsakė: Stenkitės įeiti pro siaurus vartus. Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs. Kai namų Šeimininkas atsikels ir užrakins duris, jūs, stovėdami lauke, pradėsite belsti į duris ir prašyti: ‘Viešpatie, Viešpatie, atidaryk mums!’ O Jis atsakys: ‘Aš nežinau, iš kur jūs’. Tada imsite sakyti: ‘Mes valgėme ir gėrėme Tavo akivaizdoje, Tu mokei mūsų gatvėse’. O Jis tars: ‘Sakau jums, Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!’ (Lk 13, 23–27).

Jie pametė savo pirmąją meilę, vadinasi, liko tik išvaizda, meilė tik lūpose... Kada prarandama pirmoji meilė, kada lieka tik išvaizda, kada neberūpi, kiek bus išgelbėtųjų? Tada, kai prarandamas santykis, nutrūksta bendravimas, kai nutolstame vienas nuo kito, vis rečiau susitikdami. Taip nutinka bendraujant su žmonėmis,  taip nutinka ir bendraujant su Viešpačiu – kai į bendravimą su Juo pradedame žiūrėti kaip „suaugę“, kai nebelieka tikro širdies noro...

Kaip svarbu išgirsti kvietimą: Ieškokite Viešpaties, kol galima Jį rasti, šaukitės Jo, kol Jis arti (Iz 55, 6). Eikime, sugrįžkime pas Viešpatį. [...] Jis atgaivins mus, [...] pakels, kad gyventume Jo akivaizdoje.  Stenkimės pažinti Viešpatį (Oz 6, 1–3). Dievas kviečia mus ir nori, kad mes gyventume su Juo, kad iš tikrųjų, nuoširdžiai trokštume Jo bendrystės.

Yra toks posakis: „Metai daro savo...“ Taip, prarandama pirmoji meilė, pavargstama, kai neišsipildo lūkesčiai, nors dažnai tie lūkesčiai būna labai išpūsti. Bet Viešpats kviečia: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu (Mt 11, 28). Tik Dievas, tik Jo Sūnus, tik Šventoji Dvasia gali tau padėti vėl atrasti gyvenimo džiaugsmą ir tikrą norą mylėti bei tarnauti visa širdimi. Kai tu su Kristumi, metai – ne našta. Dovydas, patyręs meilę, atmetimą, persekiojimus, veidmainystę, atgailą ir atgaivą, kuri atėjo iš Aukštybių, tarė: Mano siela įsikibo į Tave (Ps 63, 8). Įsikibo – vadinasi, atrado stiprų ryšį su Dievu, pažino Dievą, kuris ne tik išklauso, bet ir atsako į maldas (Ps 65, 2; 66, 19).

Gyvenkime su Viešpačiu iš tikrųjų, nuoširdžiai ieškodami Jo, stengdamiesi Jį pažinti, ir Jis leis mums atrasti naują gyvenimo skonį. Pabaigai norisi su visais drauge pasimelsti, kaip meldėsi Dovydas savo  žemiškojo gyvenimo saulėlydy: Mano Dieve, žinau, kad Tu ištiri žmonių širdis ir mėgsti nuoširdumą. [...] Viešpatie, mūsų tėvų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dieve, išlaikyk savo tautos širdžių nusistatymą tokį, koks jis šiandien, kad jie liktų Tau ištikimi (1 Krn 29, 17–18).
 
Bendrinti: