Viljamas Seimuras ir Azuzos gatvės prabudimas

1906 m. balandžio 18 d. netoli San Francisko įvyko galingas žemės drebėjimas – tai buvo daugiausiai žalos padaręs žemės drebėjimas per visą Šiaurės Amerikos istoriją. Buvo sugriauta 514 kvartalų, žuvo daugiau nei 700 žmonių. Tačiau įdomu tai, kad beveik tuo pat metu, ankstyvą 1906 metų balandį, Los Andžele, Azuzos gatvėje, kilo didžiulis dvasinis prabudimas, turėjęs įtakos daugeliui pasaulio tautų. Įvyko naujos Sekminės – Dievas  atvėrė dangaus langus ir dar kartą siuntė žmonėms savo didžią jėgą.

Tokia buvo sekmininkų bažnyčios pradžia. 1906–1908 m. tūkstančiai pastorių ir bažnyčių vadovų iš viso pasaulio vyko į šią Dievo aplankytą vietą, kad parvežtų ir įžiebtų Sekminių ugnį savo tautose. Judėjimas augo labai sparčiai ir šiuo metu jungia daugiau nei 550 mln. sekmininkų ir charizmatų.

 

Šventumo judėjimas

XIX a. amžiaus pabaigoje daug žmonių siekė geriau pažinti Dievą. Tikintieji prašė Dievo išlieti šventumo ir jėgos kaip per Sekmines. 1901 m. pasirodė pranešimų apie Čarlzo F. Parhamo tarnavime pasireiškusį Šventosios Dvasios krikštą, kurį lydėjo svetimų kalbų dovana ir kiti antgamtiniai reiškiniai. Šios žinios pažadino dvasinį krikščionių šventumo judėjimą.

Žurnalistas ir Šventumo judėjimo pamokslininkas Frankas Bartlemanas iš Los Andželo vėliau sakė, kad didžiulis prabudimas Kalifornijoje užgimė mažame Velso lopšyje. Bartlemanas nuolat rašydavo į laikraščius, krikščionišką spaudą, išleido bukletą – tai įkvėpė daugelį ieškoti Viešpaties.

 

Viljamas Seimuras atvyksta į Los Andželą

1906 m. vasario 22 d. į Los Andželą atvyko Viljamas Seimuras. Jis ėmė vesti susirinkimus nedideliame sandėlyje priešais bažnyčią Santa Fe gatvėje. Čia pradėjo rinktis žmonės, lankę Bonnie Brae gatvėje vykstančią grupelę „Dievo namai“ bei Šventumo judėjimo ir Nazarėnų bažnyčios nariai.

Seimuro draugė Liusė Farou papasakojo jam apie Šventosios Dvasios krikštą ir kitų kalbų dovaną. Ji pati tai išgyveno per Čarlzo Parhamo, Apaštališko tikėjimo judėjimo (augančios Šventumo judėjimo atšakos, 1906 m. pasiekusios 8 000–10 000 sekėjų) įkūrėjo, tarnavimą. Pradžioje Seimuras susidomėjo, bet jam kilo daug klausimų. Parhamui atvykus į Hiustoną ir pradėjus Biblijos mokyklą, Liusė įtikino Seimurą ją lankyti. Kadangi Seimuras buvo juodaodis, jam nebuvo leidžiama per naktį likti mokykloje, jis net negalėjo būti tame pačiame kambaryje su baltaodžiais. Seimurui teko mokytis per atstumą – sėdint ne klasėje, bet verandoje.

Būdamas Hiustone, Seimuras buvo įtikintas, kad Parhamo mokymas apie Šventosios Dvasios krikštą, kurį lydi kitų kalbų dovana, yra bibliškas, ir taip pat ėmė apie tai pamokslauti.

1906 m. vasarį Seimuras sulaukė Nelės Tery kvietimo persikelti į Los Andželą ir imtis mažos Šventumo bažnyčios pastoriaus pareigų.

Dar iki Seimuro atvykimo miesto krikščionys nekantriai laukė Dvasios išsiliejimo. Atvykęs pirmąjį sekmadienį Seimuras, remdamasis Apaštalų darbų 2 sk. 4 eil., pamokslavo, kad kitų kalbų dovana yra tikro Šventosios Dvasios krikšto įrodymas. Be šio įrodymo, niekas negali tvirtinti, kad buvo pakrikštytas Šventąja Dvasia. Tai neigiamai priėmė Šventumo judėjimo atstovai, teigiantys, kad pašventinimas ir Šventosios Dvasios krikštas yra ta pati patirtis, kurią dauguma judėjimo narių teigė išgyvenę. Seimuro mokymo nesutiko mielai, nes jis metė iššūkį vienai iš labiausiai vertinamų Šventumo judėjimo doktrinų.

Mokymas apie kitų kalbų dovaną taip nuliūdino seserį Juliją V. Hačins, kuri įkūrė tą bažnyčią, kad Seimuras, grįžęs į vakarines pamaldas, rado duris užrakintas. Laimei, jis buvo apsistojęs Santa Fe misijos nario Edvardo Ly namuose, tad šis pasigailėjo benamio ir beturčio pamokslininko ir pasiūlė jam laikiną prieglobstį.

Susirinkimai Bonnie Brae gatvėje

Seimuras daug meldėsi, pasninkavo ir tapo žinomas kaip neįprastai maldingas žmogus. Kartu melstis jis kviesdavo ir savo svečius. Ponios Hačins siaubui, šiuos maldos susirinkimus ėmė lankyti ir Santa Fe gatvėje įsikūrusios bažnyčios nariai. Edvardas Ly pakvietė Seimurą vadovauti nedidelei Biblijos studijų namų grupelei ir maldos susirinkimams Ričardo ir Rūtos Asberių namuose Šiaurinės Bonnie Brae gatvės 214 name.

Pradžioje šiuos susirinkimus lankė daugiausiai juodaodės skalbėjos ir keli jų vyrai. Nors šių susirinkimų lankytojai neišgyveno Dvasios krikšto, kurį lydėtų biblinis jo įrodymas, – kalbėjimas kitomis kalbomis,  Seimuras tikėjo, kad palaiminimas jau pakeliui.

Iki 1906 m. gegužės pabaigos, prie mažos afro-amerikiečių namų grupelės Bonnie Brae gatvėje prisijungė ir baltaodžių tikinčiųjų, aktyviai siekiančių Šventosios Dvasios krikšto, lydimo kitų kalbų dovanos.

Tuo metu Seimuras pajautė Dievo raginimą pakviesti prie tarnavimo prisijungti ilgametę savo draugę Liusę Farou. Jai atvykus, Seimuras paskelbė pasninką, kurio tikslas – Šventosios Dvasios krikštas. Visa grupė meldėsi ir pasninkavo visą savaitgalį. Pirmadienio vakarą, 1906 m. balandžio 9 d., prieš grįždamas į Asberių namus, Seimuras sustojo pasimelsti su Edvardu Ly, kuris praėjusią naktį buvo matęs regėjimą – dvylika apaštalų aiškino jam, kaip melstis kitomis kalbomis. Tą vakarą Ly paprašė Seimuro pasimelsti, kad jis gautų Šventosios Dvasios krikštą. Jie pasimeldė, ir Ly iškart jį gavo ir pradėjo melstis kitomis kalbomis. Tai buvo pirmas kartas, kai žmogus gavo Šventosios Dvasios krikštą, Seimurui už jį pasimeldus.

Nuskubėjęs į susirinkimą Asberių namuose, Seimuras papasakojo, kas nutiko broliui Ly. Tuo metu Ly pakėlė rankas ir ėmė kalbėti kitomis kalbomis. Spontaniškai ir aistringai prasiveržė susirinkusiųjų malda dėl Šventosios Dvasios krikšto. Greitai jų maldos buvo atsakytos – Seimuras ir septyni kiti krito ant grindų apimti religinės ekstazės, kalbėdami kitomis kalbomis, gavę Šventosios Dvasios krikštą.

Dženė Evans Mūr, būsima Seimuro žmona, ėmė skambinti senu pianinu ir giedoti, kaip aplinkiniai sakė, hebrajų kalba. Iki to laiko ji niekuomet nebuvo grojusi pianinu, ir, nors niekuomet nelankė pamokų, visą likusį gyvenimą ji grojo šiuo instrumentu. Kitų kalbų dovana ir energinga žinia apie asmeniškai išgyventas Sekmines buvo tokia jaudinanti, kad kitą vakarą gatvėje, priešais namą, susirinko dar didesnė minia, norinti išgirsti Seimurą, pamokslaujantį nuo savadarbės sakyklos priekinėje verandoje.

Žinios skriejo labai greitai. Niekas negalėjo to nuslėpti. Dievas siuntė didelę jėgos ir atgaivos bangą. Susirinkimai Bonnie Brae gatvėje vyko tris dienas, 24 val. per parą. Žmonės, klausę Seimuro pamokslo kitapus gatvės, krisdavo nuo Dievo jėgos ir gaudavo Šventosios Dvasios krikštą, kurio įrodymas buvo malda kitomis kalbomis. Į 214 namą Bonnie Brae gatvėje plūdo įvairių kultūrų ir rasių žmonės, desperatiškai ieškantys Dievo ir norintys Jį patirti.

Minios taip augo, kad prieiti prie namo tapo nebeįmanoma. O norinčių patekti į namą buvo tiek daug, jog neatlaikė namo pamatai ir priekinė veranda įgriuvo. Stebuklingai niekas nenukentėjo. Reikėjo rasti naują   vietą, kuri talpintų vis augantį skaičių Dievo ištroškusių žmonių.

 

Apaštališkojo tikėjimo misija Azuzos gatvės 312 name

Tinkama vieta buvo greitai rasta – išnuomotas 312 namas Azuzos gatvėje, kur prasidėjo misija. Tai buvo apleistas dviejų aukštų namas, esantis senoje industrinėje, daugiausiai afroamerikiečių apgyvendintoje, miesto dalyje.

Pirmieji pasaulietinės žiniasklaidos pranešimai apie prabudimą pasirodė 1906 m. balandžio 18 d. Tą dieną, kai San Franciske įvyko žemės drebėjimas. Į balandžio 17 d. vakarines pamaldas Los Andželo laikraštis „Daily Times“ nusiuntė reporterį, kuris labai prastai atsiliepė apie susirinkimą ir apie ten buvusius žmones. Antraštės skelbė: „Keista kalbų Babelė“, „Atskilo nauja fanatikų sekta“, „Laukinės scenos vakar Azuzos gatvėje“, „Žodžių kratinius balbatuojanti sesuo“... Norėta įvykius pateikti kaip religinę beprotybę ar maniją, tačiau tai sutraukė minias žmonių! Dauguma iš jų nuoširdžiai troško Dievo, bet, žinoma, buvo ir sukčių bei fanatikų, patyrinėti atėjo net hipnotizuotojai ir praktikuojantys spiritizmą.

1906 m. spalio 11 d. leidinyje „Tikėjimo kelias“ išspausdintas straipsnis, kurį veikiausiai parašė Frankas Bartlemanas, pateikė draugiškesnį aprašymą: „Šio darbo centre – sena medinė metodistų bažnyčia. Antrame aukšte yra ilgas, kėdėmis ir trimis Kalifornijos raudonmedžio lentjuostėmis, ištiestomis nuo sienos iki sienos ant kėdžių be atlošo, apstatytas kambarys. Tai sekmininkų aukštutinis kambarys, kur pašventintos sielos ieško Dvasios pripildymo ir išeina kalbėdamos kitomis kalbomis, kaip senųjų laikų nuorodoje apie jauną vyną. Yra ir mažesnių kambarių, kuriuose ant ligonių dedamos rankos ir jie pasveiksta – visai kaip senais laikais. <...> Čia yra sakykla, nuo kurios skamba brolio Seimuro kvietimas atgailauti, atsiprašyti, pasišvęsti, patirti jėgą, sutramdančią demonus ir gydančią ligas, išgyventi Šventosios Dvasios ir ugnies krikštą.

Susirinkimai kiekvieną rytą prasideda 10 val. ir tęsiasi iki vidurnakčio. Tris kartus per dieną kviečiama į priekį melstis. Čia senuoju Sekminių būdu Šventoji Dvasia nužengia ant vyrų, moterų ir vaikų, vos tik jų širdys yra ištyrinamos. Čia iš įvairių vietovių atvyksta išdidūs dvasininkai ir pasauliečiai, pilni visokių teorijų ir įsitikinimų, nusižemina ir atsižada savo žinojimo – jie rauda, suvokę savo menkumą prieš Dievą, ir maldauja, kad būtų pripildyti jėgos iš Aukštybių. Ir kiekvienas nuoširdžiai tikintis patiria nuostabų Šventosios Dvasios aplankymą, kuris pripildo ir sujaudina, suminkština ir suteikia energijos sielai ir kūnui. Dievo Dvasia paliudija apie savo buvimą, naudodama jų lūpas – jie ima kalbėti kitomis kalbomis.“

Nebuvo nei giesmynų, nei instrumentų, nei aukų rinkimo. Virš dėžutės laisvos valios aukoms buvo užrašas „Atsiskaityk su Dievu“. Nevyko jokie mokymai ar tarnystės, viskas vyko spontaniškai – kaip veiks Šventoji Dvasia. Sakykla buvo padaryta iš dviejų didelių medinių dėžių. Seimuras dažniausiai sėdėdavo už jos nulenkęs galvą ir paniręs į maldą. Pamokslaujama buvo paprastai, tiesiai, daugeliui kitų Šventumo judėjimo misijų įprastomis temomis: apie išgelbėjimą, patikint Jėzumi kaip asmeniniu Gelbėtoju, apie pašventinimą, atsižadant nuodėmių ir nusisukant nuo pasaulio, atsisakant sustabarėjusių tradicijų ir žmogaus sukurtos religijos, apie Šventosios Dvasios krikštą ir kitų kalbų dovaną, apie dieviškąjį išgydymą ir Jėzaus sugrįžimą dar šiame amžiuje. Dažnai skambėdavo ir žmonių liudijimai.

Straipsnyje „Kas iš tiesų vyko Azuzos gatvėje“ Bartlemanas rašo: „Staiga ant susirinkusiųjų nusileido Šventoji Dvasia. Pats Dievas pakvietė atgailauti. Vyrai visame name ėmė kristi kaip nukautieji mūšyje ar masiškai skubėti prie altoriaus susitikti su Dievu. Scena priminė miške krintančius medžius... Kai kurie tvirtino matę Dievo šlovę, naktį apgaubusią pastatą.

Itin sužavėjo ir visą mano esybę sujaudino vadinamasis „dangiškasis choras“ – himnai, giedami veikiant Šventajai Dvasiai ir kuriami tiesiog vietoje. Sąmoningai to nepakartotum, tai buvo antgamtiška, duota būtent tai progai, ir tai buvo vienas iš neginčijamų Dievo jėgos įrodymų. Ko gero, šis giedojimas, iš karto įkvepiantis šventą pagarbą ar sukeliantis neapsakomą nuostabą, darė didžiausią įspūdį.

Šiuose susirinkimuose nuostabiai buvo apreikšta Dievo meilė. Nebuvo girdėti nė vieno blogo žodžio apie jų priešininkus ar kitas bažnyčias. Žinia buvo viena – apie Dievo meilę. Atrodė, lyg būtų sugrįžusi pirmoji ankstyvosios bažnyčios meilė. Krikštas, kurį gavome, neleido mums mąstyti, kalbėti ar klausytis piktų žodžių apie kitus žmones. Dvasia buvo labai jautri ir švelni kaip balandis.“

Daugybė žmonių tiesiog gatvėje krisdavo kniūbsti dar net nepasiekę bažnyčios ir pakildavo kalbėdami kitomis kalbomis, be jokio žmonių poveikio. Dievas darė savo darbą. Atėjusieji patyrinėti, gaudavo Šventosios Dvasios krikštą jau grįžę į savo namus. Daugelis liudininkų pasakoja, kad norėjusieji tik išjuokti susirinkimus kartais net kelioms valandoms būdavo parblokšti ant žemės, lyg būtų galinėjęsi su nematomu priešininku. Šie žmonės buvo apkaltinti dėl nuodėmės ir šaukėsi Dievo.

Kartą pačiame salės gale atsisėdo vienas užsienio žurnalistas, pasiųstas parašyti apie susirinkimą, „kuriame tvyro cirko atmosfera“. Susirinkimo viduryje jauna moteris, liudijusi apie tai, kaip Dievas ją pakrikštijo Šventąja Dvasia, ėmė kalbėti svetimomis kalbomis. Po susirinkimo tas žurnalistas jos paklausė, kur ji išmoko jo gimtosios kalbos. Moteris atsakė nė nenutuokianti, ką sakė, ir patvirtino mokanti tik anglų kalbą. Tuomet žurnalistas papasakojo, kad ji jo gimtąja kalba išpasakojo visą nuodėmingą jo gyvenimą.

Kiti liudininkai sakė matę šventą švytėjimą virš pastato, net būdami už kelių gatvių. Dar kiti pranešė girdėję iš pastato lyg sprogimo garsus, kurie ataidėjo kituose aplink stovinčiuose pastatuose. Dėl to praeiviai net kelis kartus kvietė gaisrinę. Vaikų priežiūros tarnyba mėgino uždaryti bažnyčią, nes joje ir aplink ją tiek dienos, tiek nakties metu buvo neprižiūrimų vaikų. Sveikatos departamentas mėgino stabdyti susirinkimus, nes čia rinkosi minios žmonių, o sąlygos buvo antisanitarinės, kilo pavojus žmonių sveikatai. Tačiau Dievo alkstantys krikščionys traukė čia iš visur.

Arturas Osterbergas, vienas iš senųjų narių, vėliau teigė, kad pirmajame susirinkime Azuzos gatvėje buvo apie 100 žmonių. Los Andželo „Times“ pranešė apie „minią“, kurią daugiausiai sudarė juodaodžiai, nors buvo ir keli baltaodžiai. Dauguma šaltinių nurodo, kad vasaros pabaigoje tame mediniame pastate ir aplink jį būdavo apie 300–350 garbintojų, įskaitant ieškančius, vaikus ir kritikus. Kartais jų būdavo ir dvigubai daugiau.

Minios stulbinamai augo. Tai tapo tarptautinių susirinkimų erdve. Yra pasakojama, kad „kasdieną perpildytais traukiniais čia vykdavo žmonės iš viso žemyno. Naujienos apie susirinkimus sklido tiek per pasaulietinę, tiek per religinę spaudą“.

Misijos tarnavimų rezultatas

Nereikia nė sakyti, kad toks fenomenas susilaukė daug dėmesio. Šimtai tikinčiųjų, išgirdę apie Šventosios Dvasios krikštą ir kitų kalbų dovaną, atėjo patikrinti. Reakcijų būta visokių: buvo daug nesupratimo ir priešiškumo. Tačiau daugelis žmonių numalšino savo troškulį ir susitiko su Dievu. Ėmė kurtis naujos sekmininkų bažnyčios. Azuzos gatvės misija įsteigė daug vietinių bažnyčių. Seimuras ir kiti keliavo po tautas, liudydami savo naujai atrastą apreiškimą ir patirtį.

Tūkstančiai tikinčiųjų iš viso pasaulio atvykdavo čia, kad patirtų naują susilietimą su Mokytoju. Dauguma jų buvo pastoriai ir misionieriai – jie būdavo šiltai sutikti, pakrikštyti Šventąja Dvasia ir siunčiami į pasaulį. Parhamas ir Seimuras buvo aistringi evangelistai, ir Azuzos gatvės misija uždegė daugelio širdis. Netrukus vyrai ir moterys buvo pradėti siųsti į Skandinaviją, Kiniją, Indiją, Egiptą, Airiją ir kitas tautas. Netgi sesuo Hačins, kuri anksčiau buvo užtrenkusi Seimurui savo bažnyčios duris, atėjo į Azuzos gatvę, gavo Šventosios Dvasios krikštą ir išvyko į Afriką.

Džonas G. Leikas, apsilankęs Azuzos gatvės susirinkimuose, apie Seimurą rašė: „Jo žodynas labai juokingas, bet aš noriu jums pasakyti, kad jo nuostabios kalbos klausėsi gydytojai, teisininkai, profesoriai. Ne jo pasakyti žodžiai, bet tai, kas ėjo iš jo dvasios į mano širdį, paliudijo man, kad Jis bendrauja su Dievu daugiau nei kuris kitas mano sutiktas žmogus. Tai Dievas per jį patraukdavo žmones prie savęs.“

 

Laikraštis „Apaštališkasis tikėjimas“

1906 m. rugsėjį Seimuras pradėjo leisti laikraštį „Apaštališkasis tikėjimas“. Per kelis mėnesius jis buvo išsiųstas daugiau nei 20 tūkst. žmonių. Per dvylika mėnesių šis skaičius daugiau nei padvigubėjo. Šis laikraštis greitai tapo svarbiausiu judėjimo leidiniu. Jame buvo publikuojami liudijimai ir mokymas. Seimuras paskelbė norįs atkurti tikėjimą, kuris „kartą jau buvo duotas šventiesiems“, skelbdamas senąjį mokymą, rengdamas susirinkimus palapinėse, nešdamas prabudimą, kurdamas misijas, besidarbuodamas gatvėse ir kalėjimuose.

Leidinio įtaka buvo milžiniška ir užtikrino nenutrūkstamą Misijos lankytojų srautą, jau neminint laisvos valios aukų, kurios įgalino juos remti darbą kitur.

Ironiška, bet šis laikraštis, atnešęs tiek palaiminimų ir padėjęs prabudimui plisti, tapo ir pagrindine Misijos žlugimo priežastimi. Dvi baltaodės moterys, Misijos sekretorė Klara Lum ir Florencija Krauford, padėjo leisti šį Misijos laikraštį, kuris 1909 m. jau buvo leidžiamas 50 000 tiražu. Tačiau tarp šių dviejų moterų ir Viljamo Seimuro kilo didelis konfliktas – nesantaikos pagrindu tapo Seimuro santuoka su Džene Evans Mūr.

Yra manačių, kad Klara Lum pati buvo slapta įsimylėjusi Seimurą, tad iš Misijos pasitraukė iš pavydo. Kad ir kokia buvo priežastis, ji persikėlė į Portlandą, Oregono valst., ir prisijungė prie 1907 m. Florencijos Krauford įkurtos misijos. Problema buvo tai, kad ji išsivežė ir visus 50 000 nacionalinių ir tarptautinių adresų, kuriais buvo siunčiamas leidinys. Tai paralyžiavo Seimuro tarptautinę įtaką – jam buvo likę tik vietiniai Los Andželo adresai. O 1908 m. gegužę pasirodžiusio laikraščio „Apaštališkasis tikėjimas“ viršelis atrodė taip pat, tačiau atgalinis adresas įmokoms ir susirašinėjimams buvo nurodytas Portlande. Neklausinėdami ir nedvejodami rėmėjai siuntė  įmokas ir liudijimus į Portlandą. Birželio mėn. numeryje Seimuro pavardė net nebuvo minima, o iki 1908 m. vidurio visos sąsajos su Los Andželu ir Azuzos gatve buvo galutinai užmirštos. Nepaisant asmeninių Seimuro vizitų ir prašymų, skaitytojų ir rėmėjų sąrašas niekada taip ir nebuvo grąžintas. Seimuras nebegalėjo toliau siųsti leidinio, tad ankstesnė tarptautinė Azuzos misijos įtaka pasaulyje išblėso, Misija prarado tarptautinę paramą.

 

Azuzos gatvės įtaka

Azuzos gatvės prabudimas turėjo du proveržius: pirmasis proveržis – Bonnie Brae gatvėje 1906 m. – 1909 m. Po 1909 m. prabudimo banga ir tarptautinis susidomėjimas prabudimu ėmė sparčiai mažėti.

Antrasis proveržis prasidėjo 1911 m. vasarį, kai į Azuzos misiją pamokslauti iš Čikagos atvyko Viljamas E. Durhamas (1873–1912). Jo stiprų pamokslavimą, akcentuojant išgelbėjimą, Šventosios Dvasios krikštą ir naują žinią apie pašventinimą, lydėjo tokios pačios Dvasios apraiškos, kaip ir pirmąjį Azuzos gatvės prabudimą. Iš pradžių Durhamas tarnavo Azuzos gatvėje, tačiau Seimuras atskyrė jį nuo misijos dėl, jo nuomone, klaidingo doktrinos suvokimo. Minios išėjo su juo, palikdamos Seimurą ir sumenkusią Azuzos gatvės misiją vargti iki pat Seimuro mirties 1922 m. rugsėjo 28 d.

Pabaiga atrodo liūdna, tačiau darbas, tiesą sakant, buvo padarytas. Gera sėkla turėjo kristi į žemę ir mirti, ir kai taip nutiko, tūkstančiai sekmininkų grupių pakilo naujam gyvenimui Amerikoje ir kitose pasaulio dalyse. Šiandien milijonai sekmininkų ir charizmatų sieja savo šaknis su Azuzos gatve, gerbdami vyrus ir moteris, kurie buvo pakankamai drąsūs patikėti Dievu tuo metu, kai patys matė lyg per miglą...

http://www.revival-library.org/pensketches/am_pentecostals/seymourazusa.html

Vertė V. V.

Straipsnis spausdintas laikraštyje „Ganytojas“, Nr. 5(447)

Bendrinti: