Karas dėl tikrovės

Ką Šventasis Raštas kalba apie mus, krikščionis? Skaitydami Bibliją atrandame, kad mes esame Dievo vaikai, paveldėtojai, ypatingi žmonės, kunigai. Bet taip pat mes esame ir Dievo kariai, nes Jėzus mus pašaukė kovai. Ši kova yra dvasinė ir labai reali. Toliau gyvename nebe sau, o dėl Jėzaus, nes tikroji krikščionybė – tai gyvenimas ne dėl savęs, bet dėl Dievo ir kitų.

Kiekvienas krikščionis yra Dievo karys, o kad būtum geras karys, turi apsiginkluoti, – jei neapsiginkluosi, priešas greitai tave nugalės. Pradžia nėra sunki, bet iki galo išstovėti mūšyje sugeba ne kiekvienas. Kai kurie krikščionys nesinaudoja Dievo ginkluote, todėl būna nugalėti.

Jei nenorime būti nugalėti, privalome gerai išmanyti Dievo žodį. Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet galingi Dieve griauti tvirtoves. Jais mes nugalime samprotavimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą, ir paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui (2 Kor 10, 4–5). Dievas mums suteikė galingus ginklus, ir tik mes sprendžiame, kaip ir kiek naudosimės kiekvienam krikščioniui suteikta ginkluote. Kiekvieną dieną mūsų gyvenime vyksta dvasinė kova – tenka vėl ir vėl atsižadėti savęs. Tai karas dėl tikrovės. Jei norime pergalingai baigti kovą, į kurią Jėzus mus pašaukė, turime kovoti iki galo, turime nepasiduoti, kad ir kaip būtų sunku. Turime kovoti nuo pat atsivertimo iki mirties – kito kelio nėra. Mes nepašaukti gyventi lengvo gyvenimo, mes nepašaukti statyti savo karalystės. Č. Railis savo knygoje „Šventumas“ rašo: „Pavojai slypi visur. Mes negalime galvoti, kad pakeliui į dangų galime miegoti.“

Mūsų tikėjimo ir gyvenimo pamatas turi būti Dievo žodis ir malda, turime nuolatos budėti. Apaštalas Paulius ragina: Kovok gerą tikėjimo kovą, laikykis amžinojo gyvenimo, kuriam esi pašauktas (1 Tim 6, 12). Su kuo mes pašaukti kautis? Mes kaunamės sukūniškumu, pasauliu ir velniu.

Kova su kūniškumu

Mes privalome nuolatos kovoti su kūniškumu. Turime save disciplinuoti, kontroliuoti savo liežuvį, saugoti savo širdį, prižiūrėti savo mintis, taip pat saugoti savo akis. Krikščionio gyvenime labai svarbi disciplina. Kai nenori melstis, kai tingi skaityti Šventąjį Raštą, vyksta kova. Bet tu disciplinuoji save, nes žinai, kad nėra kito kelio, kaip artimiau pažinti Jėzų.

Todėl marinkite tuos savo narius, kurie yra žemėje: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė. Dėl šių dalykų ateina Dievo rūstybė neklusnumo vaikams (Kol 3, 5–6). Dievui nepatinka, kai gyvename pagal kūną. Mes esame dvasiniai žmonės, Šventoji Dvasia padeda mums gyventi dvasinį gyvenimą. Kartais reikia tam tikrų dalykų atsisakyti, pasipriešinti įvairioms pagundoms, nors kūnui jos yra malonios ir patrauklios.

Kūno darbai aiškūs – tai paleistuvavimas, ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai. Įspėju jus, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės (Gal 5, 19–21). Laiškas galatams skirtas krikščionims, o ne pasauliečiams. Tam, kad paveldėtume Dievo karalystę, amžinuosius namus, turime kovoti sukūnu. Mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną (Rom 8, 12). Šventasis Raštas sako, kad gyvenantys pagal kūną mirs. Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais (Gal 5, 24). Tai yra kaina, kurią sumokame, nukryžiuodami savo kūną. Prisiminkime, kokią didelę kainą Jėzus sumokėjo už mūsų laisvę. Tikėjimas Jėzumi kainuoja ir mums.

Kova su pasauliu

Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu (Jok 4, 4). Jei nuolatos nekovosime, nenugalėsime šio pasaulio. Šiuo laiku ypač akcentuojamas materializmas – kokie dideli prekybos centrai, o koks reklamų grožis! Tik ateik ir pirk, nes „tau to reikia“, nes „tu to verta(s)“. Nesivaikykime tų naujovių. Nesakau, kad mums nereikia kai ko įsigyti, bet neturėtume tam vergauti. O pasaulio žmonės tik dėl to ir gyvena, kad įsigytų naują automobilį, gražų namą ir pan. Mūsų pašaukimas – ieškoti Dievo karalystės, o visa kita Viešpats pridės – galbūt ir namą, ir mašiną. Viešpats geriau už mus žino, ko mums iš tiesų reikia. Č. Railis rašo: „Tai yra meilė patraukliesiems pasaulio dalykams. Tai slaptas troškimas palaikyti gerus santykius su pasauliu, slaptas noras elgtis kaip pasaulis ir išvengti kraštutinumų – tai dvasiniai priešai.“ Tai, kas regima, yra laikina, o kas neregima – amžina. Amžini dalykai nematomi. Sakau jums, broliai: laikas trumpas! [...] Ir kurie naudojasi šiuo pasauliu, [tegyvena taip] tarsi nesinaudotų. Nes šio pasaulio pavidalas praeina (1 Kor 7,29. 31). Pasaulis praeis, tad ar verta stengtis dėl tokio trumpo laiko, rizikuojant prarasti išgelbėjimą?

Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio (1 Jn 2, 15–16). Mes negalime mylėti kartu ir Dievo, ir pasaulio – tai ne mūsų kelias. Mūsų kelias siauras. Mūsų paskirtis – amžinybė. Patarlių knygoje rašoma: Geriau mažai su Viešpaties baime negu dideli turtai su rūpesčiu (Pat 15, 16). Jeigu pirmenybę teiksime Dievui, ieškosime Jo karalystės, Jis tikrai mumis pasirūpins. Karalius Dovydas yra pasakęs: Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau, kad teisusis būtų užmirštas ir jo vaikai elgetautų (Ps 37, 25). Juk, kas tik gimė iš Dievo, nugali pasaulį (1 Jn 5, 4). Šio amžiaus turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į netikrus turtus, bet į gyvąjį Dievą, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui (1 Tim 6, 17). Šis pasaulis yra tarsi iliuzija, o žmonės sudeda į jį viltis. Tačiau tik gyvasis Dievas visko teikia apsčiai, Jis yra mūsų tikroji viltis, tikroji pergalė, Jame nėra nė lašelio apgaulės.

Kova su velniu

Velnio tikslas yra pražudyti žmogaus sielą. Jis niekada nemiega, niekada nesudeda bluosto – jis budi. Nuo pat Adomo ir Ievos nuopuolio jis vaikštinėja po žemę (Job 1, 7), seka kiekvieną mūsų žingsnį ir niekad nenuleidžia rankų. Jis pluša dieną ir naktį, siekdamas nusitempti mus į pragarą: Velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti (1 Pt 5, 8). Jis veikia per žiniasklaidą, per televiziją – visais įmanomais būdais. Jei norime išsaugoti išgelbėjimą, turime priešintis šiam suktam priešui. Evangelijoje pagal Matą skaitome: O šita veislė kitaip neišvaroma, kaip tik malda ir pasninku (Mt 17, 21), todėl turime nuolat budėti ir melstis, turime naudoti mums suteiktus ginklus. Jei nebūsime apsiginklavę, priešas mus nugalės – nugalės per nuodėmę, per geismus, veikdamas per akis ir ausis. Todėl privalome kovoti, privalome budėti, kreipti dėmesį į tai, ką mes žiūrime, ką skaitome, ko klausomės.

Vienas išmintingas generolas sakė:„Didžiausia klaida kare – nepakankamai vertinti priešą ir mėginti kariauti tik nedidelį karą.“ Tad nenuvertinkime priešo – mūsų kautynės yra rimtos. Iškęsk sunkumus kaip geras Kristaus Jėzaus karys (2 Tim 2, 3). Kovokime dvasines kovas, nebūkime kaip dezertyrai, kurie palieka kovos lauką dėl to, kad juos užvaldo baimė, išgąstis, netikėjimas. Apsirenkite visa Dievo ginkluote, kadgalėtumėte pasipriešinti prieš velnio klastas. Nes mes grumiamės ne sukūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje (Ef 6, 11–12). Jei grumtynės vyktų su kūnu, tai ginklai būtų materialūs, bet mums duoti ginklai yra dvasiniai. Tai būtinybė – kito kelio nėra. Mums patikėtas visas arsenalas – galime apsiginkluoti nuo galvos iki kojų. Č. Railis teigia: „Taikiai sugyventi su pasauliu, kūnu, velniu reiškia būti nesantaikoje su Dievu, eiti plačiuoju keliu, vedančiu į pražūtį. Turime kovoti arba pražūti.“

Nukreipkime savo žvilgsnį į Jėzų, nes jei matysime tik priešą, kuris nori mus apiplėšti ir sunaikinti, prarasime tikėjimą. Regėkime Jėzų, patikėkime Jam savo rūpesčius – taip mes su džiaugsmu ir viltimi nepaliausime kovoti. Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo (Rom 8, 37). Kiekvienas krikščionis kovoja pagal savo tikėjimo laipsnį. Žinokime ir atminkime, kad Kristaus meilė, apsauga,Jo malonė niekada mūsų neapleidžia. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas liepsnojančias piktojo strėles (Ef 6, 16). Mums reikalingastikėjimas. Tikėjimas mus veda pirmyn, nes mes žinome, kad Viešpats yra už mus, Jis padės mums atremti piktojo, t. y. šėtono, strėles. Viešpats padės išstovėti, išsaugoti tikėjimą, padės kovoti iki galo. Jei sunku kovoti, gilinkis į Šventąjį Raštą, išpažink: Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina (Fil 4, 13). Č. Railis rašo, kad „tikėjimas yra pirmasis žingsnis į dangų“. Šėtonas puolė ir puls mūsų tikėjimą, todėl budėkime savo tikėjimo sargyboje. O kai pasirodys Vyriausiasis Ganytojas, jūs gausite nevystantį šlovės vainiką (1 Pt 5, 4). Jei būsime tie, kurie kovoja iki galo, Viešpats nepaliks mūsų be apdovanojimo – mes gausime nevystantį vainiką, kuris niekada nepraras savo žavesio.

Dievo ginkluotė

Stiprūs mes galime būti tik Viešpaties jėga. Mus saugo Dievo ginkluotė, ir mūsų mūšis yra prieš šio amžiaus dvasines blogio jėgas (Ef 6, 12). Mums patikėtas visas ginklų arsenalas. Turime tvirtai stovėti, susijuosę tiesa, apsivilkę teisumo šarvais, pasiruošę skelbti taikos Evangeliją, pasiėmę tikėjimo skydą, išgelbėjimo šalmą bei Dvasios kalaviją ir nuolatos melstis. Mes turime kalbėti tiesą ir taip priešintis šėtono melui. Net ir kovos lauke mes galime atrasti poilsį, žinodami, kad esame teisūs dėl Jėzaus aukos už mus. Mes turime skelbti Kristaus Evangeliją, nesvarbu, kokio pasipriešinimo sulauktume. Didžiausias mūsų ginklas yra užtikrintumas, kad per Kristaus auką mes esame išgelbėti.

Mūsų puolimo ginklas yra Dievo žodis,o ne mūsų nuomonė ar jausmai. Sekime Jėzaus pavyzdžiu ir suprasime, kad kai kurios dvasinės pergalės pasiekiamos tikmeldžiantis.

Visos mūsų pergalės ateina tik nuo Jo sosto, kur mes esame pasodinti drauge su Jėzumi. Pergalė ateina ne tada, kai pasitikime tuo, ką regi mūsų akys ir girdi mūsų ausys, bet kai tikime tuo, jog ką Dievas pažadėjo, Jis ir įvykdys.

Mes pašaukti kovoti dėl tikrovės – dėl amžinybės. Linkiu visiems būti nugalėtojais, nes parašyta: Nugalėtojas paveldės viską, ir Aš būsiu jo Dievas, o jis bus mano sūnus(Apr 21, 7).