.jpg)
Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė (1 Kor 13, 13).
Nežinau kodėl, tačiau skaitydamas šią apaštalo Pauliaus užrašytą mintį savyje aptikdavau tendenciją sumenkinti tikėjimą ir viltį, o išryškinti meilę. Kam kreipti dėmesį į mažareikšmius dalykus, jei didžiausia vertybė yra meilė? Tarytum svarbiausias dalykas privalo paneigti mažiau svarbų. Tačiau Biblija mus moko į viską žiūrėti holistiškai, tai yra nepraleisti nė vieno gyvenimo elemento, kad ir koks nereikšmingas jis mums atrodytų. Antai, darbu Dievą garbinantis žmogus privalo deramai ilsėtis, o šis poilsis įtvirtinamas Dievo įsakymu; Paulius, rašydamas apaštališką laišką savo tikėjimo sūnui Timotiejui, nepamiršta duoti praktinių patarimų, kurie padėtų šiam įveikti fizinį diskomfortą ir negalavimus. Dievas labai atidžiai žvelgia į žmogų. Kiekviena Jo kūrybos bei tikėjimo dalis yra reikšminga. Ji turi savo vietą bendrame Dievo pažinimo paveiksle, nepriklausomai, ar tai yra pirmo ar antro plano detalė. Tad šiame straipsnyje trumpai pažvelkime į krikščioniškąją viltį.
Kas nutinka, kai netenkame vilties
Kas nutinka žmogui, bendruomenei ar tautai, kai ši netenka vilties? Timas Kimmelis atsako: Atimk iš žmogaus viltį, ir jis nieko neturės. Viltis žmogui yra kaip deguonis, kad jis galėtų efektyviai gyventi. Atimk ją, ir viskas taps nereikšminga. Be vilties neįmanoma gyventi subalansuoto gyvenimo. Dar blogiau, praradę viltį žmonės per anksti pasiduoda ir per jauni miršta. Kimmelis vaizdžiai apsako, kad viltis nėra tik vienas iš gyvenimo pagražinimo elementų, be kurio įmanoma išgyventi. Ne, tai iš esmės svarbus dalykas. Viltis yra tarytum pamatinė kolona, kurios netekus griūna žmogaus gyvenimo statinys.
Johnas Piperis aiškina, kad viltis ir tikėjimas yra sutampančios tikrovės. Tikėjimas yra nukreiptas į esamąjį laiką, o viltis – tai tikėjimas būsimuoju laiku. Tad praradęs viltį žmogus praranda tikėjimą ateitimi. Ši tampa neaiški, galbūt priešiška ar net grėsminga. Vilties praradimas veikia žmogaus sielos gyvenimą – nuolatinis neužtikrintumas ir įtampa ilgainiui pažeidžia žmogaus emocinę gerovę.
Tačiau vilties praradimas paveikia ne tik vidinį asmens gyvenimą, bet ir jo socialinius ryšius su kitais. Piperis rašo: Jei mūsų ateitis nesaugi ir neturime Dieve užtikrintumo, tuomet mes tampame pernelyg nerimastingi. Tai veda mus į paralyžiuojančią baimę arba į besaikį norą kontroliuoti. Galiausiai mes galvojame tik apie save pačius, savo ateitį, mūsų problemas ir potencialą; tai mums trukdo mylėti savo artimą. Pasirodo, ši vidinė įtampa, kurią sukelia neviltis, persikelia ir į socialinius santykius. Viltį praradę žmonės nustoja rūpintis kitais. Nebetikėdami, kad gyvenimas rytoj gali būti geras mums, nebetikime, kad jis toks gali būti ir kitiems. Praradę viltį sau, mes jos neturime ir kitiems.
Ši vilties nebuvimo būsena artima pesimistiniam XX amžiaus egzistencialistų mąstymui. Jie tvirtino, kad šis gyvenimas neturi jokios vilties. Tiesa, žmogus gali išsigalvoti sau viltį, kad jam būtų geriau. Tačiau tai iliuzinė, o ne reali viltis. Taip suprantamas ir piešiamas pasaulis yra ne tik beviltiškas, bet ilgainiui tampa ir beprasmiškas.
Pažvelkime į mūsų tautos socialines problemas. Mes Europoje pirmaujame vartodami alkoholį, gausiai vartojame psichotropinius ir raminamuosius vaistus, beveik 10 000 negimusių vaikų kasmet tampa abortų aukomis, mūsų visuomenėje gausu vaikų namų (didžioji dalis ten gyvenančių vaikų turi gyvus biologinius tėvus, kurie nepajėgia jais pasirūpinti), pirmaujame pagal savižudybių skaičių – beveik 1 000 Lietuvos gyventojų kasmet savo noru pasirenka mirtį, galiausiai emigracija, pasiekusi epidemijos lygį – iš Lietuvos išvyko daugiau nei pusė milijono gyventojų. Visi šie socialiniai rodikliai atskleidžia, kad mūsų tauta stokoja vilties. Nemaža dalis žmonių nemato šios šalies, gyvenimo ir darbo čia prasmės. Žmonės neatranda jėgų auginti savo pačių vaikus ar net vertinti savo gyvybę. Atrodytų, jog esamą situaciją geriausiai apibendrina šios apaštalo Pauliaus mintys: Tuo metu jūs buvote be Kristaus, atskirti nuo Izraelio bendruomenės, svetimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje (Ef 2, 12).
Kas yra mūsų viltis?
Mums ir mūsų tautai reikalinga stipri viltis, tokia jėga, kuri įgalintų tikėti ateitimi bei padrąsintų rūpintis savo ir artimųjų gyvenimu šiandien. Humanistai siūlo tokios vilties ieškoti pačiame žmoguje ar jo sukurtuose dalykuose: tyrose kūdikio akyse, žmogaus pasiekimuose, socialinėse ar politinėse reformose, technologijose, visuomenės progrese ir t. t. Pats žmogus turėtų tapti savo viltimi. Tokių populiarių „motyvacijų“ gausu ir socialiniuose tinkluose. Tačiau tokia viltis nėra krikščioniška. Krikščionių viltis remiasi į Kristaus atliktą darbą ir į Dievo žodyje skelbiamus Dievo pažadus.
Tebūnie palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prikėlimu iš numirusių atgimdė mus gyvai vilčiai, nenykstančiam, nesuteptam ir nevystančiam palikimui, kuris paruoštas jums danguje. Dievo jėga per tikėjimą jūs esate saugomi išgelbėjimui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu laiku. Tuo džiaukitės, nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose, kad jūsų išbandytas tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus. Jūs mylite Jį, nors ir nesate Jo matę; tikėdami Jį, nors ir neregėdami, džiaugiatės neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, gaudami jūsų tikėjimo tikslą – sielų išgelbėjimą (1 Pt 1, 3–9).
Evangelinis teologinis žodynas krikščionišką viltį apibrėžia šiais žodžiais: Krikščioniška viltis tvirtai remiasi Dievo žodžiais ir veiksmais. Dievo pažadai yra patikimi. Jėzaus prisikėlimas yra svarbiausias vilties pamatas. Dievas per Kristų įveikė mirtį, tad šiandien krikščionys gali gyventi su pasitikėjimu. Kad ir koks tamsus būtų šis amžius, krikščionys regi besiartinančią šviesą. Žmonėms reikia vilties, ir viltis, kuri grindžiama asmeniniu Dievo pažadu, yra saugi. Saugi viltis yra svarbi socialine prasme, nes ji išvaduoja žmones iš materializmo ir natūralaus savanaudiškumo. Krikščioniška viltis suteikia saugumą dėl ateities ir leidžia su meile šiandien dalintis geru su kitais.
Krikščionio užtikrintumas, kad Jėzaus Kristaus prisikėlimas yra geroji naujiena kiekvienam žmogui ir kad visi Dievo pažadai yra patikimi, sukuria tvirtą pamatą, jog ateitis, kad ir kokius išbandymus tektų patirti, yra saugi, nes Dievas yra su mumis. Tikėjimas ir viltis gimdo saugumą ir užtikrintumą, kad jei Dievas praeityje pasirūpino savo tauta ir manimi, Jis pasirūpins mumis ir ateityje. Tai suteikia ramybę, padeda netrikdomai džiaugtis gyvenimu, darbuotis bei rūpintis kitais.
Stipri viltis pasireiškia ir socialiniame gyvenime. Kol mes nerimaujame, nuolat išgyvename dėl savęs, esame neužtikrinti dėl savo ateities, mes nepajėgiame dėmesingai žvelgti į savo artimą, padėti ir rūpintis juo. Johnas Piperis teigia: Viltis yra pasiaukojančios krikščionių meilės šaltinis. Kadangi mes leidžiame Dievui rūpintis mumis, mes nesame susirūpinę tik savimi. Mes sakome: „Viešpatie, aš noriu būti čia su šiais žmonėmis ryt, nes Tu būsi su manimi šioj vietoj.“ Tad puoselėdami krikščionišką viltį mes rūpinamės savo emocine būkle ir gerove, atrandame ramybę, galime netrikdomai džiaugtis Dievo duotu gyvenimu ir tuo pat metu savo dėmesį galime nukreipti ir į šalia esančius. Turėdami asmeninę viltį, ja galime dalintis su kitais. Krikščioniška viltis remiasi ne mūsų pastangomis, jėgomis ar asmeninėmis savybėmis, bet Kristumi: Jo darbu ir Jo žodžiais. Tai leidžia mums dosniai šia viltimi dalintis ir su kitais. Puoselėjama viltis gimdo gerus darbus, pasiaukojimą, atjautą bei socialinę pagalbą. Tad stipri viltis yra krikščioniškos misijos pamatas.
Ugdyti viltį
Viltis, taip pat kaip ir tikėjimas, yra ugdomas Dievo žodžiu. Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – iš Dievo žodžio (Rom 10, 17). Kai mes skaitome, klausome, apmąstome bei tikime Dievo žodžiu, tai ugdo mūsų pasitikėjimą Dievu. Dievo žodis augina ir stiprina viltį. Paprastas kasdienis bendravimas su Dievu, Rašto skaitymas, malda bei aktyvus įsitraukimas į bažnyčios gyvenimą yra stiprios krikščioniškos vilties receptas.
Kristus – mūsų tautos viltis
Kristus yra viltis mūsų tautai. Tikėjimas į Kristų yra atsakymas į mūsų tautos socialines problemas. Tačiau nominali ir nepraktikuojama krikščionybė negali subrandinti stiprios vilties, negali mesti iššūkio vyraujančiai pesimistinei kultūrai ar psichologiniam tautos nusiteikimui. Krikščionims svarbu patirti Kristaus atnešamą transformaciją: perėjimą iš nevilties į viltį; kasdienį tikėjimo teikiamą džiaugsmą bei vilties ramybę; virsmą, kurio metu susirūpinimą savimi pakeičia rūpestis kitais. Tai lėtas, tačiau iš esmės asmenį ir bendruomenę perkeičiantis procesas, kurio centre yra Jėzus Kristus ir Dievo žodis.
Tad patys būdami pripildyti vilties ir patyrę Evangelijos teikiamą transformaciją, šią gerąją žinią galime nešti kitiems. Tokiu būdu Evangelija gali tapti asmeniškai mūsų, mūsų bažnyčios, bendruomenės, miesto ir visos tautos viltimi.
