.jpg)
Senasis Testamentas apreiškia Dievą, kaip Tėvą ir Kūrėją, Naujajame Testamente visoje savo šlovėje matomas Sūnus, Jėzaus Kristaus, Dievo ir žmogaus asmenyje, o Šventoji Dvasia veikia ir aiškiai aprašoma abiejuose Testamentuose. Pabandykime žvilgtelėti į Šventąją Dvasią Senojo Testamento kontekste.
Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų (Pr 1, 1-2), – taip prasideda Biblija, judėjų ir krikščionių Šventasis Raštas. Žodis „Dvasia“ hebrajiškai skamba Ruah – dvelksmas, oras, vėjas. Tai lyg paties Dievo kuriantis gyvybės kvapas: Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela (Pr 2, 6). Dievo Dvasia mane sukūrė, Visagalis įkvėpė man gyvybę, – sako Jobas (Job 33, 4). Viešpaties žodžiu sukurti dangūs, Jo burnos kvapu – visa jų kareivija (Ps 33, 6). Dievo Dvasia, lyg Nojaus paleistas balandis (plg.Pr 8, 8-12), ieško vietos, kur galėtų nutūpti, kurdama, pripildydama ir atgaivindama. Svarbu pastebėti: Ji – nėra kūrinijos dalis, Ji yra aukščiau kūrinijos ir pati dalyvauja Dievo kūrybos procese.
Senajame Testamente žodis dvasia sutinkamas daugiau nei 200 kartų, tačiau iš jų 80 vietų jis reiškia Dievo Dvasią. Aptinkami skirtingi jos apibūdinimai: Dievo Dvasia (ruah elohim, Pr 1, 3); Viešpaties Dvasia (ruah yahve, Ts 3,10 ), maloningoji Dvasia (ruah tov Ps 142, 10, Neh 9, 20), Šventoji Dvasia (ruah hakodesh Iz 63, 10; Išm 1, 5).
Apibūdinimas „šventas“ Sename Testamente reiškė ne tik moralinį švarumą, bet visų pirma ypatingą atskyrimą Dievo tarnystei (pvz. šventais buvo laikomi įvairūs daiktai, naudojami Šventyklos liturgijoje). Taigi, Dievo Dvasia yra Šventa – atskirta Dievui. Galima pastebėti, kad Ji, kaip ir pats Dievas, yra transcendentinė, visur esanti ir visažinė: Kur nuo Tavo dvasios aš pasislėpsiu? (Ps 138, 7), Kas nukreipė Viešpaties Dvasią ir buvo Jo patarėjas? (Iz 40,13).
Šventosios Dvasios, kaip atskiro Asmens vaidmuo Senajame Testamente nėra toks ryškus, kaip pavyzdžiui Naujojo Testamento krikšto formulėje (Mt 28, 19), kurioje Šventoji Dvasia prilyginama Sūnui ir Tėvui. Didachės tekstas taip pat patvirtina, kad ši krikšto formulė buvo taikoma ankstyvoje bažnyčioje: Apie Krikštą. Štai kaip krikštykite: visa tai sukalbėkite ir krikštykite vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, tekančiame vandenyje (4, 20).
Trejybės paslaptis Dievo tautai Senojo ir Naujojo Testamento puslapiuose apreiškiama tarsi palengva, etapais. Senasis Testamentas aiškiai pamokslauja Tėvą, ne taip aiškiai Sūnų. Naujasis – atveria Sūnų ir nurodo į Dvasios dieviškumą; Dvasia dabar yra su mumis, dovanodama aiškų Jo pažinimą... Reikėjo, kad Trejybės šviesa palaipsniui apšviestų (2, 161–164 psl.).
Visuotiniame II bažnyčios susirinkime, vykusiame Konstantinopolyje 381 m., buvo įtvirtinta doktrina, kad Šventoji Dvasia, kaip ir Tėvas su Sūnumi laikytina Dievu (3). Priimtame tikėjimo išpažinime, rašoma: „Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus“. Būtent Dievo Dvasia kalba Senojo Testamento pranašų širdyse ir lūpose: Viešpaties Dvasia kalbėjo per mane, Jo žodžius aš tariau - sako Dovydas (2 Sam 23, 2). Dvasios nužengimas ir buvimas ant žmogaus yra tolygus pašaukimui tarnauti Dievui. Viešpaties Dievo Dvasia ant manęs, nes Viešpats patepė mane skelbti gerą žinią vargšams, - tokiais pranašo Izaijo žodžiais, savo tarnystę žemėje pradeda ir Viešpats Jėzus (Iz 61,1; Lk 4, 18).
Dievo Dvasia veikia Izraelio istorijoje, veikia per atskirus asmenis. Ji teikia išmintį, jėgą, yra su valdytoju Juozapu (Pr 41,38), amatininku Becaleliu (Iš 31,3; 35, 31), teisėjais (Teisėjų knyga), karaliais ir jau minėtais pranašais. Esminis skirtumas nuo Jos veikimo Naujojo Testamento laikotarpiu yra tai, kad Senajame Testamente Ji paliečia tik atskirus asmenis. Nes, dar tik pildosi senųjų pranašų lūkesčiai: Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį (Ez 36, 26-27); Aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu į jų širdis (Jer 31, 33); Aš išliesiu savo dvasios ant kiekvieno kūno. ...Taip pat ant vergų ir vergių tomis dienomis išliesiu savo dvasios (Jl 2, 28 -29). Naujojo Testamento metu, įvykus Atpirkimui ant kryžiaus ir pradedant Sekminių diena, Šventoji Dvasia liejasi ant kiekvieno, Jos laukiančio ir trokštančio žmogaus, apreikšdama save kaip vieną iš Dievo Trejybės asmenų.
Judėjams Dievo Trejybė nepriimtina – Juk Dievas yra vienas. Senajame Testamente Šventoji Dvasia dažniausiai suvokiama ne kaip asmuo, o kaip veikianti Jahvės jėga, Jo kvėpavimas, nors, pavyzdžiui, Dvasios sklandyme virš vandenų (Pr 1, 1-2), Izaijo žodžiuose: Jie maištavo ir vargino Jo šventą Dvasią“ (Iz 63,10), galima būtų įžvelgti ir atskirą Asmenį.
Jeigu Naujojo Testamento mokyme apie Dievą kreipiama kur kas daugiau dėmesio į trijų Asmenų vienybę ir bendrą veikimą, apie Šventosios Dvasios asmenį Senajame Testamente nekalbama aiškiai, atvirai. Senoji Dievo tauta, buvo tarsi dar tik ruošiama ateinančiajam Trejybės apreiškimui ir Dvasios išliejimui ant kiekvieno kūno.
--------------------------------------------------------
Literatūra:
1. Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, (Vilnius: Tikėjimo žodis, 2007)
2. Свт. Григорий Богослов. Слово 31. PG, t. 36, p. 161-164
3. Деяния Вселенских Соборов. Том 1, http://www.omolenko.com/istoria/sobory-tom1.htm?p=119#book10
4. Bažnyčios tėvai. Antologija (Aidai, 2003)
