Duona

Kodėl Jėzus iš Nazareto pavadino save duona, teikiančia pasauliui gyvybę?

Viskas prasidėjo labai netikėtai. Jėzus su mokiniais nuvyko į dykvietę. Juos atlydėjo gausi minia, nes žmonės matė pagydomus ligonius.

Jėzui pagailo žmonių, ir Jis pamaitino penkiatūkstantinę minią vieno berniuko pietumis – penkiomis miežinės duonos bandelėmis ir dviem žuvelėm. Palaimino penkis kepaliukus ir dvi žuveles, padavė juos mokiniams, o jie dalino žmonėms. Visa minia pasisotino ir dar liko dvylika pintinių likučių. Minia buvo sužavėta. Kuo ne rinkiminis triukas? Žmonės čia pat nusprendė paskelbti Jėzų savo karaliumi. Tačiau Jis nesielgė kaip reitingų siekiantis politikas ar religinis veikėjas. Pajutęs žmonių nuotaikas, liepė mokiniams sėsti į valtį (viskas vyko ežero pakrantėje) ir plaukti į kitą krantą, o pats vienas pasitraukė nuo žmonių į kalną.

Pūtė smarkus vėjas, ežeras stipriai bangavo ir mokiniams buvo labai sunku irtis. Jau sutemus, Jėzus atėjo pas juos ežeru, nuramino išsigandusius mokinius, ir jie visi išlipo iš valties kitame krante.

Tačiau rinkiminės aistros taip lengvai neužgeso. Gandas apie nemokamus pietus labai greitai pasiekė daugelį žmonių, tą dieną neragavusių stebuklingai padaugintos duonos bei žuvies. Supratę, kad kažkokiu nesuvokiamu būdu Jėzus atsirado kitame krante, žmonės susirinko ten, tikėdamiesi dar vienų nemokamų pietų. Jie prašė Jėzaus, kad būtų kasdien maitinami tokiais pietumis.

Ir staiga, dideliai visų nuostabai, Jėzus ėmė taip kalbėti, kad pasipiktino net nemaža dalis Jo mokinių. Jis pasakė žmonėms: Ne tos duonos ieškote. Nemokami pietūs buvo tik ženklas, nuoroda į didesnę tikrovę. Ieškokite maisto, teikiančio amžinąjį gyvenimą. O jiems nesuprantant, apie kokį maistą Jis kalba, prabilo tiesiai: Aš esu gyvenimo duona! Esu siųstas Tėvo, kad kiekvienas, kuris mane regi ir tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.

Susirinkusius labiausiai papiktino Jėzaus žodžiai: Ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų. Duona, kurią Aš duosiu, yra mano kūnas, kurį Aš atiduosiu už pasaulio gyvybę (Evangelijos pagal Joną 6 skyriaus 50 ir 51 eilutės).

Kaip kasdienė duona teikia gyvybę kūnui, taip Jėzus savo mirtimi už žmonių nuodėmes sutaiko juos su Tėvu ir teikia dievišką gyvenimą Jį tikintiems.