Kitokia jėga nugalėti pasaulį

Apaštalas Jonas savo Pirmajame laiške mini, kad mums, tikintiesiems, reikia nugalėti pasaulį. Kam krikščioniui su juo kovoti?

Krikščionio gyvenimas pagrįstas kitokiu pasaulėvaizdžiu ir vertybėmis, nei vadovaujasi šis pasaulis. Krikščionis yra tarsi gėlavandenė žuvis, perkelta gyventi sūriame jūros vandenyje. Jis suprato tikrąją žmogaus gyvenimo prasmę ir paskirtį, todėl nebegali gyventi vadovaudamasis idėjomis ir vertybėmis, būdingomis pasauliui be Dievo. Tikintis žmogus mato, kad yra šaukiamas gyventi Evangelija Dievo garbei ir džiaugtis Jėzaus Kristaus išgelbėjimu, kuriame paslėptas tikrasis gyvenimas ir jo šaltiniai. Pasaulis savyje to neturi arba laiko tai kvailyste. 

Kaip mes turėtume dalintis šia žinia? Kokia jėga turėtume kovoti šią paskirtą kovą? Šiuos klausimus norėčiau panagrinėti remdamasis 1 Jono laiško 5 skyriaus 1–5 eilutėmis: Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Pateptasis, yra gimęs iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli Gimdytoją, myli ir iš Jo gimusį. Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir laikomės Jo įsakymų. Nes tai yra Dievo meilė – Jo įsakymus vykdyti. O Jo įsakymai nėra sunkūs. Juk, kas tik gimė iš Dievo, nugali pasaulį; ir štai pergalė, nugalinti pasaulį – mūsų tikėjimas! O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?

Tikėjimas Jėzumi gelbsti

Apaštalas Jonas, pradėdamas savo laiško 5-ą skyrių parodo, jog kiekvienas žmogus gali būti išgelbėtas, t. y. naujai gimti iš Dievo. Kad ir koks baisus būtų žmogaus gyvenimas, kad ir kaip stipriai jis slėptųsi nuo Dievo, Viešpats vis tiek gali atrasti ir pakelti žmogų naujam gyvenimui, parodyti, kad jo gyvenimas gali būti vertingas ir prasmingas. Ta svarbi jėga, atnešanti praregėjimą ir esminius pokyčius, yra vienintelė. Tai – Evangelija. Evangelija yra geroji žinia, kad Jėzus yra Pateptasis – Jėzus yra Dievas, tapęs žmogumi, kuris prisiėmė sau mūsų padarytas nuodėmes, kad ir kokios jos būtų. Jei kas taip tikės, pamatys, kad Dievas yra ir kad Jis atsako. Taigi tie, kurie neša Evangeliją, naudoja galingiausią jėgą pasaulyje, gebančią žmogų prakalbinti Dievui. Kodėl ši jėga tokia efektyvi? Nes krikščionys patys yra jos įtikinti. Jie patikėję susilietė su Dievu gyvai ir įsitikino Jo meile.

Tikėjimas Jėzumi tolygus meilei Dievui

Skelbiantis Evangeliją tikintysis neša ir dar vieną svarbią žinią – Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8. 16). Tai ne vien žodžiai, bet meilės įrodymas įspūdingiausiu būdu: O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad gyventume per Jį (1 Jn 4, 9). Apaštalas teigia, kad Dievo meilę atskleidžia Viešpaties kančia ir Jo mirtis ant kryžiaus už kiekvieną iš mūsų. Mes turėjome kaboti ten, kur kabojo Jis. Mus turėjo niekinti taip, kaip niekino Jį. To nusipelnė mūsų nuodėminga prigimtis ir gyvenimas, o Jėzus buvo visiškai teisus, tačiau prisiėmė mūsų nuodėmes, kad mums atiduotų savo teisumą prieš Dievą ir įtikintų mus Dievo geranoriškumu išgelbėti. Šita meilė, atėjusi per tikėjimą, turi didžiulį potencialą augti mumyse per Jėzų Kristų. Apaštalas Jonas teigia: Iš to pažįstame, kad pasiliekame Jame ir Jis mumyse: Jis davė mums savo Dvasios. Taigi mes matėme ir liudijame, kad Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Gelbėtoją. Kiekvienas, kas išpažįsta, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir tas Dieve pasilieka. Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas jame. Tuo meilė pasiekia mumyse tobulumą, kad galime turėti drąsų pasitikėjimą teismo dieną, nes koks Jis yra, tokie ir mes esame šiame pasaulyje. Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė išveja baimę. Baimėje yra kančia, ir kas bijo, tas nėra tobulas meilėje. Mes mylime Jį, nes Jis mus pirmas pamilo (1 Jn 4, 16–19).

Kiekvienas tikintysis turi Dievo Dvasią, kuri ir padeda suprasti ir priimti Evangelijos liudijimą. Šventoji Dvasia padeda mums suvokti ir priimti Dievo meilę kaip tikrą, suprantamą ir išgyvenamą dalyką. Ne mūsų, o Dievo meilė yra tai, kas pasiekia mumyse esminių pokyčių. Jo meilės veikimu pasiekiame tobulumą – turime drąsų pasitikėjimą teismo dieną, kad nebūsime pasmerkti. Taigi mūsų laukia džiugi ateitis. Kadangi meilė išveja baimę, todėl turime pasitikėjimą Dievu kaip savo Tėvu Jėzuje Kristuje. Taip išvengiame kančios dėl asmeninio netobulumo ir kiekvienas tampame tobulas meilėje, nes patys pamilstame Jį. Tikėdami ir mylėdami Jį, koks Jis yra, tokie ir mes esame šiame pasaulyje. Visa tai nėra mūsų pastangos, bet Dievo meilės pastangos pažadinti mus pamilti. Jis pirmas mus pamilo ir iš esmės pakeitė mūsų širdis. Tai, kas buvo nesuprantama, tolima, neaktualu, per tikėjimą tampa trokštama kasdienybe. Tikintis žmogus širdimi pamilsta Dievą.

Meilė Dievui pagimdo meilę žmonėms

Apaštalas Jonas savo laiške teigia: Jei kas sako: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekenčia, – tas melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, kaip gali mylėti Dievą, kurio nemato? (1 Jn 4, 20). Meilė broliams yra meilės Dievui ženklas. Mūsų nagrinėjama Šventojo Rašto ištrauka atskleidžia, kad mes galime pamilti brolius tik supratę, kaip Dievas myli mus pačius: Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą (1 Jn 5, 2). Myli ne tuomet, kai tau kas liepia, o kai išties pamatai, sugebi ir turi vidinių jėgų gyventi kitaip. Jei Dievas taip myli tave, kad atiduoda Sūnų, tai ir šalia esantį myli tokia pačia jėga. Taip vienu iš ryškiausių mumyse užgimusios meilės Dievui vaisių tampa meilė broliams.

Krikščionis pamilsta Dievą ir negali nemylėti brolių. Viešpats ne šiaip pataria ar „kuklindamasis“ išsako norą, kad mylėtume brolius. Ne, meilė broliams yra Viešpaties įsakymas, Jo valia, kurią turėtume vykdyti. <...> ir laikomės Jo įsakymų. Nes tai yra Dievo meilė – Jo įsakymus vykdyti (1 Jn 5, 2–3). Viešpats nori, kad mes mylėtume taip, kaip Jis myli, todėl duoda įsakymą, kuris padeda išvysti meilės kokybę. Juk Dekalogas atskleidžia Dievo charakterį ir parodo, kokia yra meilė.

Ar sunku vykdyti Jo įsakymą mylėti?

Manyčiau, kad tai priklauso daugiau nuo požiūrio nei pastangų. Jei myli, ar sunku ką nors dėl mylimojo padaryti? Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16). Meilė – tai gyventi taip, kaip mokė ir parodė Jėzus. Jis atiduoda save, nes myli visus žmones (1 Jn 2, 2). Jei tokia meilė pasiekia mus, manau, nemylėti neįmanoma. Daugelis laukia, kol jiems parodys meilę, o tada jau jie į ją atsakys. Deja, tai – didžiausia klaida, dėl kurios prarandame gyvenimo skonį.

Dievas supranta, kad žmogus negabus tinkamai atsakyti. Jis supranta, kad ne visi patikės Jo mirtimi ant kryžiaus, tačiau vis tiek miršta. Žmonės nėra tobuli, jie nuodėmingi, nedori, tačiau tarp jų – mylintis Kristus. Motina Teresė yra pasakiusi: „Kai jūs darysite gera kitiems, žmonės jus kritikuos, niekins ir atstums. Vis dėlto darykite gera!“ Tikėjimas ir meilė, kuriuos lydi asmenine valia, – štai jėga, nugalinti pasaulį. Tik tos valios motyvas – ne siekis paklusti įstatymui, bet gilus suvokimas, jog esi nuodėmingas, ir Viešpats tavęs pasigailėjo per Jėzaus auką. Tai yra jėga, padedanti suprasti, kad Dievas taip ieško ir kito žmogaus. Tai yra jėga mylėti pirmam.

Meilė ne laukia, bet duoda, kad uždegtų atsakui. Sunku, kai tikiesi meilės pirmiau iš kito.

Kas nugali pasaulį?

Pasaulį, kuriame klesti kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas (1 Jn 2, 16), kuris neigia Sūnų (1 Jn 2, 23) ir atmeta tikinčiuosius, nugali tas, kuris gimė iš Dievo. Jis tiki, kad pats Dievas Jėzuje Kristuje numirė už jo nuodėmes ir pats Dievas savo meile apsigyveno jame. Nugali meile, kuri geba įtikinti Dievo palankumu, Jo geranoriškumu ir padeda keistis. Meile, kuri atleidžia nuodėmes, jas pripažįstant. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio (1 Jn 2, 1–2). Meile, kuri, kantriai laukdama kiekvieno ir veikdama jų labui, viso pasaulio žmones trokšta pagirdyti gyvenimu per Jėzų Kristų (1 Jn 1, 2).

Kai susijungia tikėjimas ir meilė, lydima teisingos valios, gimsta ne žemiška, bet dangiška terpė, dangiškas žvilgsnis į žmones: mes pamilstame klystančius, negebančius atrasti išeities, ir pradedame dalintis su jais gyvenimu, kurį patys gavome Jėzuje Kristuje. Tada ir Evangelija yra iš širdies į širdį sklindanti žinia. Juk galima duoti tik tai, ką pats turi. Tad nugalėkime pasaulį kitokia jėga – tikėjimo ir meilės vienybe! 

Bendrinti: