Kas naujo "Prieglobstyje"?

Labdaros ir paramos fonde „Prieglobstis“ lankėmės prieš metus – buvo labai malonu susipažinti su šio daugiafunkcinio centro veikla. Ir šįkart kalbiname šio fondo įkūrėją ir vadovą, Naujosios Akmenės bažnyčios pastorių Mindaugą Palionį.

 

Labdaros ir paramos fondas „Prieglobstis“ labai aktyviai darbuojasi šiaurės Lietuvoje. Tad, praėjus metams, labai įdomu išgirsti, kas įvyko naujo, kaip prasiplėtė jūsų veikla?

Per tuos metus pasikeitė tikrai nemažai dalykų. Prieš metus dar nebuvo vaikų dienos centro čigoniukams (romų tautybės vaikams). Tokį centrą mes įsteigėme Akmenėje, Krizių namuose, kur lankosi apie 18 romų tautybės vaikų, mat senojoje Akmenėje gyvena nemažai romų tautybės žmonių. Pradėjome jiems tarnauti: vaikus nemokamai maitiname, jie čia paruošia pamokas, po pamokų žaidžia. Rūpinamės vaikų integracija. Akmenėje esančiame Vaikų dienos centre šių vaikų nepriima, nes jie dažnai būna neprižiūrėti (turi utėlių, blusų...). Šiais vaikais rūpinasi viena mūsų bažnyčios tikinčioji, kurios vyras yra romų tautybės – tad ji žino, kaip su jais dirbti. Tikime, kad rūpindamiesi vaikais priartėsime ir prie suaugusiųjų, – centrą lankančių vaikų tėvai gauna labdarą.

Dar vienas pokytis – prasiplėtė mūsų Benamių sodyba: pastatėme namą (nors dar nespėjome jo įrengti) ir perkame dar dvi šalia esančias sodybas – vienkiemius. Prieš metus toje Benamių sodyboje gyveno apie 10 žmonių, o dabar jau apgyvendinome 20 žmonių. Vienas namas jau pilnas žmonių, antrame, kurį statome, įsikurs administracija, o kita sodyba, kur perkame, jau taip pat užimta – nebėra vietų. Žmonių vis daugėja, poreikis didžiulis, bet mes visų nesutalpiname... Tačiau po truputį tvarkomės – tai didelė malonė. Duok, Dieve, įgyvendinti troškimą priglausti kuo daugiau benamių.

Šie žmonės nori ūkininkauti, tad mums labai reikėtų darbinio arklio ir karvės. Prie benamių sodybų turime 3 ha labai geros žemės – tai viena derlingiausių Lietuvos vietovių. Jau suremontavome tvartą, kur norėtume laikyti gyvulius. Šiuo metu ten gyvena tik ožkos.  

Veiklos tikrai nemažai. Tam reikia ir nemažai finansų. Kas jums padeda?

Pirmą sodybą padėjo sutvarkyti norvegai. Mes apšiltinome, apkalėme namą, įrengėme vandenį, pakeitėme langus. Visus šiuos darbus parėmė norvegų paramos fondas „Ny Start i Ost“. O sodybas mes perkame labai nebrangiai, iš suaukotų lėšų. Be to, mes dar turime kelias parduotuvėles mieste, bet tuos uždirbtus pinigus išleidžiame kurui – daug pinigėlių išleidžiame vežiodami žmones į ligonines, pas gydytojus (kai kuriuos tenka vežti net į Kauną).

Kas prižiūri jūsų centre gyvenančius žmones, kas jiems patarnauja?

Joniškyje tarnauja nuostabus žmogus Žydrūnas Pranciulis. Jis su žmona atsakingi už visą Benamių sodybą Joniškio rajone. Žydrūnas su šeima tikrai labai aukojasi, vežioja žmones ir labai mums padeda.

Namą, kurį neseniai pastatėme, padovanojo vokiečių evangelikai, įsikūrę Berlyno priemiestyje. Prieš trejus metus vykome į Vokietiją drauge su „Prieglobsčio“ reabilitantais ir tą namą išsiardę parsivežėme į Lietuvą. Šiame iš Vokietijos parvežtame ir pastatytame name žadame įrengti raštinę, psichologo konsultacijų kabinetą, socialinio darbuotojo darbo vietą.  

Be to, išsipildė dar viena mūsų svajonė – maitinti miesto benamius. Anksčiau Akmenėje juos maitino „Caritas“,  bet čia tarnavusi moteris labai suseno, ir prieš metus mes perėmėme iš jų šią tarnystę. Tad dabar bažnyčioje kasdien, išskyrus sekmadienius, maitiname 20–50 žmonių. Jie gauna karšto maisto: sriubą ir antrą patiekalą, arbatos. Prieš valgydami visi pasimeldžiame, padėkojame Dievui už maistą, po to per televizorių leidžiame krikščioniškų koncertų įrašus, kad valgydami žmonės galėtų žiūrėti. Vėliau dar maitiname apie 40 dienos centrą lankančių vaikų. Visur tarnauja savanoriai: ryte gaminame maistą, 12 val. pamaitiname benamius, 13 val. ten pat valgo apie 10 žmonių iš Adaptacijos namų, kurie įkurti mūsų bažnyčios antrame aukšte, o nuo 14 val. jau pietauja vaikai. Viskas vyksta mūsų bažnyčios patalpose.

Maistu mus remia Maisto bankas, šiek tiek prisideda Akmenės rajono savivaldybė. Žmones ne tik maitiname – jie gauna ir drabužių. Įkūrėme naują įstaigą – VšĮ „Socialinės gerovės ir paramos centras“, kuri ir užsiima žmonių maitinimu.

Labai džiaugiamės, kad dar pernai miesto benamiai, maistą gaudavę tik lauke, dabar gali pavalgyti šiltoje patalpoje. Įrengsime dar vieną dušą, kur tie žmonės galės nusiprausti, pasikeisti drabužius. Tad čia suteikiamos visos būtinos paslaugos. 

Svajojame, kad ateityje maisto gautų ne tik benamiai, bet ir apskritai sunkiai gyvenantys žmonės... Norėtume išplėsti tarnystę ir maitinti apie 100 žmonių.  

Mindaugai, tavo pasakojimas atskleidžia, kad mieste labai sudėtinga situacija...

Taip, daug žmonių gyvena sodo nameliuose, yra prasigėrusių, kurie neturi net kur nusiprausti... Dauguma žmonių pas mus ateina su siuntimais iš savivaldybės. Socialinis skyrius tiems žmonėms duoda siuntimus, kad jie ateitų pas mus pavalgyti. Bet ateina ir kitų žmonių, neturinčių savivaldybės siuntimo. Mes priimame visus. Kai kurie neteko ar jau ilgiau neturi darbo, sunkiai verčiasi... Svajoju, kad kada nors galėtume maitinti ir sunkiau gyvenančius senjorus.

Džiaugiamės, kad padedame krizių ištiktoms šeimoms, vaikams, įkūrėme benamiams sodybą, bet dar norėtume padėti krašte mažinti skurdą, kurdami darbo vietas. Labai tikimės, kad mums pavyks. Nes jei žmogus, baigęs reabilitaciją „Prieglobstyje“, neturi darbo, jis išvyksta į užsienį, ir taip mes prarandame žmogų...

        Žadate įkurti darbo vietų. Apie kokius darbus mąstote?

Turime įvairių minčių. Norime įkurti lentpjūvę, taip pat norėtume pradėti gaminti nealkoholinius gėrimus. Bandysime rašyti projektą paramai gauti. Reikia ir komandos, ir pinigų – visko... Reikia paskubėti ir sukurti darbo vietų patiems...

Jūs darbuojatės ir už Lietuvos ribų?

Taip. Šiais metais Latvijoje esančiame griūvančiame dvare norvegų fondo padedami pakeitėme didžiulį stogą – apie 1000 m2. Po truputį pradedame remontuoti tą seną dvarą. Ten norime įkurti tarptautinį reabilitacijos centrą, nes pas mus vis atvyksta žmonių iš Latvijos, šįmet buvo ir iš Estijos, buvo viena narkomanė mergaitė iš Bruklino (JAV), ji gyveno pas mus Dabikinėlėje.

Tad šiais metais atlikome didelį darbą – pakeitėme stogą, per ateinančius metus norime pakeisti visus 90 langų. Tai labai didelis pastatas – dvarvietė su parku, labai graži vieta.

Taip pat svajojame pradėti dirbti su žmonėmis, turinčiais negalią. Gal pavyks įkurti neįgaliųjų draugiją...

 Jūs tarnaujate ne tik vargstantiems Akmenės rajono žmonėms, bet ir rengiate įvairius renginius miestiečiams?

Taip, šiais metais vyko daug įvairių renginių, kuriuos rengėme drauge su savivaldybe. Pradėjome organizuoti kultūrinius renginius – surengėme Tolerancijos vakarą. Tokie renginiai mažina socialinę atskirtį tarp skirtingai mąstančių žmonių, skirtingų tautų. Trokštame darbuotis tiek kultūros, tiek švietimo srityje.

Tolerancijos vakaras mums labai pavyko. Tokių renginių Kultūros centrai nelabai organizuoja. Tai reikalauja daug pastangų, kainuoja daug lėšų, bet džiaugiamės, kad galėjome tai surengti. Šioje sferoje daugiau darbuojasi mano žmona Daiva, kurią daug kas pažįsta kaip muzikos mokytoją ir aktyvią visuomenės veikėją. Surinkti pilną salę žmonių Akmenėje tikrai sunku, tad džiaugiamės, kad šiuo renginiu susidomėjo apie 400 žiūrovų.

Mindaugai, neseniai kartu su žmona Daiva viešėjote Norvegijoje. Kokia proga ten vykote?

 Prieš kelias savaites grįžome iš Norvegijos. Mūsų partneriai – Norvegų labdaros fondas „Ny Start i Ost“ – gruodžio mėnesį šventė 25-erių metų jubiliejų ir visiems savanoriams bei darbuotojams surengė šventę. Jie pakvietė Daivą koncertuoti, o mane pamokslauti. 70 proc. tos labdaringos organizacijos narių yra liuteronai. Mes apsistojome Gjovik miestelyje, vėliau vykome į Lilehamerį ir Otto miestą.

Norvegijoje apie 20–25 proc. žmonių kur nors savanoriauja. Didžioji dalis savanorių – pagyvenę žmonės. Visos labdaringos organizacijos dirba be etatinių darbuotojų ir padaro milžiniškus darbus. Jie renka labdarą, ja prekiauja tam atidarytose parduotuvėse ir pan. Vyriausias mano ten sutiktas savanoris buvo 92-ejų metų senukas. Jo kolegos – 60-ečiai „jaunuoliai“.

Savanoriai labai stengiasi surinkti kuo daugiau daiktų, kuo daugiau jų parduoti. Jie nesiunčia savo misionierių į kitus kraštus, bet remia vietinius tarnautojus. Ši organizacija ir finansuoja mūsų reabilitacijos centrus: uždengė mūsų dvaro Latvijoje stogą, nupirko traktorių, sunkvežimį, padėjo sutvarkyti Benamių sodybą. Kiekvienais metais jie finansuoja po vieną projektą. Vadovai – gyvai pasišventę tikintieji. Jie jau patys senyvo amžiaus, daugiau nei 70 metų, bet nuolat keliauja, patys vairuoja tralus, dirba kitus darbus.

Tad šventėje Daiva koncertavo, o aš pristačiau mūsų fondo veiklą – parodėme dokumentinį filmą apie mūsų kraštą ir mūsų fondo veiklą. Po to aš pamokslavau apie Kalėdas. Dalis žmonių buvo tik tradiciškai tikinčių, tad tas susirinkimas buvo ir evangelizacinis.

Kitą dieną dalyvavome renginyje Otto mieste, krikščioniškoje mokykloje. Ten taip pat Daiva koncertavo, o aš pristačiau mūsų veiklą. Susirinkę žmonės buvo tokie sujaudinti, kad padarė mums didelį siurprizą – prieš mums išeinant jie surengė savo geriausių prekių aukcioną, ir tas prekes pardavę įteikė mums 6 000 eurų čekį!

Buvome nepaprastai sujaudinti. Bendradarbiauti su tikrais norvegais mums yra privilegija. Tikrai labai džiugina, kad krikščioniškas pasaulis neabejingas vargstantiems. Ta organizacija susikūrė prieš 25-erius metus ir remia posovietinio bloko šalis, Makedoniją, taip pat Indiją, turi 9 labai dideles dėvėtų drabužių, baldų parduotuves. Visą surinktą pelną jie išdalija labdaringoms organizacijoms.

Parama atėjo ne iš karto. Šie norvegai atvyko pas mus, metus laiko stebėjo, klausė, ką kalbame, o po metų atvažiavo pažiūrėti, ar tikrai darome tai, ką kalbame... Taip po truputį jie ėmė mus remti, o dabar tapome oficialūs jų partneriai.

Džiugu girdėti, kad Dievo darbas plečiasi, kad atsiranda ir pagalbininkų. O kaip laikosi jūsų bažnyčia Naujojoje Akmenėje – juk prieš metus bažnyčios pastate irgi vyko nemažai remonto darbų?

Neseniai pasikeitėme bažnyčios stogą, kuris brangiai kainavo, nes yra net 600 m2, keičiame langus – dideli remonto darbai vyksta toliau. Pakeitėme mūsų pastato paskirtį – dabar tai nebe kinoteatras, bet religinės paskirties pastatas su sakralinės paskirties žeme. Bažnyčioje vis gausėja žmonių, tad labai tuo džiaugiamės.

Suolus bažnyčioje mums padovanojo suomiai, Londono krikščionių lietuvių bendruomenė padovanojo mums didelį stalą pamaldoms, liuteronai padovanojo suolų, vokiečių pietistai – sakyklą, norvegai padėjo uždengti stogą... Tad Dievas po truputį viską suteikia, ir labai džiaugiamės, kad Jo darbas juda į priekį.  

Drauge su jumis džiaugiamės ir mes. Ačiū už pokalbį.

Kalbino „Ganytojo“ redaktorė Sonata Aleksandravičienė

Bendrinti: