Doktrinų istorija: Atpirkimo doktrina (I)

Atpirkimo doktrina iki Anzelmo

Apaštališkieji tėvai apie Kristaus atliktą darbą kalbėjo bendrais bruožais, dažniausiai – Šventojo Rašto terminais. Pats reikšmingiausias teiginys aptinkamas II a. Laiške Diognetui – čia pateikiamos mintys apie žmogaus nuodėmę, dėl kurios žmonija nusipelnė bausmės, apie Dievą, atidavusį savo Sūnų kaip išpirką už nuodėmę ir galiausiai apie tai, kaip Kristaus teisumas pridengė nuodėmę. Gnostikų sistemose Kristaus atpirkimas – tai išpirkimas iš tamsos karalystės, materijos pasaulio. Markiono darbuose Kristaus mirtis – tai kaina, kuria meilės Dievas išgelbėjo žmones nuo šio pasaulio sutvėrėjo (Demiurgo). Apologetai šia tema rašė nedaug, dažnai teigdami, kad Kristus atpirkdamas žmoniją sumokėjo kainą Šėtonui.

Irenėjus sutiko su apologetais, kad žmogus yra pavergtas tamsos jėgų, ir Atpirkimą iš dalies vertino kaip išsigelbėjimą iš šėtono valdžios, nors ir nelaikė jo atlyginimo šėtonui. Greičiausiai Irenėjus laikėsi nuostatos, kad Kristaus mirtis patenkino Dievo teisingumą ir tokiu būdu išlaisvino žmogų. Tuo pat metu jis didelę reikšmę teikė rekapituliacijos teorijai – idėjai, „kad Kristus savyje apibendrina visus žmogaus gyvenimo etapus ir visas patirtis (išgyvenimus), įskaitant ir tas, kurios priklauso mūsų, kaip nusidėjėlių, būklei. Taigi savo įsikūnijimu ir žmogiškuoju gyvenimu Kristus pakeitė kryptį, kuria Adomas savo nuodėme nuvedė žmoniją, ir tapo nauju raugu visos žmonijos gyvenime. Kristaus mirtis reiškia nemirtingumą tiems, kurie sujungti su Juo tikėjimu, doroviškai pakeičia jų gyvenimus ir savo paklusnumu uždengia Adomo nepaklusnumą.“

Aleksandrijos mokykloje aptinkame kelis atpirkimo vaizdinius. Viename iš savo antraeilių darbų Klemensas Aleksandrietis Kristaus mirtį vaizduoja kaip žmogiškosios skolos atidavimą ir kaip išpirką, tačiau svarbiausiuose veikaluose jis labiau pabrėžia mintį, kad Kristus kaip Mokytojas, išgelbsti žmones jiems suteikdamas tikrą žinojimą ir galią gyventi meilėje bei tikrame teisume. Origenas pristato keletą skirtingų požiūrių, jų nesujungdamas į vieną visumą: Kristus gelbsti žmoniją, žmogiškąją prigimtį sudievindamas per Įsikūnijimą; pateikdamas aukščiausią pasiaukojimo pavyzdį ir tokiu būdu panašiai aukai įkvėpdamas kitus; savo gyvybę aukodamas nuodėmei atpirkti; gelbėdamas žmones iš šėtono valdžios. Kalbėdamas apie žmonijos gelbėjimą iš Šėtono valdžios Origenas pasiūlė naują idėją, kad Šėtonas buvo apgautas pasikeitimo metu, t. y., kad Kristus pasiūlė save kaip išpirką Šėtonui, ir ją Šėtonas priėmė nesuvokdamas, kad jis negalės sulaikyti Kristaus dėl Jo dieviškos valdžios ir šventumo. Šėtonas prarijo Kristaus žmogiškumo masalą ir buvo pagautas ant Jo dieviškumo kabliuko. Tokiu būdu iš Šėtono valdžios buvo išlaisvintos visų žmonių sielos, netgi tų, kurie buvo pragare.

Pirmasis sistemingas veikalas apie Atpirkimo darbą priklauso Atanazui – tai jo traktatas „Apie įsikūnijimą“. Šiame darbe taip pat pateiktos kelios idėjos: Logosas įsikūnijo, kad grąžintų žmogui tikrąjį Dievo pažinimą, prarastą dėl nuodėmės. Įsikūnijęs Logosas taip pat pateikiamas kaip žmogaus pavaduotojas, kuris grąžina skolą už žmogų, dėl nuodėmės kentėdamas bausmę. Ši būtinybė labiau grindžiama Dievo realumu negu teisingumu, taip pat nesakoma, kad kaina sumokėta Šėtonui. Visgi čia ypatinga pabrėžiama Irenėjaus mintis, kad Logosas prisiėmė kūną sudievindamas jį ir padarydamas nemirtingą. Tuo pat metu Atanazo požiūris nuo Irenėjaus skiriasi dviem klausimais:

  1. gelbėjimo metu įsikūnijimas glaudžiau susijęs su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu;
  2. labiau pabrėžiamas etinis, o ne fizinis elementas, t. y., kad Kristus savo žodžiu ir pavyzdžiu veikia žmonių širdis.

Tikri Atanazo idėjų tęsėjai yra trys Tėvai iš Kapadokijos. Tiesa, Bazilijaus indėlis į mokymą apie atpirkimą nėra didelis. Jaunesnis jo brolis Grigorijus Nysietis atliko kur kas daugiau kaip antrojo svarbaus sisteminio traktato apie Kristaus darbą – „Didysis katekizmas“ – autorius. Grigorijus pakartoja mintį apie apgautą Šėtoną ir pateisina pakeičiamąją auką dviem požiūriais: a) apgavikas tiesiog gavo, ką užsitarnavęs, kai buvo apgautas; ir b) Šėtonas pats gauna naudos iš Atpirkimo, nes galiausiai jis bus išgelbėtas. Per visą „Didįjį katekizmą“ girdima iš Atanazo pasiskolinta mintis apie tai, jog Dievas įsikūnijimo metu susijungė su žmogiškąja prigimtimi, kad išlaisvintų ją iš mirties. Visgi nurodoma, kad buvo sunaikinta ne tik mirtis, bet ir nuodėmė. Grigorijus Nazianietis su pašaipa ir pasipiktinimu atmetė idėją apie Šėtonui sumokėtą išpirką bei mintį, kad išpirkos reikalavo Dievas Tėvas, tačiau likusiais klausimais jis faktiškai pakartojo Atanazo mokymą.

Jonas Auksaburnis ir Kirilas Aleksandrietis pabrėžė milžinišką Kristaus mirties vertę. Svarbiausias Kirilo Aleksandriečio indėlis – tai begalinės Kristaus mirties kaip dieviškos asmenybės mirties vertės akcentavimas.

Graikiškosios patristikos kulminacija tapo Jono Damaskiečio darbai, nors jis tiesiog apibendrino ankstesnes mintis apie Atpirkimą, nieko esminio prie jų nepridurdamas. Graikiškojoje teologijoje mokymas apie Kristaus Atpirkimą buvo plėtojamas dviem aspektais. Viena vertus, išgelbėjimas nagrinėjamas kaip tiesioginis Įsikūnijimo rezultatas, kaip naujas dieviškasis apreiškimas, suteiktas žmogui (kartu su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu) ir skelbiantis žmonijai naują gyvenimą. Kita vertus, Atpirkimas vertinamas nagrinėjamas kaip tam tikrų sąlygų rezultatas, tokių kaip auka Dievui arba dieviško teisingumo patenkinimas, arba kaip šėtonui sumokėta išpirka. Paminėtina, kad graikiškajai Atpirkimo patristikai būdinga doktrina apie velniui sumokėtą išpirką dar vadinama „paslaptinga ezoterine rekapituliacijos teorija“.

Nors lotyniškojoje patristikoje mokymas apie Kristaus Atpirkimo darbą turi tam tikrų bendrų momentų su ankstyvąja graikiškąja teologija, visgi net šiuo ankstyvu laikotarpiu pradeda ryškėti svarbūs skirtumai. Lotyniškosios atpirkimo doktrinos pradininku galima laikyti Tertulijoną. Jo mokymas šiek tiek primena Irenėjaus rekapituliacijos teoriją, visgi ši mintis atsiduria antrajame plane. Tertulijonas kur kas daugiau negu Irenėjus pabrėžia Kristaus mirties ant kryžiaus reikšmę, nagrinėdamas ją kaip Kristaus misijos kulminaciją ir tikrąjį jos tikslą. Kita vertus, negalima teigti, kad formuluodamas Kristaus mirties doktriną jis toli nukrypo nuo Irenėjaus. Didžiausia Tertulijono darbų šioje srityje reikšmė yra tai, kad jis į teologiją įtraukė kelis juridinius terminus, tokius kaip „kaltė“, ‚bausmės įvykdymas“, „nuopelnas“ ir t. t., kuriems bus skirta atlikti svarbų vaidmenį vystantis Atpirkimo teologijai. Visgi reikia pažymėti, kad Tertulijonas šių terminų netaikė Kristaus aukai, bet atgailai ir geriems darbams, kurie, pasak jo, turi lydėti po krikšto padarytas nuodėmes. Taigi taip jis padėjo pamatą mokymui apie atgailą ir kaltės išpirkimą Romos katalikų bažnyčioje.

Nuo Tertulijono galima pereiti prie Hilarijaus iš Puatjė ir Ambrozijaus, kurie graikiškąją mintį pritaikė Vakarams. Pirmasis jų labiau negu kiti pabrėžė graikiškąją koncepciją apie žmonijos atkūrimą per Įsikūnijimą, tačiau tai jam netrukdė didžiausios reikšmės skirti Kristaus mirčiai. Kitaip nei Tertulijonas, Hilarijjus Kristaus mirtį nagrinėja kaip Dievui skirtą bausmės būtinybės patenkinimą. Kristus numirė savanoriškai, kad atliktų būtiną bausmę. Ambrozijus taip pat pritaria Irenėjaus požiūriui ir dar kartą pakartoja Origeno idėją, kad Kristus užmokėjo Šėtonui išpirką ir panaudojo jo apgaulę. Tuo pat metu jis labai pabrėžia faktą, kad Kristaus mirtis buvo auka Dievui, ir šią auką nagrinėja kaip dieviško mirties nuosprendžio nuodėmingai žmonijai įvykdymą, nors ir neaiškina, kodėl ši auka buvo būtina.

Mes natūraliai tikime, kad didžiausiais iš Vakarų bažnyčios Tėvų, Augustinas, daug prisidėjo prie mokymo apie Kristaus Atpirkimo darbą. Tačiau šioje srityje jis nuveikė ne itin daug. Apibendrindamas ankstesnės minties raidą, Augustinas pristatė keletą minčių. Jo darbuose aptinkame žmogiškosios prigimties sudievinimo (nors tik etiniu požiūriu) per Įsikūnijimą idėją; taipogi pasitaiko mintis, kad Šėtonas pareiškė savo teises į žmogų, visgi ji papildyta tuo, kad Šėtono reikalavimai buvo panaikinti Kristaus mirtimi. Nors pagrindinės Augustino mintys – tai prigimtinės nuodėmės, išteisinimo malone ir sutaikinimo per Kristaus auką idėjos, kurias išsakė apaštalas Paulius, šioje srityje jis atsiliko nuo graikiškosios teologijos. Žmogus laikomas skirtu Dievo pykčiui, o Kristaus auka – numaldančia šį pyktį ir sutaikančia žmogų su Dievu. Tiesa, Augustinas šių minčių nesudėliojo į galutinę sistemą, ir jo teiginiams trūksta puikiai suformuluotos atpirkimo teorijos, kuri vėliau buvo pateikta Anzelmo darbuose. Augustinas taip pat aiškiai neskiria teisinės ir pakeičiančiosios atpirkimo pusių, pavyzdžiui, jis dažnai teigia, kad išteisinimas įvyksta ne Jėzui Kristui pašalinus nuodėmės kaltę, bet dėl pašventinančios Šventosios Dvasios jėgos. Vėlgi kartkartėmis Augustinas moko, kad nors Kristaus atliktas Atpirkimas buvo tinkamiausias išgelbėjimo būdas, Dievas nusidėjėlius būtų galėjęs išgelbėti ir kitaip – taigi tai reiškia, kad Dievo valdžia galėjo eiti prieš Jo išmintį.

Tarp Augustino mokymo labiausiai paveiktų teologų galima paminėti Grigorijų Didįjį. Jo darbuose yra ištrauka, pavadinta „išsamiausia lotyniškosios teologijos sinteze apie Atpirkimą“. Joje išdėstytos tokios mintys: Žmogus savanoriškai pakliuvo nuodėmės ir mirties valdžion, ir tik auka gali išdildyti tokią nuodėmę. Bet kur galima rasti tokią auką? Gyvūno aukos šiam tikslui nepakanka, tik žmogaus auka galėtų būti tinkama, ir visgi nėra žmogaus be nuodėmės. Todėl Dievo Sūnus įsikūnijo, prisiimdamas mūsų prigimtį, tačiau ne mūsų nuodėmingumą. Nenuodėmingas tapo auka už mus, Jis galėjo mirti dėl savo žmogiškumo ir galėjo mus apvalyti dėl savo teisumo. Jis už mus užmokėjo mirties, kurios nenusipelnė, skolą, kad mirtis, kurios mes nusipelnėme, mums nepakenktų. Šį Grigorijaus tvirtinimą galima nagrinėti kaip pastebimą žingsnį pirmyn vystantis mokymui apie Atpirkimą.

Louis Berkhof – (1873–1957 m.) amerikiečių ir olandų reformatų teologas, įtakingas sistematinės teologijos specialistas.

Versta iš Louis Berkhof „History of Christian Doctrines

Bus daugiau

Bendrinti: