Gyvenimas iš visos širdies (III)

... jis darė iš visos savo širdies, ir jam sekėsi (2 Krn 31, 21)

Štai dar ką noriu pridėti. Save ir jus saikdinu iš visos širdies tarnauti Dievui dėl tos meilės, kurią mes įgijome Kristuje Jėzuje. Pažvelkite, štai jis kabo ant medžio! Mano akys mintimis žvelgia į Jį. Jo galva vainikuota dygliais, kojos perdurtos vinimis, Jo rankomis teka kraujas. Viešpatie Jėzau, Tu mirei dėl manęs, kraujas iš Tavo brangios širdies liejasi dėl mano atpirkimo ir apvalymo. Aš krentu prie Tavo kojų, bučiuoju ir apkabinu jas. O, Viešpatie, kuris pamilai mano sielą, aš negaliu nemylėti Tavęs, kadangi Tu įsigijai mano širdį. Meilė Kristui slegia, apima mane! Viešpatie, kaip aš galiu nesigėrėti Tavimi, kai Tu pralieji savo kraują dėl nusidėjėlių, dėl maištininkų, dėl priešų, dėl tų, kurie nenori paklusti Tau, kaip Karaliui? Viskas taip, bet, pakilęs nuo kelių, ar aš išeisiu į pasaulį, tuoj pat pamiršdamas Tave? Erškėčių vainikas ant Tavo galvos – kaip galiu pamiršti jį? O, rankos ir kojos, į kurias įsmigo surūdijusios vinys, – kaip galiu pamiršti jas? O Tavo sulaužytas kūnas – kaip galiu pamiršti jį? Nužudytasis Emanueli – kaip galiu pamiršti Tave? Niekaip.

Argi nežūsiu aš,

Pamilęs Gelbėtoją!

Mylimasis, pasakyk, argi žvelgdamas į Jo veidą, nepravirksi dėl sielų? Argi žvelgdamas į Jo žaizdas, nepajusi skausmo širdyje dėl vargšų mirštančių žmonių? Nejaugi jūs, išgydytieji, gyvenate sau ir mirštate sau? Ponai, netikintys yra ne taip toli nuo tiesos, kai tvirtina, kad mūsų tikėjimas persmelktas veidmainystės, jei galime būti abejingi žūstantiems. Pabusk, Dievo Bažnyčia! Šalin snaudulį! O, kad turėčiau balsą, panašų į griaustinį! Kaip karštai prašau jus pabusti ir nemiegoti! Bet ir aš pats, argi nesu pusiau miegantis žmogus?

Aš skaičiau biografijas tokių žmonių kaip Oleinas, Baksteris, Grimšau ir Vaitfildas ir raudau iš gėdos dėl savo šaltos širdies. Ypač būna gėda, kai pagalvoji apie mūsų apaštalų gyvenimus. Būdami nusidėjėliais, jie verkė dėl žūstančių nusidėjėlių. Žodžiai nesustingdavo lyg varvekliai jų lūpose; jie kalbėjo, ir kiekvienas jų žodis buvo pilnas jėgos. O, kaip jie meldėsi! Kaip galėjo apaštalas Paulius sakyti „dieną ir naktį nepaliaujamai su ašaromis“? Jūs tik paklausykite, ką jis kalba: „Tarytum pats Dievas sakytų per mus, Kristaus vardu prašome: susitaikykite su Dievu“. Juk jis, žinoma, negalėjo kaltinti savęs, kad Viešpaties akivaizdoje neišliejo savo sielos už žmones. O taip, šie žmonės iš tiesų gyveno. Bet mes nedrįstame pasakyti, kad gyvename. O, koks didžiai kantrus ir gailestingas Dievas, kad iki šios dienos teikia malonę tokiai Bažnyčiai ir toliau gailisi mūsų, nors mes tokie bukapročiai ir nepaslankūs tarnavime Kristui. Ir net dabar, pamokslaudamas nuo sakyklos, aš gėdijuosi to, jog mums reikia tokio pamokslo.

Kai į mūšį ėjo spartiečiai, kiekvienas, trokšdamas kovoti, ėjo su daina; kai persai ėjo į mūšį, apie jų pulkų artėjimą liudijo botagų pliaukšėjimas, kadangi taip persų karvedžiai varė savo kareivius į mūšį. Nereikia stebėtis tuo, kad keli spartiečiai, tarytum liūtai tarp avių, buvo verti tūkstančio persų. Tegul ir Bažnyčios niekada nereikės su botagu skatinti veikti, bet, pripildyta nesutramdomos jėgos, tegul ji su daina stoja į kovą prieš Dievo priešus. Tuomet mes kaip liūtai stosime prieš mūsų priešų būrį ir, jei Viešpats mums padės, niekas negalės mums pasipriešinti.

Žmonės, liaukitės žaidę! Nustokite pūsti dūdelę ir šokti prekyvietėse. Pakelkite savo rankas nuo vaikiškų žaidimų, išeikite iš miegamųjų, kur miegate prabangoje, ir iš vaikų aikštelių, kur taip linksmai žaidžiate! Imkitės kažko vertingo, kažko didingo ir kilnaus, dangiško ir atitinkančio jūsų pašaukimą. „Ką jūs vadinate žaidimu?“ – paklausite jūs. Na, žinoma, turiu omenyje jūsų darbą, jūsų prekybą, jūsų rūpesčius, jei jie nėra pašvęsti Dievui. Sakau jums, ponai, kad amžinybės šviesoje viskas pasaulyje, išskyrus tarnavimą Dievui, yra vaikų žaidimas, teatras ir karnavalas, – ne daugiau. Visa tai vadinama karnavalo vaidinimu, komedijos paikyste. Dievui patarnauti galima tik atliekant nemirtingą darbą, ir tik gyvenimą dėl Kristaus galima pavadinti tikru gyvenimu.

III. Dabar man derėtų pereiti prie pabaigos. Tepatepa mane Viešpats nauju aliejumi, kad galėčiau imtis švento darbo, atverčiant nerūpestingas ir neatgimusias širdis.

Kartą ponas Vaitfildas pamokslavo Gavorto apygardos parapijos bažnyčioje, ir ten jis pasakė tiesiog taip: „Aš ketinau kreiptis į bedievius, bet manau, kad po to, kai išgirdau apie šios bažnyčios šventųjų ištikimybę, nėra reikalo apie tai kalbėti.“ Po šių žodžių pakilo ponas Grimšou ir tarė: „Broli Vaitfildai, nemeilikaukite jiems. Bijau, kad pusė esančiųjų atviromis akimis žengia į pragarą.“

Ir man šiandien, laiminant Viešpatį už visus atsivertimus, kurie buvo čia, derėtų pasakyti, kad visgi daugelis mūsų pilni karčios tulžies ir yra neteisybės pančiuose, būdami taip pat toli nuo Dievo, kaip ir anksčiau. Ir kiek mes beverktume dėl jų, kiek vėl ir vėl bepamokslautume, neįmanoma sudaužyti jų akmeninių širdžių. Iki šios valandos jūs buvote priešingu įrodymu to, ką galima padaryti, ir, kol ant jūsų nenužengs Dievo Dvasia, bijau, kad liksite ligšiolinėje būsenoje. Bet dabar, dėl Dievo, leiskite pasakyti jums štai ką.

Taigi, mano klausytojai, jūs manote, kad Dievo darbas nevertas rimtų apmąstymų, bent jau kolkas. Galbūt kaip nors praeis. O kalbant apie nusidėjėlius, tai jų galas – pražūtis. Taip jūs galvojate, ir to pakanka. Dabar leiskite man priminti jums, sugebantiems žaisti panašius žaidimus, kad toks nerūpestingumas, neapdairumas ir aplaidumas prieštarauja išminčiai ir jausmams. Jums, neįgijusiems išgelbėjimo, teks įsitikinti tuo, kad mirtis – tai visai ne juokingas reikalas. Kai mirties ranka pakirs jus, jums tai nepasirodys juokinga. Nieko juokingo nerasite gydytojo žodžiuose, kuris siunčia jus į mirties guolį: „Nieko nepadarysi, padėti neįmanoma; galbūt dar kiek pagyvensite, bet neilgai.“ Priešmirtinės agonijos valandą, kai mirtis ateis jūsų, kai žiauri pabaisa pajudins jus taip, jog iki paskutinio kaulelio persmelks drebulys, kai nuo jūsų kaktos nušluostys mirties prakaitą po paskutinės kovos, kai panirsite į tamsą, kai nuo mirtino šalčio sustings jūsų rankos ir kojos, kai nutils balsas, kai jūsų gerklė išleis priešmirtinį gargesį, tuomet, ponai, jums bus nejuokinga, tuomet nesakysite, kad visa tai prasimanymas. Šiomis paskutinėmis gyvenimo akimirkomis jūs neturėsite nei vieno priekaištingo žodžio atžvilgiu tų, kurie įspėjo jus. Žmonės juokėsi iš Nojaus, kai tasai sausumoje statė arką, bet atėjo valanda, ir štai pašaipūnai bėga į kalnų viršūnes, tikėdamiesi išsigelbėti nuo tvano vandenų, ir jiems jau ne juokai. Ir tuomet jų ašaros, šauksmai bei dejonės liudijo tai, kad pagaliau jie suprato, koks teisus buvo Nojus, teisumo šauklys.

Tas pats nutiks ir jums. Mirtis jums nepasirodys vaikų žaidimas. O paskui bus teismas. Įsiliepsnoję dangūs suirs, žemė suvirpės. Teisėjai atsisės ir atvers knygas. Ar juoksitės, kai išgirsite savo vardą kartu su žodžiais: „Imerijus... šaukiamas į teismą, išeik?“ Kai Teisėjas, metęs į jus savo liepsnojantį žvilgsnį, atsivers puslapį, kur surašyti jūsų darbai, ir perskaitys tai, tuo tarpu žmonės ir angelai klausysis. O nusidėjėli, nusidėjėli, juokas užstrigtų šiandien tavo gerklėje, jei galėtum išgirsti nors tolimą aidą to baisaus balso, kuris paskelbs nuosprendį: Eikite nuo Manęs, prakeiktieji, į amžiną ugnį, paruoštą velniui ir jo angelams. Kas gi bus po teismo, nusidėjėli? Tuomet ateis Dievo rūstybė. Pats Dievas turės reikalą su tavimi. Pakels Viešpats Savo šventą ranką ir smogs tau. Saugokis, kad Jis nesuplėšytų tavęs į gabalus, nes tuomet jau niekas nebepadės tau. Malonės vartai į amžinybę labai tvirtai užsidarys, baigsis didi Dievo kantrybė. Ir teisingumas imsis savo baisaus darbo. Siela, tau nebus leista linksmintis ir juokauti pragare – ten tik verksmas ir dejonės, ir dantų griežimas. 

Šiandien jūs galite toliau užsiimti mažmožiais, kaip ir anksčiau, bet paskui ir tai bus atimta iš jūsų. Jūs sakysite: truputį pamiegosiu, truputį pasnausiu; bet paskui nebus nieko panašaus. O, jūs prisiminsite tuščiai iššvaistytą laiką praeityje ir pasigailėsite, bet tuščiai gailėsitės dėl to, kad kažkada buvote sukurti, o ne dėl to, kad gyvenote taip, jog praradote vienintelę viltį išsigelbėti, tą vienintelį šansą, akimirką, kada dar galima buvo gauti išgelbėjimą. O Dieve, mano Dieve, prašau Tavęs, sustabdyk žmones, nes jie silpni, sustabdyk juos ir priversk suvokti, jog nei mirtis, nei teismas, nei pragaras nėra tai, su kuo galima juokauti!

Nepamirškite jūs, vienadienės peteliškės, vabzdžiai, skraidantys nuo žiedo ant žiedo, nepamirškite, kad Kristus nejuokavo, kai atėjo į šį pasaulį gelbėti sielų. Jis nepraleido Savo gyvenimo rafinuotų linksmybių sūkuryje; Jo gyvenimas buvo griežtas ir rimtas, uolus dėl tarnavimo Dievui. Kraujo lašai pasirodė ant Jo kaktos, ir šią sunkią naštą Jis turėjo užsimesti ant savo palaimintų pečių. Ir kai Jis lyg vandenį liejo Savo širdį priešais Dievą, Jam buvo labai sunku, bet Jis užbaigė šį darbą dėl savųjų išgelbėjimo.

Och, nusidėjėli, nusidėjėli, jei Kristus veikė iš visos širdies, tai tu tikrai buvai beprotis! Kristus darbavosi iš visos širdies; ir aš klausiu: „O tu, kodėl tu pamiršti tai ir nesirūpini išgelbėjimu?“ Galiu pridėti, kad Dievo pasiųsti tarnautojai darbuojasi iš visos širdies. Šią akimirką pasakysiu, kad aš iš tikrųjų siekiu atversti savo klausytojus į Dievą taip, kad negaliu išreikšti žodžiais. Aš laikyčiau didele garbe šį rytą užmigti mirtinu miegu, kad tik ši mirtis išgelbėtų jūsų sielas iš pragaro.

Bet kodėl taip yra: kažkas supranta, kažkas ne? Kažkas verkia, o kažkas lieka abejingas. Kodėl? Jei mes įspėjame jus, bet jūs pražūnate, už jūsų kraują nebus pareikalauta iš mūsų rankų. Už jūsų kraują bus pareikalauta iš mūsų rankos tik tuomet, kai mes šalti ir abejingi. Bet jei mes priešais jus lyg vandenį liejome savo širdį, jei mes tiesėme į jus savo rankas ir, kaip savo vaikus mylinti motina, siekėme atvesti jus prie Jėzaus rankų, tai mes nekalti.

Bet kodėl jūs juokiatės iš mūsų? Kalba eina apie jūsų pačių išgelbėjimą, ne apie mano; kalba eina apie jūsų pačių ateitį amžinybėje: ar jūs būsite amžių amžiams įmesti į pragarą, ar jūs džiūgaudami būsite paimti į dangų. Nusidėjėlis – tai asmeniškai jūs, o ne jūsų kaimynas; ne žmogus, sėdintis greta jūsų, bet jūs pats, stovintis štai ten, minioje, t.y. asmeniškai kiekvienas iš jūsų. O, kodėl mums reikia darbuotis iš visos širdies, o jūs ir toliau liekate abejingi? Viešpatie, atleisk jiems šią nuodėmę, uždrausk šiems žmonėms ateityje būti nerūpestingais ir neapdairiais.

Galų gale jūs aptiksite, kad Dievas turi pačius rimčiausius ketinimus. Kai Jis pasirodys, kad nubaustų jus, kai jums atsivers Viešpaties baimė, jūs tame neatrasite jokių pramogų. Kai strėlė, kuri jau įdėta į templę, bus paleista, pamatysite, kad tai visai nėra vaikų žaidimas. Kai kardas, kuris buvo ilgai valomas ir plaunamas danguje, pradės kapoti, jūs imsite šaukti: „Kaip ilgai kaposi, o Viešpaties karde! Kaip ilgai nenurimsi? Grįžk į savo makštis, liaukis ir nurimk.“ Bet kardas nenurims, kadangi Dievas veiks labai rimtai ir iš visos širdies bausdamas jus už jūsų nuodėmes. O, jei tai galėtų pažadinti jus, jei tik kiekviena širdis suvoktų meilės Dievui poreikį…

Bet, deja, dabar jūs tiesiog išsivaikščiosite, o aš jums liksiu kaip muzikantas, puikiu instrumentu atlikęs gražią melodiją, ir visi žodžiai greitai pasimirš. Aš matau ašaras, bet tai greičiausiai sentimentalios ašaros – kažkas palietė jūsų jausmus, bet ne širdį. Praeis laikas, ir jausmai išblės, kaip išblės ir jūsų dienos, ir kažkada apie jus bus pasakyta: „Mirė toks ir toks; jis mirė be vilties.“ Ar gali tarnautojas nuraminti save žodžiais: „Aš padariau visa, ką galėjau: įspėjau, mokiau, raginau ir maldavau jį“? Nepalyginamai geriau, jei Dievas palaimins jums skirtą Žodį, ir mes išgirsime, kaip vieną sykį jūs pasakysite, jog Jis ištraukė jus iš baisaus griovio, iš mauruotos balos ir ant uolos pastatė jūsų kojas bei sutvirtino jūsų pėdas.

Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų, ir būsi išgelbėtas. Tikėjimas Kristumi – tai didis išgelbėjimo kelias. Pasitikėkite Jėzumi, visa širdimi įtikėkite Jį, ir jūs jau šiandien išsigelbėsite, ir jūsų nuodėmės bus atleistos. Kai išsigelbėsite, prašau jūsų, nepamirškite to, kuo šiandien bandžiau jus įtikinti. Pirma, jei mes iš visos širdies tarnausime Dievui, tai turėsime sėkmę Jo keliuose. O antra, negalime tikėtis Jo palaiminimų savo darbuose, jei neatliekame jų dėl Dievo.

1862 m. vasario 2 d. rytas

Bendrinti: