Nevisagalis laikas

Metų sandūroje susimąstome apie nenumaldomai bėgantį laiką. Rodos, dar taip neseniai šventėme Naujuosius metus, o šie, tarsi nukaršę, jau užleidžia vietą ateinantiems. Daug posmų sudėta apie nesustabdomai bėgantį laiką. Laiko nesustabdysi ir neatsuksi atgal. Prieš laiką lygūs visi. Laikas visagalis – skamba estrados ir operos dainininkų balsai. Tūlas, nesigilindamas į poetines išraiškos priemones, priima šiuos teiginius tiesiogiai. Juk taikliai pasakyta! Bet ar išties laikas yra visagalis? Ką apie laiką sužinome iš Šventojo Rašto, tarsi pažvelgę iš amžinybės perspektyvos, Kūrėjo akimis? Ar laikas turi pradžią ir pabaigą? Kokia jo paskirtis Dievo Išganymo plane ir kuo apmąstymai apie bėgančias dienas, mėnesius ir metus gali būti naudingi kiekvienam iš mūsų? Stabtelėkime ir pamąstykime. 

Laikas ir amžinybė

Biblijos pasakojimas prasideda Pradžios knygos sukūrimo scena ir baigiasi naujosios Jeruzalės regėjimu Apreiškime Jonui. Šio pasakojimo šerdis – Išganymo istorija, kurioje išdėstyti įvykiai turi tam tikrą chronologinę (gr. chronos – laikas) seką ir kryptį. Šventajame Rašte išryškėjančią laiko sampratą galima būti pavadinti linijine arba istorine. Gamtos reiškinius ir kūrinius dievinusiame senovės pasaulyje tai buvo gan neįprastas ir naujas požiūris. Pagoniškuose pasakojimuose (mituose) laikas ir įvykių istoriškumas nėra svarbūs, nes viskas kartojasi ir tarsi sukasi „gyvenimo ratu“.

Žinoma, daug dalykų pasaulyje vyksta ciklais (žr. Ekl 1), tačiau laikas nesikartoja, o gyvenimas juda į priekį. Viskas fiziniame, laike „įrėmintame“ pasaulyje, turi savo pradžią ir pabaigą. Įvykiai turi prasmę, tikslą ir pasekmes, tad ir žmogaus gyvenimas, jo įsitikinimai ir pasirinkimai nėra bereikšmiai. Laiko tėkmėje žengti žingsniai palieka pėdsakus amžinybėje. Todėl visagalybės ir amžinybės epitetai tinka laiko apibūdinimui tik iš dalies. Taip galime sakyti, jei naudojame poetines išraiškos priemones, siekdami pabrėžti ir hiperbolizuoti mus pranokstančią laiko stichiją. Ji išties mus pranoksta, tačiau tiesiogiai taip teigti būtų netikslu. Laiko nereikia dievinti, nes visagalis ir amžinas yra tik vienas Dievas, sukūręs žemę, dangų ir visa, kas juose yra (žr. Ps 146, 6). Tik Jam vienam dera šios savybės. Taigi laikas, kaip visa, kas regima ar neregima, turi ribas ir taip pat buvo sukurtas. Nors kosmosas, gamta, laikas yra gerokai tvaresni už kūnišką žmogaus egzistenciją, tačiau nėra dieviški. Laikas – Dievo kūrinys ir dovana kiekvienam iš mūsų.

Jei kūrinys nėra aukščiau savo Kūrėjo, tai ir Dievas negali būti apribotas ar kaip nors priklausomas nuo laiko. Priešingai, laikas Dievo „nespaudžia“, bet yra priklausomas nuo Jo valios: kadaise jis prasidėjo (žr. Pr 1, 14–19), gali būti sustabdytas (Joz 10, 12–14), visai atšauktas, galiausiai užleis vietą amžinybei (Apr 21, 22–24; 22, 5). Užuominą apie laiko pradžią pastebime vaizdingame sukūrimo pasakojime. Dievas tarė: „Teatsiranda šviesos dangaus tvirtumoje dienai nuo nakties atskirti ir tebūna jos ženklai pažymėti laikus, dienas ir metus. Jos težiba dangaus tvirtumoje ir apšviečia žemę!“. Ir taip įvyko. Dievas padarė dvi didelis šviesas: didesniąją – dienai ir mažesniąją nakčiai valdyti, ir taip pat žvaigždes. Dievas išdėstė jas dangaus tvirtumoje, kad šviestų žemei, valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. Tai buvo vakaras ir rytas – ketvirtoji diena (Pr 1, 14–19).

 Galima numanyti, jog dangaus kūnų, astronominio laiko „skaitiklių“, paminėjimas kažkaip yra susijęs su laiko atsiradimu Visatoje. Saulės ir mėnulio paskirtis – pažymėti laikus, dienas ir metus, kitaip tariant, skaičiuoti laiką. Biblinis pasakojimas, Išganymo istorija, skleidžiasi laike ir baigiasi antruoju Viešpaties atėjimu. Naujojoje Jeruzalėje, pasakyta, nebus nei saulės, nei mėnulio, t. y. senosios kūrinijos „laikrodžių“ ir „kalendorių“, bet švies Dievo šlovė ir Avinėlis (Jėzus Kristus). Ten nebebus nakties, jiems nereikės žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies, ir jie viešpataus per amžių amžius (Apr 22, 5). Istorijos dramos pabaigoje, pačiam Kūrėjui įžengus į sceną, laikrodžiai paliaus skaičiavę laiką, laikas sustos ir prasidės amžinasis gyvenimas atnaujintame pasaulyje.

 

Kelionė į Dievo poilsį

Išganymo istorija yra Dievo apsireiškimo ir Jo darbų istorija žemiško laiko tiesėje. Tai, ką Dievas daro, yra labai reikšminga žmogui ir visai kūrinijai. Pradžios knygos pasakojime galime įžvelgti svarbiausią Kūrėjo sumanymą – žmogaus, o per jį ir visos kūrinijos, pašventinimą. Šešių dienų sukūrimo pasakojime nuolat atsikartoja ta pati frazė – „tai buvo gerai“ (Pr 1, 4. 10. 12. 18. 21. 25), o skyriaus pabaigoje, po žmonių sukūrimo ir palaiminimo, nuskamba – „tai buvo labai gerai“ (Pr 1, 31). Kūrėjas palaimina jūros ir sausumos gyvūnus, pirmuosius žmones, tačiau niekur nepasakyta apie jų pašventinimą. Pašventinama tik septintoji, Dievo poilsio (sabato) diena (žr. Pr 2, 2–3). Todėl nors kūrinija ir žmonės yra geri, gyvena harmonijoje su savo Kūrėju, tačiau nėra šventi. Šventas yra tik Dievas amžinai šventame sabato poilsyje. Toks šešių sukūrimo ir septintosios dienų atskyrimas yra simboliškai reikšmingas: visa Išganymo istorija yra žmogaus kelionė į šventą Dievo poilsį.

Žmogus turi darbuotis ir užvaldyti šį pasaulį (žr. Pr 1, 28), kad po savo darbų (kaip numanoma) taip pat galėtų ilsėtis su Dievu. Tačiau į šventą poilsį jis įžengs tik būdamas klusnus savo Kūrėjui (žr. Pr 2, 16–17). Užuot išlaikęs šį ištikimybės testą, žmogus puola, susitepa nuodėme ir pasmerkia kūriniją sugedimo vergystei (žr. Pr 3, 17; Rom 8, 20). Žmogų nuo Dievo atskiria nuodėmės praraja. Nuopuolio pasekmės pasireiškia trijose „terpėse“: žmogaus širdyje, erdvėje ir laike. Žmogaus širdies siekiai tampa brolžudiški (žr. Pr 4, 8) ir pikti (žr. Pr 6, 5): Adomas ir Ieva turi bėgti nuo Dievo akivaizdos, iš Edeno sodo, kuriame auga gyvenimo medis (amžino gyvenimo įvaizdis) į rytus (žr. Pr 3, 22–24). Beje, šis bėgimas „į rytus“ (nuo Dievo) vyksta ir toliau (žr. Pr 4, 16; Pr 11, 2). Laikas taip pat nebėra žmogaus sąjungininkas – kuo toliau, tuo daugiau nedorybių žemėje, kuo ilgiau gyvena žmogus, tuo baisesni jo nusikaltimai, nuodėmės užkratas apnuodija visą žmoniją (žr. Pr 4, 1–9; 6, 1–7; 11, 1–9). Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, taip ir mirtis pasiekė visus žmonės, nes visi nusidėjo (Rom 5, 12).

Iš šios beviltiškos situacijos žmoniją gelbsti Jėzus Kristus – „moters sėkla“ (žr. Pr 3, 15), „Abraomo palikuonis“ (žr. Pr 12, 3; Gal 3, 16) , „antrasis (paskutinysis) Adomas“, „Viešpats iš dangaus“ (žr. 1 Kor 15, 45–47). Kaip ir pirmasis Adomas, taip ir Jėzus buvo išmėgintas, visaip gundytas, bet nenusidėjo. Kentėjimais ištobulintas (Hbr 2, 10; 5, 8–9) Jėzus atliko tai, ko nepajėgė niekas kitas, – nuplovęs mūsų nuodėmes savo nekaltu krauju, kaip teisėtas žmonijos atstovas Jis įžengė į Dievo akivaizdą ir švento sabato poilsį. Žmogaus sūnus yra sabato Viešpats! (žr. Lk 6, 5).  

Geroji naujiena yra tai, jog įtikėjusieji Jėzų yra ne tik apvalomi nuo savo nuodėmių, bet ir tampa Jo šventinamaisiais (Hbr 2, 11; 10, 14; 1 Kor 1, 30) bei tikėjimu įžengia į nuo pasaulio sukūrimo laukiantį Dievo poilsį (Hbr 4, 3). Kaip nuodėmė po nuopuolio užvaldė žmogaus širdį, pasaulį ir laiką, taip ir Dievo pašventinimas yra skirtas šioms trims „terpėms“ – žmogui, kūrinijai, laikui. Tai gerai atsispindi Senojo Testamento provaizdžiuose: pašventintus Dievo žmones ženklino kunigystė, Dievo buvimo erdvę – nuo žmonių atskirta palapinės ir šventyklos švenčiausioji vieta, laiką – sabatas ir kitos ritualinės šventės. Visas ritualinis Senojo Testamento įstatymas buvo tarsi mažas milžiniško Dievo atpirkimo plano modelis, padedantis geriau suprasti Jėzaus Kristaus atėjimo, mirties ir prisikėlimo esmę.

Apaštalas Jonas rašo, kad Dievo mieste nebus jokios šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis bus jo šventykla. Miestui nereikės nei saulės, nei mėnulio, nes jame švies Dievo šlovė ir jo žiburys bus Avinėlis, Jam tarnaus atpirktieji – „ypatingi žmonės“, „karališkoji kunigystė“ (žr. Apr 1, 6; 1 Pt 2, 5. 9; Apr 21, 22–23; 22, 3–4). Viešpačiui sugrįžus, laikas sustos, ateis amžinasis sabatas (amžinasis gyvenimas). Jei tikime Jėzų, būkime tuo tikri jau šiandien, kai laikrodžiai dar tiksi ir gyvename tikėjimu. Tai parašiau jums, tikintiems Dievo Sūnaus vardą, kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą ir kad tikėtumėte Dievo Sūnaus vardą (1 Jn 5, 13).

 

Būkime šventi ir išmintingi

Apmąstymai apie laiką Šventojo Rašto šviesoje atveda mus prie šventumo temos. Biblijos istorija, pasakojama pranašų, apaštalų ir paties Viešpaties lūpomis, neleidžia sudvejoti, jog Dievo išgelbėjimas neatsiejamas nei nuo Jėzaus pašventinimo, nei nuo mūsų pačių pastangų šventėti.

Dievo žodis tarsi vienu atsikvėpimu sako abu dalykus: laikytis įsakymų ir juos vykdyti, t. y. būti šventiems, kaip Jis yra šventas (žr. Kun 19, 2; 20, 8a), ir tai, jog pats Viešpats yra vienintelis šventumo šaltinis ir pašventintojas. Aš esu Viešpats, kuris darau jus šventus (Kun 20, 8b). Šventumas, be kurio niekas neregės Viešpaties (Hbr 12, 14), yra Dievo malonės dovana. Jei tai suprantame, išmintingiau planuosime savo laiką, labiau pasversime savo žodžius, liausimės murmėję, smerkę ir teisę vieni kitus. Priimkime šią malonę tikru ir veiksmingu tikėjimu, kad nebūtumėte kaip kvailiai, bet kaip išmintingi, branginantys laiką, nes dienos yra piktos (Ef 5, 15).

Didžiausia krikščionio paguoda yra ne tai, jog mes patys esame savo gyvenimo ir laiko šeimininkai, bet kad „kūnu ir siela, gyvendami ir mirdami, priklausome Dievui ir mūsų Gelbėtojui“ (žr. Naujasis miesto katekizmas, 1 klausimas). Pašvęskime, skirkime laiką, kurį gavome, savo Viešpačiui. Jis dovanojo mums savo amžinybę, pašlovinkime Jį minutėmis, dienomis ir metais, kiek jų dar turime šiame gyvenime. Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį! Sugrįžk, Viešpatie! Ar ilgai? Būk gailestingas savo tarnams! (Ps 90, 10–12).

Bendrinti: