Atkūrimas

Esame žmonės. Norime būti laimingi. Įvairiausiais būdais bandome tai pasiekti. Ko mums reikia, kad tokie būtume, ir ko trūksta?

Nuo neatmenamų laikų tėvai vaikams seka pasakas apie seniai praėjusį aukso amžių, kuomet žmonės buvo laimingi. Ateisiančią laimę skelbia kai kurie ateities vizijų pranašai. Tačiau kažkas atsitiko, ir dabartyje laimė tapo nesugaunama paukšte. Tai šen, tai ten, tarsi saulės spinduliai debesų properšoje, žmonių gyvenime nušvinta laimės akimirkos, kurios čia pat praeina. Kodėl žiūrėdami į save, žmonių giminę, šiandien negalime pasakyti, kad esame laimingi? Stichinės nelaimės, ligos, karai, nesantaika, priespauda, neapykanta, išnaudojimas, išdavystės. Nėra skirtumo tarp vyrų ir moterų, turtuolių ir vargšų, viešpataujančių ir pavergtųjų. Visi patiria netektį, skausmą ir neviltį. Kas dėl to kaltas?

Ar ieškodami laimės, nepražiūrime kokios esminės dalies? Gal paprasčiausiai nesame tuo, kuo turėtume būti pagal pirminį Kūrėjo sumanymą? Gal savo istorijos ištakose kažką praradome?

Bandome elgtis kaip kiti žinduoliai – kovoti už būvį, suėsti silpnesnį, tačiau laimingais netampame.

Gal nepakankamai įsigilinome į senovėje užrašytus žodžius, jog Dievas, visa ko Kūrėjas, pradžioje mus sukūrė pagal savo atvaizdą bei pavidalą ir pašaukė valdyti regimą kūriniją? Gal nenorime sau pripažinti, kad iš protėvių paveldėjome didžiausią netektį – nutrūkusį ryšį su Tuo, kuris mus sukūrė, kad esame kaip nuskinta gėlė ir mums reikia atkūrimo, atstatymo, išgelbėjimo?

Šventasis Raštas liudija baisią tiesą – protėvių bandymas paniekinti Kūrėją ir patiems stotis Jo vieton paveikė visą kūriniją. Nutrūko žmonių ryšis su Kūrėju, ir tie, kuriems buvo skirta valdyti regimą pasaulį, pradėjo tai daryti netinkamai. Žmonija pati nebegali išlipti iš pražūtingos duobės.

Tačiau Šventojo Rašto liudijimas nesibaigia šia nevilties gaida. Kūrėjas neapleido savo kritusio atvaizdo. Jis pats atėjo atkurti subjaurotą pavidalą ir atstatyti prarastą ryšį.

Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino. Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę (Evangelijos pagal Joną 1 skyriaus 10–13 eilutės).