521 | 2016 04 26 | Tikėjimas ir pasitikėjimas Viešpačiu

Sveiki, tikėjimas ir pasitikėjimas Viešpačiu – kaip jie susiję ir kuo skiriasi?

Darius, Vilnius

Sveiki, Dariau, pabandysiu kartu su jumis pasvarstyti šiuo klausimu, pateikdamas tokį pavyzdį.

Štai pretendentas užimti kokį nors svarbų postą politikoje, Seime ar Vyriausybėje, žada savo rinkėjams būtus ir nebūtus dalykus. Rinkėjas juo patiki ir jį išrenka. Tačiau vėliau paaiškėjo, jog tai buvo tik priešrinkiminiai pažadai ir tiek. Mes klausomės žmonių pažadų, paslaugų teikėjų reklamos ir esame linkę jais patikėti, tačiau tolesni jų darbai, duoto žodžio (ne)vykdymas, gaminio kokybė leidžia mums jais toliau pasitikėti arba ne.

Manyčiau, panašus principas veikia ir kalbanr apie tikėjimą ir pasitikėjimą Viešpačiu. Dievas nereikalauja aklai Juo tikėti. Šventoji Dvasia padeda mums pažinti Dievo žodžio tiesas ir pažadus, ragina artintis, ieškoti Jo artumo, o Dievas savo ruožtu žada uoliai Jo ieškantiems atsilyginti (Hbr 11, 6). Galima būtų teigti, kad pradedame mes tikėdami, bet dar neregėdami Dievo veikimo (plg. Jn 20, 29; Hbr 11, 1), o tolimesniame etape įgyjame ir pasitikėjimą Dievu, mūsų Gelbėtoju Jėzumi Kristumi, ir Biblija – Dievo įkvėptu rašytiniu Žodžiu.

Na, o pabaigai keletas Šventojo Rašto vietų, kurios galbūt kažkiek atspindi šiuos mano pasvarstymus:

Jis pats yra pasakęs: „Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu.“ Todėl galime su pasitikėjimu tarti: „Viešpats mano padėjėjas – aš nebijosiu! Ką gali padaryti man žmogus?“ (Hbr 13, 5–6).

Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė <...>. Tuo meilė pasiekia mumyse tobulumą, kad galime turėti drąsų pasitikėjimą Teismo dieną, nes koks Jis yra, tokie ir mes esame šiame pasaulyje (1 Jn 4, 16–17).

Pastorius Gintautas Gruzdys

 
Bendrinti: