Lobiai

Kas mus apgauna, kad siekiame dalykų, kurie atrodo teikiantys laimę tiktai tol, kol juos pasieki, o tuomet praranda savo žavesį?

Jeigu nuoširdžiai sau pripažintume, ko mums iš tikrųjų labiausiai reikia, ieškotume tikrų namų – pasiliekančios ramybės, džiaugsmo, meilės, atjautos. Ieškotume ištikimybės, tiesos ir vilties. Bet anaiptol ne visada sau tai pripažįstame. Tarsi praradę nuovoką esame suviliojami trumpalaikių švieselių, galiausiai nuvedančių į neviltį. Kažkas nuolatos klaidina, rodydamas vis kitą namų miražą, kad ieškotume pripažinimo, pranašumo, turtų, valdžios, norėtume rūmų, prabangos, komforto, darytume gera siekdami garbės.

Kas mus suvedžioja? Kodėl daromės panašūs į primityviųjų tautų žmones, kurie atvykusiems Europos pirkliams už pigius blizgučius atiduodavo vertingus produktus?

Suprantama, jiems spalvoti stikliukai atrodė labai vertingi, bet jie nuskursdavo, o pralobdavo Europos pirkliai.

Kas gali mus išvaduoti iš nesibaigiančio polinkio apsigauti?

Mes už viską mokame savo laiku. Kam skiriame laiką, jėgas bei dėmesį, tai ir įsigyjame. Užtenka patikėti, jog kažkoks dalykas mums yra labai reikalingas, ir padarysime viską, kad jį turėtume. Šį dėsnį puikiai suvokia reklamos specialistai. Todėl, norėdami mums ką nors parduoti, visų pirma stengiasi mus įtikinti, kad įsigiję jų siūlomą prekę, tapsime tikrai laimingi.

Tačiau iš kur gauti išminties ir suprasti, kas iš tiesų vertinga? Kur rasti tą savo naudos neieškantį ekspertą, nuoširdžiai norintį, kad mes pasirinktume siekti paties vertingiausio lobio, niekada neprarasiančio savo vertės?

Kokie ženklai padėtų atpažinti tokį ekspertą? 

Tikrasis gyvenimo mokytojas aukoja gyvybę už savo mokinius, nes iš tiesų trokšta jiems gero. Išvaduoti iš apsigavimo vergystės gali tik tas, kuris pats yra nuo jos laisvas. Vertės nepraranda tik amžinos vertybės.

Tai ką mums daryti, jeigu esame pavergti laikinumo?

Kreiptis į Tą, kuris atėjo paliudyti tiesą.

Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsoje. Jei kas klausosi mano žodžių ir netiki, Aš jo neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti pasaulį. Kas mane atstumia ir mano žodžių nepriima, tas turi savo teisėją: žodis, kurį kalbėjau, teis jį paskutiniąją dieną. Nes Aš kalbėjau ne iš savęs, – Tėvas, kuris mane siuntė, įsakė man, ką turiu sakyti ir ką skelbti (Evangelijos pagal Joną 12 skyriaus 46–49 eilutės).