Prognozės

Sunku pripažinti, kad ne viską galime numatyti, ir mūsų prognozės dažnai prasilenkia su tikrove. O taip norėtųsi aiškiai pamatyti ateitį ir dar daugiau – ją kontroliuoti. To siekdami pasineriame į prietarų jūrą. Horoskopai žada sėkmės metus, mėnesius bei dienas. Norisi būti savo likimo viešpačiais.

Tačiau būkime nuoširdūs. Siekdami pamatyti ateitį, vis dėlto bijome aiškiai žinoti savo mirties valandą. Pačią tikriausią ateities prognozę – „mirtis neišvengiamai ateis“ – norisi nukišti kur nors toliau, kad ji kas dieną nebadytų akių. Gyventi savo mirties akivaizdoje įmanoma tik tuo atveju, jeigu esi visiškai įsitikinęs, kad pasibaigus šiam gyvenimui prasidės kažkas geresnio.

Paradoksas – šviesiai džiaugtis šiuo gyvenimu įmanoma tik turint palaimintos anapusybės viltį. Kitu atveju, kiekviena net pati laimingiausia akimirka praeidama nenumaldomai kalba apie artėjančią beviltišką pabaigą.

Tai suprasdami, įvairiais būdais bandome užsitarnauti šviesesnę pomirtinę ateitį. Ieškome pranašų, kurie mums pasakytų, jog viskas bus gerai. Mėginame nustatyti pasaulio pabaigos valandą. Nežinios keliamą nerimą stengiamės suvaldyti nuskausminančia fraze „Gyvenkime šia akimirka“.

Beviltiškos pastangos likti padėties viešpačiais.

Kaip atrasti ramybę, galvojant apie savo ateitį? Ar prognozės apie laimingą anapusybę nėra tik pigūs nuskausminamieji? Ar įmanoma žmogui tiksliai žinoti, kad šiam laikinam gyvenimui pasibaigus yra geresnė ateitis?

Taip. Žmonijos istorijoje buvo vienas įvykis, kuris leidžia šviesiai džiaugtis gyvenimu čia ir su tvirtu pasitikėjimu galvoti bei kalbėti apie palaimintą amžinybę.

Konkreti istorinė asmenybė – Jėzus iš Nazareto – prisikėlė iš numirusių ir yra nebepavaldus mirčiai. Todėl jo žodžiai apie anapusybę patikimi.

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateina valanda, – ir dabar jau yra, – kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą, ir kurie išgirs, tie atgis. Nes kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje, ir taip pat suteikė Jam valdžią teisti, nes Jis – Žmogaus Sūnus (Evangelijos pagal Joną 6 skyriaus 24–27 eilutės).