Širdžių užkietėjimas ir Jėzaus rūstavimas (II)

Broliai, aš meldžiu, kad nei vienas iš mūsų nebūtume veidmainiai, nes Viešpats Jėzus jų nepakenčia. Jis nesirūpina išbalintais antkapiais, nes smerkia visus klaidatikius. Leiskite pateikti tokį pavyzdį. Mūsų puikiose senosiose bažnyčiose ir katedrose jūs matote puošnius paminklus mirusiems. Čia daug brangaus marmuro ir puikių skulptūrų, ten ir šen auksu spindi dedikacijos lotynų kalba, meilikaujančios mirusiems. Koks malonus vaizdas! Bet ką iš tikrųjų visa tai reiškia? Juk ten, apačioje, po gražiomis plokštėmis, guli lavonai. Nuimkite marmuro plokštes, pašalinkite mažumėlę žemių, ir prieš jus atsivers atgrasus ir šiurpus irimo paveikslas. Antkapių akmenys pridera kapinėse, o ne gyvajam Dievui pašvęstose vietose. Aš nekritikuoju kapaviečių, kurios pačios savaime yra pakankamai geros; aš tik pateikiu pavyzdį.

Ką sakyti apie žmones, garbinančius šiuos kapus? Šie žmonės yra mirę, t. y. gyvena ir turi dievotumo išvaizdą, paneigdami jo jėgą. O, koks padorus nesąžiningumas, kurio viduje pilna visokių bjaurysčių! Sakykite, ką tokiems daryti Viešpaties Bažnyčioje? Koks siaubas matyti, kad tokių žmonių yra šventųjų susirinkimuose! O, mano klausytojai, baisėkitės širdies užkietėjimu, kuris padaro jus veidmainiais! Visų labiausiai venkite sielos marinimo, kuris gimdo klaidingą tikėjimą ir yra atgrasus Dievui. Šalta, žiauri širdis yra abejinga, neprieinama, nepajudinama. Greičiau dangus nukris ant žemės, nei suduš tokia širdis. Šėtonas sustiprino ją ir jos savininką padarė tvirtu, nepajudinamu, visuomet klestinčiu velniškuose darbuose. Tokia širdis, būdama priešiška, priešinasi viskam, kas gera, užkietėjimu atsilygina už meilę, prieštaravimu atsako į raginimą. Mūsų Gelbėtojas matė tautą, kuri visuomet prieštarauja Jam, nežiūrint Jo žodžių ir darbų. Ši tauta nė už ką nepersigalvos, nesvarbu, kiek būtų apkaltinta dėl nuodėmės.

Leiskite tuo baigti nagrinėti epizodą, apibūdinantį mūsų Viešpaties rūstavimą ir liūdesį.

Dabar, kad priartėtume prie iškelto tikslo, atsakysime į klausimą, ar mes patys nesame mūsų Viešpaties rūstybės ir liūdesio priežastis? O, Dieve, padėk mums rūpestingai išsiaiškinti savo būseną!

Prisiminkime, kad užkietėjusia širdimi mes galime nuliūdinti Gelbėtoją, išoriškai likdami pagarbos vertais žmonėmis. Mes galime vaikščioti į susirinkimus, kaip vaikščiojo Rašto žinovai ir fariziejai. Mes galime žinoti Bibliją, kaip žinojo Rašto žinovai. Mes galime vykdyti nurodymus ir dalyvauti apeigose, kaip dalyvavo fariziejai... Ir visgi Viešpats Jėzus liūdės dėl mūsų, dėl mūsų užkietėjusios širdies. Mes galime rūstinti Viešpatį, niekuo nekompromituodami savęs.

Noriu pasakyti, kad čia, tarp mūsų, yra žmonių, nelaikančių savęs krikščionimis ir nė karto nė žodžio nepasakiusių prieš krikščionybę. Jie laikosi griežčiausio neutraliteto. Jie galvoja, kad kuo mažiau galvoji ar kalbi apie krikščionybę, tuo geriau. Jėzus rūstavo ant nekalbių žmonių, kai reikėjo apginti garbę arba tyrimą. Nereikia manyti, kad galima išvengti Jo rūstavimo, tokiais žodžiais: „O aš ne veidmainis; aš tiesiog stovėjau nuošalyje.“ Amžinybėje nėra vietos neutralumui. Kas ne su Jėzumi, tas prieš Jį; ir kas nerenka su Juo, tas barsto. Jūs arba kviečiai, arba piktžolės – trečio neduota. Ponai, jūs rūstinate Kristų, nors atvirai prieš Jį neinate! Be to, kai kurie iš jūsų yra dvigubai kalti, todėl kad turėjo tapti pirmaisiais iš Jo draugų. Gėda ir sarmata! Kaip jums ne gėda taip blogai elgtis su Viešpačiu!

Žmonės stengiasi neužgauti kieno nors jausmų ir net kaip senovės judėjų karalius labai švelniai elgiasi su artimaisiais, bet tik ne su Viešpačiu. Argi Sedekijas nesakė: „Karalius nieko negali daryti prieš jus“? Aš žinau daugelį, kurie taip stengiasi įtikti žmonėms, kad negali būti krikščionimis. Žiūrint į veidus, tokie bijo apginti tiesą. O, ponai, vien to pakanka, kad paskatinti Kristų pažvelgti į jus rūsčiai ir su liūdesiu. Kaip jūs galite aukoti savo interesus, būti tokie geri ir tokie atidūs artimiesiems, ir tuo pat metu taip būti tokie negailestingi Kristui ir patys sau? Atsisakydami apginti tiesą, jūs žiauriai elgiatės pirmiausia savo atžvilgiu, nes jūsų baimė veda jus į dvasinę savižudybę. Gelbėdami sielą nuo nežymaus, laikino nemalonumo, jūs sau kaupiate rūstybės ir pasmerkimo kekes.

Deja, širdis gali būti užkietėjusi nežiūrint to, kad kartkartėmis ji „atitirpsta“. Aš manau, kad žmogus, kartais sugebantis giliai išgyventi ir tuo pat metu slopinti savo jausmus, turi labai užkietėjusią širdį. Būna, užplūsta jausmai, ir žmogus sutrinka, bet praeina kiek laiko, ir jis, susivaldęs, atsigauna nuo baimės. Kaip pavyzdį paimkime laidotuves. Mūsų herojus dreba iš Dievo baimės prie mirusiojo kapo, bet po kurio laiko jis vėl prisijungia prie besilinksminančių draugų ir vėl maudosi nuodėmėje. Jis mėgsta klausytis jaudinančių pamokslų, bet tik tiek, – toliau klausymosi reikalai nepajuda. Jis saugosi savo paties gerovės ir vengia palaimintų kelių. Su beprotišku atkaklumu jis priešinasi Dievo malonei, duodamai jam per paraginimus ir atkaklius prašymus. Jis dažnai apkaltinamas, tačiau užkietina sprandą; štai jau pasiryžęs atgailauti, bet vis tiek sugrįžta prie pagiežingo užkietėjimo ir tęsia savo kelią su užsispyrimu, kurį būtų galima pritaikyti kur kas geriau.

Kaip dažnai mes norėjome jums paties geriausio! Kaip dažnai jūs žlugdėte mūsų viltis! Jūs turėtumėte būti labai užkietėjusios širdies, jei taip ilgai spyriojatės. Mes kalbame apie žmogaus stiprybę, kai šis, buvęs netoli mirties, vėliau atsigauna. Lygiai taip pat mes kalbame apie nuodėmes stiprybę, kai žmogus, atsidūręs netoli atgailos ribos, sąmoningai atsitraukia į blogio kelią ir nusideda prieš sąžinę bei įsitikinimus. Toks širdies užkietėjimas, žinoma, gali būti ir pas mus, bet mes galime būti nuošaliai nuo mirtinų nuodėmių. Aš stebėjausi žmonėmis, kurie laikėsi vieno požiūrio, būdami atsipalaidavę kitur. Kritę į didžiausią nuodėmę prieš Dievą, jie labai subtiliai elgėsi su žmonėmis, vengdami juos įžeisti. Jų nuodėmės buvo ne akmenys, o smėlis. Tikiuosi, jie supranta kad laivas gali sudužti, užšokęs ant smėlingos seklumos, lygiai taip pat, kaip ir ant uolos. Jūsų išorinis, dorovingas žmogus – tai dažnai užkietėjęs prieštarautojas Dievui. Viešpats padeda jam užsikietinti prieš malonės Evangeliją. Jis smerkia artimuosius, kurie iš esmės niekuo ne blogesni už jį.

Sutinkama tokia tariamo apdairumo rūšis, kuri sulaiko žmones nuo kai kurių nuodėmių. Taip šykštumas sulaiko nuo išlaidumo, pašėlęs nerūpestingumas – nuo bereikalingos rizikos. Daugelio kojos, netikėtų pagundymų skatinamos, varo bastytis, – tokie nuodėmiauja su liūdesiu, nors savo širdyse būna užsikietinę ne mažiau, nei beširdžiai, apdairūs nusikaltėliai. Vargas žmogui, kuris įprato noriai nuodėmiauti ir kaip tikras prekybininkas seikėti ydas svarais ir uncijomis! Kaip gi, ponai, jūs galite tikėtis geriausiojo? Juk nepavyks pasiteisinti aistros šėlsmu ir silpnaprotiškumu. Ir vieta pragare jums iš tiesų paruošta, nors jums galbūt pavyks išvengti pasmerkimo šiame gyvenime. Negailestingumas gali ir nepripildyti Viešpaties kantrybės taurės šiuo metu, bet visgi saugokitės, nes jūs turite rimtą pagrindą vengti gerti rūstybės taurę.

Širdies užkietėjimas užvaldo žmogų nepastebimai. Pats žiauriausias pasaulyje žmogus kažkada toks nebuvo. Jis turėjo kūno širdį, kuri palaipsniui virto akmens luistu. Tas, kuris dabar gali keikti ir plūsti artimąjį, kažkada ant motinos kelių apraudojo savo vaikiškas nuodėmes ir, būdavo, bijojo vien minties užsnūsti nepasimeldęs. Mūsų tarpe yra žmonių, pasirengusių atiduoti visą nuosavybę, kad tik galėtų atsikratyti blogų įpročių ir, kaip ir anksčiau, vėl tapti jautriais. Jų sielos išdegusios tarsi Sachara – ir apie ašarų rasą jos jau pamiršo. Nuo žemų aistrų jų širdyje karšta kaip orkaitėje, taip kad ir nežymaus šventos atgailos kvapo ten nė negali būti. O, kaip jiems reikia išmokti verkti! O, kaip jiems reikia išmokti jaudintis! Tačiau atgaila paslėpta nuo jų akių. Ir jau nebėra nieko jautraus, pažeidžiamo, jei neskaityti tos menkavertės klastotės, pasireiškiančios išoriškai, kai jie verkia nuo svaiginamųjų gėrimų. Ir kokia bėda yra baisesnė?

Ką dar pasakyti apie tokią baisią nuodėmę, kuri užkietina širdį ir padaro žmogų beširdžiu? Gerai pasakė apaštalas: „Raginkite vienas kitą kiekvieną dieną, kol galima sakyti „šiandien“, kad kuris iš jūsų neužsikietintų, suviliotas nuodėmės.“

Negaliu nepaminėti, kad tarp užkietėjusių širdžių pasitaiko žmonių, kurie ypatingai rūstina Dievą. Tarp jų turime paminėti tuos, kurie iš vaikystės ir dėl savo išsilavinimo įgijo neįprastai stiprią dorovės nuojautą, bet susilpnino ją savo begalinėmis nuodėmėmis. Kas buvo dusyk apšviestas ir švelnaus charakterio, bet užkietino širdį, tas dvigubai nusideda. Spręskite patys, o dievotumo sūnūs, ar ne daugelis iš jūsų yra tokie? Ezavas – dvigubai “bedieviškas”, juk tai buvo Izaoko sūnus, kažką žinojęs apie sandoros paveldą ir nepraradęs nuostabių dovanų, kurios turėjo padaryti jį geresnį.

Tai teisinga ir atžvilgiu visų tų, kuriems buvo ištiesta Dievo dešinė. Jie surado Dievo malonę, gyveno sveikai, turtingai ir sėkmingai darbavosi, ir jų vaikai augo bei dauginosi, apsupti rūpesčio. Jie turėjo viską, ko tik gali širdis panorėti; bet Dievas taip ir neišgirdo iš jų nė žodžio dėkingumo. Iš tikrųjų, jie net negalvoja apie Jį. Niekšiškas jų nedėkingumas, be abejo, taps lems jų pasmerkimą. Deja, nedėkingųjų visur yra be skaičiaus! Kai kurie iš mano pažįstamų turi prisiminti Dievą, nes Jis, pašalindamas trukdžius, pripildė jų piniginę ir apšvietė kelius. Jei jūs turėtumėte tyrą, dorą širdį, tai prisirištumėte prie Viešpaties tikra ir nuoširdžia meile. Šilkiniai meilės siūlai laiko dorąjį tvirčiau, nei plieninės vagies grandinės.

Leiskite man paminėti skolas kitų dažnai baudžiamų žmonių, kadangi tiesa apie juos nesikeičia. Kai kurie patyrė daugybę išbandymų, neretai kentė kūno skausmus ir kartais būdavo tiesiog stovėdavo prie kapo. Jie prarado mylimuosius, jie į paskutinę kelionę lydėjo vaikus ir dėl sielvartavo, bet, nežiūrint nieko, liko užkietėjusiomis širdimis. Net ugniniai pagundymai negalėjo susilpninti jų užsispyrusios valios. Kam gi dar juos kliudyti? Juk jie dar stipriau pasipriešins. Pats Dievas sušunka: „Ką padarysiu tau, Efraimai?“ Kantrybė neturi įtakos. Gailestingumas  pailsta. Ir lazdų maža jums, nes kaip jautis eina prieš akstiną, taip ir jūs priešinatės Viešpaties ir Dievo bausmei. Gelbėtojas rūsčiai ir su liūdesiu žiūri į visa tai, – kaip sakoma mūsų eilutėje.

Deja, kaip išdrįsčiau nepaminėti žmonių, į kuriuos Gelbėtojas žiūri ypatingai rūsčiai, kadangi jie buvo mylinčio, uolaus ir atsidavusio tarnavimo objektu. Aš nenoriu daug kalbėti apie savo tarnavimą, kuris daug metų vyko jūsų tarpe. Jei mano tarnavimas nepalietė jūsų, tai, žinoma, ne todėl, kad man trūksta stipraus troškimo ir siekio duoti gera jūsų sielai. Dievas liudytojas! Aš nieko nepraleidau iš Jo tiesos, niekuomet nemeilikavau jums ir jau tikrai niekuomet neužėmiau šios sakyklos, norėdamas pašlovinti savo vardą. Aš nepraleidau galimybės paskelbti jums visą Dievo valią. Be to, už kai kuriuos iš jūsų švelniai ir rūpestingai meldėsi jūsų mama, kuri jau danguje, o už kai kuriuos ir dabar čia, žemėje, meldžiasi tėvai. Be to, mylintys mokytojai moko jus tiesos, o draugai apgaubia rūpesčiu. Nejaugi negirdite tėvų maldų? Jaunuoli, tavo atsivertusi žmona sielojasi dėl tavęs, – argi nepastebi šito?

Viešpats davė jums nemažai. Buvo išdailinta kalba ir melodingi balsai, kurie atkakliai stengėsi permaldauti jus švento Aukščiausiojo vardu. Jei visa tai nepasiekė jūsų, tai jau niekas nebeatvers jūsų į Dievą, nors ir mirusieji prisikeltų iš kapų. Jeigu pats Jėzus vėl būtų čia, tarp žmonių, tai net Jis neįtikintų jūsų. Jei visos priemonės, kurias Jis jau panaudojo, bejėgės jūsų atžvilgiu, tai aš tiesiog nebežinau, ką daryti. Bijau, kad pats Gelbėtojas paliks jus. Rūsčiai ir su liūdesiu pažvelgęs, Jis nusisuks nuo jūsų dėl užkietėjusios širdies.

Palik, Viešpatie Jėzau, palik juos dar truputį, – gal duos vaisių kitą kartą! Neliepk Savo Dvasiai visiems laikams palikti juos. Palūkėk, Viešpatie, neprisiek savo rūstybėje, kad jie neįeis į Tavo poilsį, bet dar mažumą būk kantrus dėl savo didžios malonės.

Bus daugiau

Originalus pamokslas „Jesus Angry with Hard Hearts“

Bendrinti: