Siena

Šiandien žodis „siena“ mums turi daugybę reikšmių. Yra matomos ir nematomos sienos. Nėra namų be sienų. Namo ar kambario sienos nesukelia blogų asociacijų, nebent tai būtų įkalinimo įstaiga. Sienos suteikia saugumo. Tačiau jeigu mus vieną nuo kito skiria aklina siena, neturime galimybės susitikti, bendrauti, pažinti vienas kitą. Nematomos nesaugumo, baimės, nepasitikėjimo sienos atskiria vaikus ir tėvus, moteris ir vyrus. Kai pabandome susikalbėti, vieni kitiems atsiverti, aptinkame sienas, kurių patys negalime peržengti.

Iš protėvių paveldėtas nepasitikėjimas Kūrėju persmelkė visas mūsų gyvenimo sritis. Esame skirtingi ir riboti, bet vertindami vienas kitą tai pamirštame. Kaip susikalbėti skirtingiems pasauliams, jeigu juos skiria abipusio netobulumo ir daugybės nesusipratimų pastatyta siena? Kaip rasti bendrą kalbą su kitu žmogumi, jeigu abudu manome esą teisūs, ir kiekvienas savaip žinome, kas yra gerai, o kas blogai? Kai sėdime Dievo vietoje ir įsivaizduojame esą dievai, pasaulio teisėjai, tarp mūsų išauga neperžengiamos sienos.

Kodėl? Paniekinome gyvybės šaltinį. Mylintį ir Teisingą vadiname žiauriu bei savanaudžiu. Jis pats atskyrė mus nuo savęs neperžengiama siena, kad nebūtume Jo teisingos rūstybės sunaikinti. Nesiskaitydami su Kūrėjo nustatyta gera ir teisinga tvarka, būdami mirę savo nusikaltimais bei nuodėmėmis, savanaudiškumo nužudyti, kaip galime pasilikti gyvos meilės bei teisingumo akivaizdoje. Reikia sienos, kuri mus nuo Jo paslėptų iki tol, kol būsime prikelti iš dvasinės mirties.

Kai siena mus atskyrė nuo Dievo, tuomet ir tarp mūsų iškilo sienos. Savanaudžiams žmonėms baisu gyventi be tarpusavio sienų. Net nematome, kaip vieni kitiems primetame savo tvarką. Dvasinė mirtis mus pavertė okupantais, prievartautojais bei manipuliatoriais.

Nėra esminio skirtumo tarp besistengiančių laikytis moralės normų ir jas pamynusių, nes po netobulo moralumo rūbu gyvena tas pats dvasiškai miręs savanaudis.

Ar yra išeitis? Taip, bet ji – ne mūsų galioje.

Mūsų sutaikinimas yra Kristus, iš abejų padaręs viena ir sugriovęs mus skyrusią sieną <…>. Jis viename kūne abejus sutaikino su Dievu per kryžių, kuriuo ir sugriovė priešiškumą. <...> per Jį vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo viena Dvasia (Apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams 2 skyriaus 14–18 eilutės).
 
Gabrielius Lukošius
Bendrinti: