Reformacijos įtaka Vakarų kultūros pokyčiams (III dalis)

Pradžia Nr.6 (448)

 

Visuotinės kunigystės principas, profesinis pašaukimas ir ekonomikos raida

Mažai kas iš istorikų mėgintų neigti faktą, kad klasikinis protestantizmas vakarietiškoje kultūroje formavo naujovišką požiūrį į darbą, verslą ir apskritai paskatino ekonomikos vystymąsi. Nagrinėjant šių kultūrinių sričių kaitos ir Reformacijos idėjų sąsają, pirmiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į M. Liuterio mokymą apie profesinį pašaukimą, kuris kilo iš socialinio arba eklezinio Reformacijos principo, skelbiančio visuotinę tikinčiųjų kunigystę.

Jau ankstyvoje Reformacijos stadijoje, 1520 m., Liuteris naujai pažvelgė į krikščionio pašaukimo klausimą veikale Atviras laiškas Vokietijos dvarininkijai apie krikščionybės reformavimą[1]. Jame ryžtingai įrodinėjama, kad katalikų vienuoliai, kunigai ir kiti dvasininkai nėra išskirtinis luomas tarp kitų tikinčiųjų; mokymas, padalijantis tikinčiųjų tautą į du sluoksnius („dvasinį“ ir „pasaulietinį“), prieštarauja Šv. Raštui. Kaip svarbiausias argumentas pasitelkiamas Naujojo Testamento mokymas apie visuotinę tikinčiųjų kunigystę. Klerikalizmas sukritikuojamas, remiantis Biblijos ištraukomis Ef 4; 1Pt 2 ir Apr 5, kur teigiama, kad visi krikščionys yra dalininkai to paties tikėjimo, pasikrikštiję tokiu pačiu krikštu, per kurį kiekvienas tampa kunigu:

„Klaidingai išsigalvojo, kad popiežius, vyskupas, kunigai ir vienuoliai priskirtini „dvasiniam“ sluoksniui, o kunigaikščiai, viršininkai, amatininkai ir žemdirbiai – pasauliečių sluoksniui. Toks išsigalvojimas tegul daugiau nė vieno neglumina. Iš tikrųjų visi krikščionys priklauso dvasiniam (kunigiškam) sluoksniui, ir visi yra lygūs, skiriasi vien tik pareigos.“ [2]

„Tikėjimas suteikia žmogui kunigo statusą, jungia su Kristumi, jo dėka gauname Šventąją Dvasią, kuri pripildo šventa malone ir dangiška jėga. Vidinis patepimas – tai aliejus, geresnis už bet kokį aliejų, kada nors tekėjusį iš vyskupo ar popiežiaus indo; jis suteikia ne tik vardą, bet ir prigimtį, tyrumą, kunigiškus įgaliojimus; šiame patepime yra viskas, ką tikintieji priėmė iš Kristaus.“[3] 

 

Klaidingos teorijos apie du luomus panaikinimas ir visų tikinčiųjų kunigystės atkūrimas, kurį inicijavo Liuteris, ilgainiui pakeitė ne tik sampratą apie bažnyčios struktūrą, jos valdymą, tačiau pagimdė ir naujovišką požiūrį į kiekvieno krikščionio pašaukimą pasaulyje. Liuteris teigė, kad bažnyčios tarnų profesija nėra ypatingesnė, bet lygiavertė kitoms profesijoms, nes kiekvienas krikščionis yra pašauktas kunigas savo darbo vietoje (amatininko ceche, virtuvėje, ūkyje, valdininko poste ar kt.); kiekvienas uoliai vykdydamas savo profesines pareigas atlieka kunigišką tarnavimą:

„Tie, kuriuos vadina „dvasiniais“, – kunigai, vyskupai ar popiežiai – nesiskiria nuo kitų krikščionių ir nėra pranašesni, jie išsiskiria tik tuo, kad atsakingi už Dievo žodžio skelbimą ir sakramentų teikimą. Toks jų darbas ir tarnavimas, lygiai kaip valdžios atstovų darbas, yra kardu ir botagu bausti bloguosius ir ginti geruosius. Batsiuvys, kalvis, žemdirbys, – kiekvienas, turintis savo amatą, – dirba ir tarnauja kaip pašventintas kunigas ir vyskupas, ir kiekvienas, atlikdamas savo profesines pareigas, turi būti naudingas ir tarnauti kitiems. Lygiai kaip visi kūno nariai tarnauja vienas kitam, taip ir skirtingų profesijų atstovų veikla tarnauja bendruomenės fizinei ir dvasinei gerovei.“[4]     

 

Naujai reformuojamoje bažnyčioje išliko dvasininko profesija, tačiau pasikeitė jos statusas. Protestantų dvasininkas (pastorius, pamokslininkas ar kt.) tapo kaip ir visi tikintieji – tiesiog vienu iš bendruomenės tarnautoju, atliekančiu savo funkcijas: teikiančiu sakramentus (eucharistiją ir krikštą), pamokslaujančiu Dievo žodį ir kt. Nors ne kiekvienas krikščionis gali atlikti šias funkcijas (nes ne kiekvienam Dievas suteikia profesinį pašaukimą būti ganytoju), tačiau šis darbas nėra pranašesnis ar vertingesnis už kitus, nes Dievo akyse visos profesijos, kurios tarnauja bendruomenės labui, yra vienodai garbingos, reikalingos, visos yra lygiavertės[5]. Pasitelkęs apaštalo Pauliaus skirtingų kūno narių palyginimą, Liuteris įrodinėjo, kad tie, kurie dirba pagal savo profesinį pašaukimą, paklūsta Dievo sumanytai tvarkai, nes dalyvauja visuomeniniame darbo pasiskirstyme (lygiai kaip skirtingi kūno nariai atlieka skirtingas funkcijas). Savo darbu tikintysis patarnauja kitiems ir tokiu būdu vykdo meilės įsakymą bei tarnauja pačiam Dievui. Pasaulietinis darbas sutapatintas su tiesioginiu tarnavimu Aukščiausiajam. Savo pamoksluose (pagal Jn 21, 19-24 ir Mt 6, 24-34)  Liuteris aiškino:

„Pamaldi tarnaitė, paklūstanti savo šeimininko liepimui ir pagal savo pareigas šluojanti kiemą ar mėžianti tvartą, arba samdinys, taip pat nuolankiai ariantis ir vežantis, abu eina teisingu keliu ir tiesiai į dangų; o tas, kuris meldžiasi šventam Jokūbui, eina į bažnyčią, bet apleidžia savo tarnybą, nepadaro darbo, eina tiesiai į pragarą.“[6]

„Net pati didžiausia vargšė samdinė gali džiaugtis širdyje tardama: štai aš verdu, skalbiu, valau. Kas gi man taip liepia? Taip liepia mano šeimininkas ir mano šeimininkė. Kas gi jiems davė valią man liepti? Dievas davė. Ei, tai reiškia, kad aš tarnauju ne vien šeimininkams, bet ir Dievui Danguje. Argi čia ne palaiminimas!? Juk tai tas pats, lyg valgį virčiau danguje Dievui.“[7]

 

Dėl minėtų idėjų nuo XVI a. ėmė radikaliai keistis krikščionių požiūris į pasaulietinį darbą. Anksčiau, iki Reformacijos, bendra visuomenės nuostata ženkliai skyrėsi – tie, kurie dirbo pasaulietinius darbus, buvo laikomi „antrarūšiais“ krikščioniais, t. y. mažiau dvasingais nei vienuoliai ar kunigai. Vienuoliška dvasingumo tradicija niekada nežiūrėjo į kasdienį darbą pasaulyje kaip į kažką vertingo[8]. Liuteris, po to, kai pats atsižadėjo vienuolystės, tokią nuostatą „apvertė aukštyn kojomis“ – tvirtino, kad visas profesijas reikia vertinti, išskyrus vieną – vienuolio; vienuoliškoje gyvensenoje jis nematė nieko dvasingo ir manė, kad tai yra egoistiško, pasaulietinių pareigų vengiančio abejingumo artimui padarinys[9]. U. Siemon-Netto[10] apibendrindamas liuteronišką koncepciją teigia, kad gyventi krikščioniškai ir tarnauti Dievui nereiškia, jog privalu tapti dvasininku; tiesiog reikia noriai ir su meile patarnauti artimui dirbant savo įprastą darbą. Neprivaloma daryti kažko ypatingo, o tiesiog tarnauti savuoju pašaukimu (lot. in vocatione), o ne per pašaukimą (lot. per vocationem). Žmogus tam ir sukurtas, kad būtų Dievo bendradarbiu, Jo partneriu nuolatiniame kūrimo procese, visose gyvenimo srityse.

J. Kalvinas, antrindamas Liuteriui, teigė, kad kiekvienas darbas gali būti gerbiamas ir aukštai vertinamas Dievo akyse; nėra tokio per daug prasto ar nereikšmingo pašaukimo, kurio Dievas negalėtų pašventinti. Viename pamoksle, paremtame 1 Kor 10,31–11,1 ištrauka, Kalvinas prieštarauja dualistiniam mąstymui ir sutapatina kasdienį pasaulietinį darbą su tarnyste Dievui:

„Šėtonas taip apakino žmogų ir įtikino mus, kad nematome reikalo rūpintis, ar maži [kasdieniai] dalykai tarnauja Dievui ir Jį pagerbia. Ir šitai jis daro teigdamas, esą tos smulkmenos yra pasaulio dalykai. Kai koks vyriškis uždirba pragyvenimui, moteris dirba savo buities darbus, o tarnas atlieka savo pareigą, manoma, jog Dievas į tai nekreipiąs dėmesio, sakoma, kad tai esą dalykai iš pasaulio. Tiesa, kad tie užsiėmimai susiję su šiuo esamu ir pranyksiančiu pasauliu, bet juk jų negalime atskirti nuo mūsų tarnystės Dievui.“[11]  

 

Savo žymiausiame veikale Institutio Christianae religionis (III, X, 6) reformatorius moko, kad tikintysis privalo atrasti savo profesinį pašaukimą ir jam atsiduoti. Profesinis pašaukimas vadinamas „sargybiniu“, disciplinuojančiu gyvenimą ir visos teisingos veiklos išeities tašku bei pagrindu. Kiekvienam suteiktas konkretus pašaukimas iš Dievo, kuriam paklusus atrandama gyvenimo harmonija ir paguoda sunkumuose: 

„Idant mes savo kvailumu ir skubotumu nesuardytume visos deramos tvarkos, Jis visiems paskyrė skirtingas pareigybes ir skirtingus gyvenimo būdus. <...> Jis kiekvieno gyvenimo būdą pavadino pašaukimu. Kiekvieno žmogaus pašaukimas yra lyg Viešpaties patikėtas sargybos postas tam, kad nereikėtų nuolatos blaškytis. <...> Todėl žmogus, kuris susitelkia į pašaukimo tikslą, pasiekia (gyvenime) tinkamiausią gyvenimo tvarką, nes jo nekankina nerimas dėl didesnių dalykų, kuriems nėra pašauktas, žinodamas, kad nedera peržengti ribų. Tas, kuris nors ir nėra kitų labai aukštai vertinamas, bus ramus ir patenkintas savo padėtimi, nes labiau bijos peržengti Dievo nustatytas ribas. Kai kiekvienas bus įsitikinęs, kad bet kokiomis aplinkybėmis jį veda ir nukreipia Dievas, atras didelį palengvėjimą (paguodą) visuose savo rūpesčiuose, darbuose, naštose ir sunkumuose. Valdininkas nuoširdžiau triūs savo darbovietėse, šeimos galva atras jėgų atlikti savo pareigas, kiekvienas žmogus bus kantresnis ir ištvers sunkumus, nepatogumus, nuovargį, nerimą, jei bus įsitikinęs, kad neša tik tą naštą, kurią Dievas uždėjo ant jo pečių. Tai yra ypatingos paguodos šaltinis – kai suvokiame, kad nėra tokios veiklos, nešvarios ar menkos, kuri nesuspindėtų ir nebūtų aukštai įvertinta Dievo akyse, jei mes tik paklūstame savo pašaukimui tą veiklą vykdydami.“[12] 

 

Kalvinas ne tik leido krikščioniui užsiimti žemiškais reikalais, bet ir įvardijo juos kaip šventas pareigas Dievui. Jis netgi žodį „talentas“, kuris Jėzaus palyginime reiškia tiesiog pinigą, savo komentare traktuoja kaip Dievo suteiktą gebėjimą (panašiai, kaip ir šiandien vartojamas šis žodis). Įvairiausi gabumai turi būti naudojami pagal paskirtį – tarnaujant Tam, kuris juos suteikė. Gerai ir sąžiningai atliktas darbas yra žmogaus atsiliepimas į Dievo malonę, dėkingumo Jam išraiška, šlovinimo būdas.     

Taigi, Kalvino ir Liuterio mokymas apie profesinį pašaukimą kardinaliai pakeitė požiūrį į pasaulietinę veiklą, kasdienį darbą, ilgainiui išugdė savitos protestantiškos askezės tradiciją. Pasak J. T. McNeillo, Kalvinas (taip pat ir Liuteris) tikriausiai niekada net nebūtų pagalvojęs, kad jo puoselėjama krikščioniška etika, kylanti iš mokymo apie profesinį pašaukimą, taip paveiks Europos ekonominę-socialinę raidą:

„Ironiška, tačiau žmogaus įtaka istorijoje dažnai nesutampa su sąmoningai pasirinktais jo paties tikslais. Kalvino primygtinai akcentuotas darbštumas ir taupumas, jo baisėjimasis laiko ir daiktų švaistymu, jo leistinas dėmesys pinigams, tik jei griežtai laikomasi teisingumo bei dosnumo principų, taip pat panašiai jo suteiktas atsargus leidimas keisti pašaukimą [profesiją], pelnytai yra laikomi nemenkai prisidėjusiais prie kapitalizmo pramonės bei verslo plėtros.“[13]

 

Šį ryšį tarp protestantizmo darbo etikos ir kapitalizmo raidos pokyčių pastebėjo ir vienas pirmųjų ėmėsi nuodugniai moksliškai tyrinėti iškilus sociologas M. Weberis. Jo žymi knyga Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia[14] sukėlė nemenką rezonansą mokslo pasaulyje, tokiu būdu atkreipdama tyrinėtojų dėmesį į Reformacijos poveikį Vakarų kultūrai. Remdamasis istoriniais faktais, Weberis suformulavo savo esminę tezę: protestantiškoji religinė etika sukūrė sąlygas naujai ekonominei sistemai, paskatino modernaus vakarietiško kapitalizmo atsiradimą[15].

Weberio idėjos sulaukė ne tik palankių vertinimų, bet ir kritikos. Dalis kontrargumentų buvo nutaikyti į jo protestantiškos ideologijos interpretaciją. Kalvinistinės teologijos žinovai kritikavo idėją apie predestinacijos doktrinos ir sėkmės siekio profesinėje veikloje sąryšį. Pats Kalvinas niekur nėra užsiminęs, kad sėkminga profesinė veikla gali būti išankstinio išrinktumo ženklu. Bet kuris teisingai katechizuotas reformatas supranta, kad nereikia ieškoti išorinių ženklų, patvirtinančių išgelbėjimą, juolab neteisinga jų ieškoti ekonominėje sėkmėje. Tyrinėtojas R. H. Tawney sutiko su esmine Weberio teze, tačiau praplėtė jo išvadas, pripažindamas viso protestantizmo (ne tik kalvinizmo) įtaką ekonomikos raidai[16].

Nors protestantizmo žinovai ir nesutiko su kai kuriais M. Weberio pateiktais kalvinistinės ideologijos išaiškinimais, daugelis pripažino jo tyrinėjimų vertę. Visų pirma jo knyga paskatino daugybę diskusijų ir panašaus pobūdžio tyrimų. Autorius pakankamai įtikinamai įrodė, kad Reformacijos teologinės idėjos (vienokiu ar kitokiu būdu) darė įtaką naujiems visuomeniniams procesams. Sunku paneigti teiginį, kad požiūrį į darbą bei verslą lemia moraliniai bei kultūriniai veiksniai, tarp kurių esminiai yra religiniai įsitikinimai[17]. M. Weberis teisingai pastebėjo, kad protestantiškas mokymas praktikoje pagimdė savitą etinį rigorizmą ir racionalią gyvenimo metodiką. Tačiau jis klydo (anot kritikų) neatsižvelgdamas į protestantiško mokymo daugiaaspektiškumą (o susikoncentruodamas vien į kalvinistinę predestinacijos doktriną). Nagrinėjant ekonomikos kaitą, kaip jau buvo minėta, labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į visuotinės tikinčiųjų kunigystės principą, nes iš jo kilo profesinio pašaukimo mokymas. Kaip pastebi pats M. Weberis, tik protestantizmas sukūrė religinius motyvus, skatinančius uoliai dirbti pagal pasaulietinę profesiją ir tokiu būdu tarnauti Dievui[18]. Disciplinuotas profesinio pašaukimo vykdymas, skirtas pašlovinti Dievą, tapo aukšto profesionalumo šaltiniu tiek versle, tiek bet kokioje kitokioje veikloje. Šie faktoriai darė ženklią įtaką ekonomikos kaitos procesams į naujus laikus žengiančioje Europoje.

(Bus daugiau)