Palikimas

Daugelis žmonių ką nors paveldi iš savo tėvų. Vieniems tenka didesnis palikimas, kitiems – mažesnis. Apie palikimo dalybas apstu nemalonių istorijų, kai vieni velionio giminės nedorai savinasi kitų paveldėtą dalį. Nemaža dalis žmonių nepaveldi jokio turto, nes jų tėvai nieko nepaliko. Tačiau turbūt liūdniausia, kai žmogus paveldi milžinišką turtą ir nieko apie tai nežino, o išgirdęs žinią apie įspūdingą palikimą, ja nepatiki ir užtrenkia duris tą žinią atnešusiems.

Gali pasirodyti, kad taip nebūna. Kas atsisakys nelauktai atitekusio turto? Gal tik koks bėdžius, kuris nepripažįsta į jį besikreipiančių testamento vykdytojų, netiki, kad galėjo turėti turtingą giminaitį ir dėl nepaaiškinamų priežasčių nenori nieko girdėti apie gautą palikimą.

Kad ir kaip būtų keista, labai didelė dalis žmonių būtent taip ir elgiasi. Jie atsisako priimti neįsivaizduojamo dydžio palikimą, netiki, kad yra asmuo, palikęs jiems tokį turtą ir žinią apie tai laiko prasimanymu.

Jau beveik du tūkstančius metų įvairių tautų žmonės girdi žinią ir varto palikimą patvirtinančius dokumentus, tačiau rimtai į juos nežiūri. Testamento vykdytojai beldžiasi į paveldėtojų duris ir stengiasi suprantama kalba išaiškinti sąlygas, kurias reikia įvykdyti, kad juos pasiektų skirtas palikimas. Dažną kartą vykdytojai skaudžiai nukenčia, nes paveldėtojai laiko juos apgavikais.

Apie kokį palikimą ir kokius paveldėtojus kalbu?

Paveldėtojai – visi žmonės, palikimas – ateities pasaulis, kurį paveldės nuoširdžiai patikėję žinia apie Jėzaus mirtį už jų nuodėmes ir Jo prisikėlimą, o testamento vykdytojai – krikščionys, skelbiantys Kristaus Evangeliją.

Pirmojo amžiaus krikščionis persekiojusiam žmogui prisikėlęs iš mirusiųjų Jėzus Kristus kalbėjo tokiais žodžiais: Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis ir stokis ant kojų! Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave tarnu bei liudytoju tų dalykų, kuriuos matei ir kuriuos tau dar apreikšiu. Aš tave gelbėsiu nuo tautiečių ir pagonių, pas kuriuos tave dabar siunčiu, kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono valdžios – į Dievą ir, tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei paveldėjimą su pašventintaisiais (Apaštalų darbų knygos 26 skyriaus 15–18 eilutės).
 
Gabrielius Lukošius
Bendrinti: