Žinia

Sėdime prie televizoriaus. Žiūrime žinias. Tikrai nenorėtume pražiopsoti svarbiausios naujienos, kuri ne tik svarbiausia kažkur toli už vandenyno, bet tiesiogiai lemia mūsų dabartį ir ateitį.

Pabandykime be jokios išankstinės nuostatos perskaityti nurodymą, kurį praeityje vienas žmogus davė savo pasekėjams: Keliaukite į kiekvieną pasaulio šalį ir visiems, visų socialinių sluoksnių žmonėms, perduokite žinią. Vieni patikės jūsų atnešta žinia, kiti – ne. Nuo to, kaip žmonės priims jūsų skelbiamą žinią, priklausys jų likimas. Priėmusieji žiną pažins tikrovę, apie kurios egzistavimą net nesvajojo (ta patirtis pranoks pačius geriausius lūkesčius), o atmetusieji patirs nesibaigiančią kančią.

Toks nurodymas gali pasirodyti labai keistas. Tačiau jeigu tai tiesa, tuomet perduodama žinia aktuali mums visiems. Žinia, keitusi daugybės žmonių ir tautų likimus ir vis dar keičianti juos šiandien. Vieni žmonės ją išgirsta iš kaimyno lūpų ar perskaito, kiti susapnuoja, dar kitus ji užklumpa kaip žaibas giedrą dieną. Liūdniausia, kad daugeliui iš mūsų atrodo, jog mes ją jau girdėjome, jau žinome ir tikriausiai ji prasimanyta.

Kokia ši žinia, nuo kurios priklauso mano, žmogaus, gyvenančio XXI amžiuje, ateitis? Gal kas nors nori mane įbauginti? Gal tai panašu į prietaringą baimę keliančius laiškus, kuriuos būtinai turi padauginti ir išdalinti penkiems ar dešimčiai savo pažįstamų, nes jeigu to nepadarysi, tave ištiks prakeikimas? Negi galima rimtai tikėti, kad priėmęs žinią būsiu neįsivaizduojamai laimingas, o atmetęs – kankinamas nesibaigiančio skausmo? Kas gali duoti tokius pažadus?

Šventajame Rašte skaitome: Prisikėlęs anksti rytą, pirmąją savaitės dieną, Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalenai, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus. Ji nuėjusi pranešė Jo bičiuliams, kurie liūdėjo ir verkė. Tie, išgirdę, kad Jis gyvas ir kad ji pati Jį mačiusi, netikėjo. Po to Jis pasirodė dviem iš jų kelyje į kaimą, tačiau kitokiu pavidalu. Ir šitie sugrįžę pranešė visiems kitiems, bet ir jais anie netikėjo. Pagaliau Jėzus pasirodė visiems vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo. Jis barė juos už jų netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę Jį prisikėlusį. Jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas (Mk 16, 9–16).

Ar tai rimta? Ar Jėzus Kristus iš tiesų prisikėlė iš mirusiųjų?

Kodėl pasakojimas apie prieš du tūkstančius metų gyvenusį izraelitą šiandien vadinamas gera žinia, gerąja naujiena ar graikišku tą pačią reikšmę turinčiu žodžiu „evangelija“? Kodėl nuo to žmogaus gimimo skaičiuojame metus? Nors, tiesą sakant, Jis gimė keturiais metais anksčiau, negu pradėta skaičiuoti... Kuo mums reikšminga žinia apie įvykdytą žiaurią mirties bausmę Romos imperijos pakraštyje gyvenusiam žmogui? Kodėl dalis imperijos gyventojų patikėjo atvykusių žydų paskelbta žinia apie prikeltą iš numirusių nukryžiuotąjį?

Pabandau įsivaizduoti, kaip tai galėjo atrodyti, ir stebiuosi. Šalyje, kurioje imperatorius tituluojamas gelbėtoju ir viešpačiu, kurioje didžioji vertybė yra garbė, žydai, keistais įsitikinimais besivadovaujančios tautos žmonės, eina ir pasakoja, jog tolimoje provincijoje gyvenęs žydas, nubaustas niekingiausiems nusikaltėliams taikoma bausme, prisikėlė iš numirusių. Jis buvo paimtas į dangų, sėdi vienintelio Tikrojo Dievo dešinėje (tai žinia žmonėms, garbinantiems daugybę dievų, iš kurių save kildina pats imperatorius) ir yra tikrasis Gelbėtojas bei karalių Karalius, prieš kurį priklaups kiekvienas kelis ir kuris teis visą žmoniją. Negi romėnai, didžiausios imperijos gyventojai, paveldėję graikų kultūrą ir išaukštinę teisę, galėjo patikėti, kad kažkoks Jėzus iš Nazareto (miestelio nežinomam pasaulio pakraštyje) buvo nukryžiuotas už jų nuodėmes? Tačiau dalis romėnų patikėjo. Nejaugi jie tokie lengvatikiai? Kaip galima rimtai klausytis tokios keistenybės, jog žydas, Romos imperijos teismo – teisingiausio pasaulyje teismo – nuteistas gėdingiausia bausme, yra tikrojo Dievo Sūnus ir viso pasaulio teisėjas?

Koks save gerbiantis žmogus, siekiantis turėti pasekėjų tarp kitataučių, eis pas juos su tokia žinia? Ypač kai didžioji dalis tautiečių ją atmetė. Visiškas absurdas!

Nenustoju stebėtis, kai pagalvoju apie Saulių iš Tarso, uoliausią Jėzumi tikinčių tautiečių persekiotoją. Žydą, kuris ypatingai uoliai laikėsi Mozės įstatymo. Jo su pagaliu nebūtum privertęs užeiti į kitataučio namus. O staiga, še tau, kad nori, jis tampa apaštalu Pauliumi, nešančiu žinią apie Jėzaus mirtį bei prisikėlimą visoms tautoms.

Nieko daugiau nelieka, kaip tik pripažinti, kad visame tame iš tiesų dalyvavo ir tebedalyvauja mūsų Kūrėjas, o žinia apie Jėzaus Kristaus mirtį už mūsų nuodėmes yra gera žinia kiekvienam žmogui, keičianti tiek mūsų dabartį, tiek ateitį.

Bendrinti: