Evangelinės laisvės diena

Kada prasidėjo reformacija? Spalio gale evangelikai mini Reformacijos dieną. Mat 1517 m. spalio 31 dieną augustijonų vienuolis Martynas Liuteris paskelbė savo 95 tezes. Tačiau reformacijos ištakų esama ne vienos. Šveicarijoje viskas vyko gerokai kitaip.

Istorikai iki šiol ginčijasi, ar minėtą Liuteris tą dieną iš tikrųjų prikalė savo tezes prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų. Tikrai žinome, kad tuo metu jas išsiuntė atsakingiems bažnyčių vadovams. Tačiau nei Maince, kur rezidavo Liuterio arkivyskupas, nei Vitenberge, kur pats profesorius dėstė teologiją, tezių paskelbimas beveik nesulaukė tiesioginio atgarsio – į vargšą vienuolį niekas nekreipė dėmesio. Visgi tezės netruko būti išverstos į vokiečių kalbą ir jau gruodžio mėnesį buvo išspausdintos. Be to, 1518 metų pradžioje buvo išleistas Liuterio Pamokslas apie atlaidus ir malonę (Ein Sermon von Ablaß und Gnade), kuriame jis prieš atlaidus pasisakė daug griežčiau negu tezėse. 1517–1518 žiemą per kelias savaites Vokietija sužinojo apie Liuterio idėjas, ir reformacijos judėjimas prasidėjo.

Vis dėlto nereiktų pamiršti, kad spalio 31 dieną Liuteris dar tikrai nebuvo reformatorius. „Jis norėjo tartis, o ne konfrontuoti“, teisingai pastebi katalikų bažnyčios istorikas A. Francenas (Trumpa Bažnyčios istorija). Užtat Šveicarijoje reformaciją išjudino aiškus planas – sąmoningai surengta provokacija. Ciuricho katedros pamokslininkas Urlichas Cvinglis su savo bendraminčiais jau kurį laiką buvo įsitikinę, kad reikia reformuoti bažnyčią pagal Dievo žodį. Vokietijoje reformacija buvo labiau katalikų bažnyčios neteisingos ir uždelstos reakcijos rezultatas, o Šveicarijoje evangeliškai nusiteikę reformų šalininkai nuo pat pradžių veikė kryptingai.

1522 m. kovo 9 d. pavakare žinomo Ciuricho spaustuvininko Kristofo Frošauerio (Froschauer) namuose tuzinas vyrų suvalgė dvi rūkytas dešras. Tai nebuvo azartiškai nuteikusių šmaikštuolių, tarp kurių ir trys kunigai, nekaltas papramogavimas. Dešrų valgytuvės buvo sąmoningai surengtos pirmąjį priešvelykinio pasninko sekmadienį. Buvo smulkiai supjaustytos dvi kietos dešros ir išdalintos susirinkusiesiems. Gali būti, kad net neatsitiktinai dienos laikas, dalyvių skaičius ir dešrų išdalinimo būdas priminė paskutinę Jėzaus vakarienę su mokiniais. Kitaip negu vienišas vienuolis Vitenberge, ciurichiečiai sąmoningai siekė surengti provokacinį renginį ir viešai pademonstruoti nepritarimą katalikų pasninko įsakymams (valgytuvės vyko Frošauerio dirbtuvėje, t. y. tik pusiau viešai).

Valgytuvėse dalyvavo ir pats Cvinglis, tačiau dešros tikriausiai nevalgė. Visgi ne tik dalyvavo, o ir dešrą kirto kunigas Leonas Judas, vėliau Heinricho Bulingerio draugas ir kolega. Ciuricho miesto taryba netruko visa tai sužinoti. Provokacija buvo pasmerkta, o valdžiai nurodyta atlikti tyrimą. Konstanco vyskupas įsakė dalyvius griežtai nubausti; popiežius Adrianas VI net bandė atimti Cvingliui leidimą pamokslauti. Prabilta apie „Bohemijos erezijos“ plitimą (Prahoje šimtmetį anksčiau Janas Husas bandė įvesti bažnytines naujoves ir 1415 metais būtent Konstance buvo sudegintas kaip eretikas).

Ciuricho taryba iškvietė Frošauerį pasiaiškinti. Savo ginamajame rašte jis nurodė, esą dėl didžiulio darbo krūvio skubiai tiekiant Erazmui Roterdamiečiui knygų siuntą, skirtą Frankfurto knygų mugei, jis ir jo tarnai vien „koše“ nepasisotinę... Delegacijos sulaukta net iš paties Konstanco Bažnyčios vyresnybės, tačiau maišto visiškai užgniaužti ir jai nepasisekę. Ciuricho taryba uždraudė viešą pasninko laužymą „kol bus priimti kiti sprendimai“. Tačiau šiame sprendime jau slypėjo reformacijos pergalė, nes vyskupas ir bažnyčia prarado tiesioginę ir reikšmingą įtaką tolesnei raidai. Bažnytiniai reikalai perėjo į miesto valdžios rankas.

Ciuricho dešrų valgytuvės, iš pirmo žvilgsnio kad ir kaip nekaltai atrodžiusios, tapo tikru „kovos paskelbimu“ (Kurt Aland). Reformacija Šveicarijoje įsibėgėjo visu greičiu. Cvinglis jau kurį laiką nepamokslavo kitaip, kaip tik vien iš Biblijos, kėlė ir peikė daugelį Bažnyčios trūkumų (maldas šventiesiems, skaistyklą) bei neigė dešimtinę esant tikintiesiems privaloma, Dievo nustatyta tvarka. Asmeniškai jis jau buvo nutraukęs ryšius su popiežiaus vadovaujama katalikų bažnyčia (netrukus vedė) ir artėjo prie viešo konflikto.

Žmonių diktatas

Praėjus porai savaičių po dešrų valgytuvių, Cvinglis pasninko klausimu pasakė pamokslą, kurio tekstas didįjį ketvirtadienį buvo išspausdintas Foršauerio spaustuvėje. Pamokslo pavadinimas: Apie valgių pasirinkimą ir laisvę (Von Erkiesen und Freyheit der Speisen). Jis tapo ir pirmuoju Šveicarijos reformacijos dokumentu. Pamoksle Cvinglis jau visai evangeliškai išdėsto savo laisvės sampratą. Kaip Liuteris veikaluose Apie gerus darbus bei Apie krikščionio laisvę (abu iš 1520-ųjų) akcentuoja ir skiria pagrindinę vietą tikėjimui, be kurio darbai – kad ir kokie religingi – Dievo akyse yra beverčiai, taip ir Cvinglis šneka apie savo kraštiečius, pasidavusius pasninkavimo prievartai: „Jų tikėjimas į Dievą nebebuvo tiek stiprus, kad juo vienu pasitikėtų, savo viltis į jį vieną tedėtų ir jo vieno įsakymų bei valios klausytų. Dėl to jie kvailai griebėsi paklusti žmonių diktatui.“

Kadangi Biblija pasninkauti tikintiems žmonėms nei įsako, nei įpareigoja (tik siūlo ir ragina), tai ir Bažnyčios ar žmonių įsakymų pasninkauti nėra reikalo būtinai klausyti. Nes kiekvienas tikintis žmogus be išlygų paklusti privalo tik Biblijos paliepimams. Cvinglis neturėjo nieko prieš, „jei kas nors dėl sveikatos ar savo kūno sutramdymo savanoriškai imasi atsisakymo ir šitaip pasninkavimo nepervertina“. Bet nė vienas tenesiekia pasirodyti gudresnis už Dievą, Biblijos įsakymus „papildydamas ar pataisydamas“ – „tarsi Dievas būtų ką pražiopsojęs“. Toks tikinčiuosius tik suklaidina, o šie sau įsikala nuodėmiaują, jei tik ties kokiu pasninko įsakymu suklumpa. Šitaip, anot reformatoriaus, tik sąžinė be reikalo „apkaltinama ir suteršiama“ ir „tikrai stabmeldystei“ pastūmėjama. Dėl to Cvinglis daro išvadą:

„Trumpai ir paprastai pasakius: jei nori pasninkauti, tai ir pasninkauk! Jeigu nori nevalgyti mėsos, tai ir nevalgyk! Bet savo tikinčiam broliui palik laisvę pasirinkti!.. Tačiau jei tavo artimą piktins tavo naudojimasis laisve, tai nestumk jo į sunkumus ir pagundą. Tik tuomet, jei jis aiškiai pamatys tavo laisvės pagrindą, tai ja ir nebesipiktins, nebent tikrai norėtų tau blogo... O tu kaip tik turėtum savo artimui draugiškai išaiškinti savo tikėjimą ir pasakyti, kad ir jis gali valgyti viską bei turi teisę laisvai pasirinkti.“

Metais vėliau, po pirmojo Ciuricho disputo 1523-iaisiais, buvo panaikinti visi pasninko įsakymai. Savo 67 straipsniuose (arba Baigiamosiose kalbose) Cvinglis pabrėžė, „kad nė vienas tikintysis nėra įpareigotas daryti darbų, kurių neliepia Dievas. Taigi bet kuriuo metu gali valgyti kokį tik nori valgį“ (24). Taip reformacija žingsnis po žingsnio vis tvirtinosi, ir 1525 metais pirmuoju Šventosios vakarienės pagal Cvinglio supratimą šventimu, buvo užbaigta. O prasidėjo ji dešros valgymu, „dešradieniu“. Pasak Theologische Realenzyklopädie (Teologijos enciklopedijos), „momentu, kai įvyko perėjimas nuo reformos senojoje sistemoje iki sistemos lūžio“. Taip prasidėjo tikroji „laisvės reformacija“. Bent jau Šveicarijoje.

„Tik Dievas yra sąžinės Viešpats“

Evangeliškoji įsakymų, sąžinės ir laisvės samprata visuotinai įsitvirtino ir dėl to randama daugelyje tikėjimo išpažinimų. 1528-ųjų Berno tezėse sakoma: „Kristaus Bažnyčia nesudarinėja nei įstatymų, nei įsakymų be Dievo Žodžio. Dėl to visi žmonių sudaryti nuostatai, kuriuos vadina Bažnyčios įsakymais, mus įpareigoja tik tiek, kiek jie pagrįsti ir įsakyti dieviškąjame Žodyje.“ (2) H. Bulingeris Antrąjame šveicariškąjame išpažinime (1566) rašo: „Kuo labiau auga apeigų skaičius bažnyčioje, tuo labiau ji atitraukiama ne tik nuo krikščioniškos laisvės, bet ir nuo Kristaus bei Jo tikėjimo; kadangi liaudis apeigose ieško to, ko turėtų ieškoti vieninteliame Dievo Sūnuje Jėzuje Kristuje per tikėjimą...“ (17,1). Nyderlandų išpažinime (1562) pabrėžiama, kad „visi žmonių išgalvojimai ir visi įsakymai, kurie yra įvesti Dievo garbinimui išreikšti ir per kuriuos kokiu nors būdu saistoma ar kitaip pančiojama sąžinė“, yra atmestini (32).

Krikščionio laisvės temai Jonas Kalvinas paskyrė visą savo įžymiojo veikalo Institutio skyrių (III,19). XVII a. Vestminsterio tikėjimo išpažinimas pateikė bene preciziškiausią šios klausimo formuluotę:

„Tik Dievas yra sąžinės Viešpats, ir ji neturi būti varžoma jokiais žmonių mokymais ir priesakais, kurie tikėjimo ar Dievo garbinimo klausimais nors kiek prieštarauja Jo žodžiui arba jį papildo. Tikėti tokiais mokymais ar paklusti tokiems priesakams neva dėl sąžinės iš tiesų reiškia paminti tikrąją sąžinės laisvę. Aklo ir absoliutaus tikėjimo bei paklusnumo reikalavimas taip pat pažeidžia sąžinės ir proto laisvę.“ (20,2)

www.ref.lt

Bendrinti: