Kas buvo pražuvę

Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę (Evangelijos pagal Luką 19 skyriaus 10 eilutė). Šiuos žodžius prieš du tūkstantmečius pasakė Jėzus iš Nazareto, kai amžininkai juo piktinosi ir murmėjo prieš jį, nes matė jį apsistojant visuomenei nepriimtino žmogaus namuose.

Daug Jėzaus tautiečių, pirmojo amžiaus izraelitų, klausydavosi jo pamokslų, ateidavo pagyti, svarstydavo ir vertindavo jo pasisakymus, tačiau negalvojo, kad yra pražuvę. Jie buvo padorūs izraelitai, Dievo tautos žmonės, Abraomo palikuonys, sandoros su Dievu paveldėtojai. Turėjo per Mozę jiems duotą Dievo įstatymą ir pranašų ištarmes. Į kitataučius jie žiūrėjo su panieka, nes anie garbino stabus. Dauguma Jėzaus amžininkų izraelitų laukė Dievo siųsto Karaliaus, išvaduosiančio juos iš romėnų okupacijos, ir nesuvokė, kad jiems reikia Gelbėtojo, gelbstinčio iš vidinio sugedimo.

Kaip anais laikais, taip ir šiais, vieni supranta, jog yra pražuvę, kiti – ne. Neturiu omeny socialinių skirtumų. Visuose visuomenės sluoksniuose, netgi pačiame dugne, yra įsitikinusių, kad jie nepražuvę, o elito viršūnėse – suvokiančių savo pražūtingą padėtį.

Skaitant pacituotus Jėzaus Kristaus žodžius gali kilti mintis, kad ne visi pražuvę. Jis to nesakė, bet pabrėžė, kad atėjo gelbėti suvokiančių savo pražūtį.

Visa žmonija pražuvusi, nes yra peržengusi gyvenimo dėsnius, ir pati negali grįžti į prarastą nekaltumą. Tačiau dažniausiai esame panašūs į skolininkus, kurie iššvaistę paskolą ir būdami nemokūs, nepripažįsta savo beviltiškos padėties, bet arba neigia įsiskolinimą ir atsiriboja nuo skolintojo, arba jį kaltina dėl savo bėdų.

Jeigu Dievas yra, tai kodėl Jis leidžia vykti įvairiausioms blogybėms mums patikėtoje žemėje, nors mes Jam prieš nosį uždarėme duris ir liepėme nesikišti į mūsų privatumą. O šiaip tai tikriausiai Jo iš viso nėra, ir mes patys išsivaduosime iš visokio blogio.

Ar galima taip mąstantiems padėti? Mūsų Kūrėjas niekada nepavirs prievartautoju, peržengiančiu mums suteiktos pasirinkimo laisvės ribas. Jis tapo vienu iš mūsų, kad išgelbėtų iš nuodėmės valdžios tuos, kurie suvokia savo beviltišką padėtį.