Teismas

Mūsų kalboje žodis „teismas“ turi kelias prasmes: tai – teisingumą vykdanti įstaiga, pats teisingumo vykdymas (procesas), teisėjai, nagrinėjantys bylą, ir teismo patalpa. Pats žodis dažniausiai sukelia nemalonių minčių, nes bylinėjimasis mažai kam atneša džiaugsmo.

Šį kartą savo dėmesį atkreipkime į teismą kaip teisingumo vykdymą ir būtent į tą teismą, apie kurį prabilus, kyla noras aiškinti, kad tokio teismo greičiausiai iš viso nėra.

Turiu omeny Dievo teismą, dar kitaip vadinamą paskutinį teismą. Lengva pradėti aiškinti, jog tai valdančiųjų prasimanymas, norint savo valdinius išlaikyti paklusnius, religinių veikėjų projektas, siekiant išsaugoti savo privilegijuotą padėtį. Tuo labiau, kad istorijoje turime pakankamai daug tokių pavyzdžių.

Tačiau kodėl mes taip purtomės idėjos, jog pabaigę žemiškąją gyvenimo kelionę kiekvienas stosime Kūrėjo akivaizdon, kur Jo nustatytų įstatymų pagrindu bus įvertintas kiekvienas mūsų poelgis? Kodėl taip norime pabėgti nuo minties, kad dešimt Dievo įsakymų įpareigoja kiekvieną žmogų jų laikytis?

Gal todėl, kad pabandę pagal juos gyventi, aptinkame savo negebėjimą? O gal jie užgula mus nepakeliama našta, ir prispaudžia nesibaigiantis pasmerkimo jausmas?

Suprantama, kad senovėje gyvenę dvasininkai galėjo sugalvoti gudrų planą, siekdami valdyti savo tautos žmones.

Tačiau kodėl Jėzus iš Nazareto, meilės ir laisvės šauklys, ne tik neatmetė tų įsakymų, bet dar labiau juos sugriežtino, kad pagal juos iš viso nebeįmanoma gyventi? Juk galima nugyventi gyvenimą nieko nenužudžius, o be reikalo nesupykus ant savo artimo – tikrai ne. Ir niekas už Jėzų atviriau nekalbėjo apie kiekvienam žmogui ateisiantį teismą.

Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį (Evangelijos pagal Matą 12 skyriaus 36 eilutė).

Ar yra kokia nors išeitis iš tokios beviltiškos padėties?

Vienintelė – tikėti jau įvykusiu teismu ir teisingo Dievo gailestingumu bei pagalba. Jėzus Kristus, nors niekuo nenusikalto, leidosi teisiamas ir nubaudžiamas už mūsų nusikaltimus.

Ko įstatymas nepajėgė, būdamas silpnas dėl kūno, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu kaip auką už nuodėmę ir pasmerkė nuodėmę kūne, kad įstatymo teisumas išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną, bet pagal Dvasią (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 8 skyriaus 3–4 eilutės).