Dar kartą apie tobulą Dievo valią

Mes, krikščionys, labai stengiamės sužinoti Dievo valią savo gyvenimui, o supratę tai, dedame visas pastangas, kad tai mūsų gyvenime išsipildytų. Mūsų pastangos atrasti Dievo valią, gyventi pagal tai ir matyti, kaip tai išsipildo, gali tapti didžiausia gyvenimo kova, kuri itin suintensyvėja, kai susiduriame su problemomis, sunkumais, mums nepalankiomis aplinkybėmis.

Daug krikščionių paprasčiausiai negali priimti to, kas juos ištiko, susitaikyti su tuo, kur jie atsidūrė. Jų gyvenimą prislėgė įvairių problemų našta. Kai kuriuos jų vargina ligos, kiti nerimauja dėl neišgelbėtų artimųjų, na o šiuo metu daugėja ir finansinės krizės sukeltų kovų. Labai nedaug krikščionių sutinka, kad tokios naštos gali būti tobulos Dievo valios mūsų gyvenimui dalis.

Neseniai gavau laišką, kuriame žmonės manęs klausė, kodėl aš tiek daug kalbu apie sunkumus ir išbandymus, kurie ištinka Kristaus kūno narius. Akivaizdu, kad to laiško autoriams dieviško išgydymo nereikia. Tačiau tiesa yra tokia: nepaprastai daug nuostabių Dievo vaikų išgyvena sunkius laikus. Jie suglumę, pasimetę, negali suprasti, kodėl Dievas leidžia, kad juos ištiktų tokie baisūs išmėginimai. Daug tokių krikščionių „pateisina" išgyvenamą agoniją, kaltindami save, kad padarė ką nors, dėl ko nukrypo nuo Dievo valios.

Niekas šiandien turbūt neprieštaraus minčiai, kad šiomis dienomis išgyvename sunkmetį ir susiduriame su pavojais, kokių žmonija dar nėra mačiusi. Mes, kaip krikščionys, tikime, kad tokie sunkūs laikai yra puiki galimybė iškilti Kristaus bažnyčiai. Mes pamokslaujame, kad šių didelių perversmų metu mūsų gyvenimas turėtų būti kaip švyturys, patvirtinantis, kad Dievas gali išlaikyti savo žmones bet kokiomis aplinkybėmis. Mes skatiname vienas kitą tikėti, neprarasti vilties, įsikabinti į Dievo pažadus.

Aš pats išsiunčiu daugybę žinučių, drąsinančių tikėti ir nepalūžti net ir ištikus sunkumams. Taip pat įspėju ir apie netikėjimo pasekmes. Daug žmonių parašo man, dėkodami už pagalbą, džiaugdamiesi, kad mano žodžiai padrąsino juos tikėti.

Kaip Evangelijos pamokslininkas aš žinau, kad tikėjimas ir viltis turi turėti pamatą, remtis pamatine tiesa. Kas yra ta pamatinė tiesa? Ji labai paprasta: „Aš privalau žinoti ir tikėti, kad tai, kur esu ir ką išgyvenu dabar, šis laikas ir vieta, yra tobula Dievo valia man. Nesvarbu, kokios aplinkybės mane supa - nesvarbu, ar mėgaujuosi saulės atokaita, ar esu varginamas kančių, esu turtingas ar vargšas, sveikas ar sergu, - turiu tikėti, kad tai yra tobulos Dievo valios mano gyvenimui dalis. Aš suprantu, kad čia atsidūriau ne be Dievo valios ir žinios".

Asmeniškai aš stengiuosi tapatintis su apaštalu Pauliumi: nesvarbu, kokioj situacijoj aš atsidurčiau, aš esu patenkintas.

Dėkoju Dievui už Pauliaus pavyzdį. Šis tikintis apaštalas žinojo, kaip būti pertekusiam palaiminimų, ir kaip džiaugtis tuomet, kai užklumpa bėdos. Nesvarbu, kokios būtų išorinės aplinkybės, Paulius visada žinojo, kad gyvena pagal Dievo valią.

Daug laiškų bažnyčioms Paulius parašė įkalintas kalėjime, surakintas, paniekintas, atskirtas nuo kitų tikinčiųjų ir, atrodė, nuo bet kokio tarnavimo. Kalbame apie skausmą keliančias gyvenimo sąlygas. Tačiau Paulius niekada nė neužsiminė, kad yra aplinkybių kalinys. Jis vadino save Kristaus kaliniu.

Laiške Kolosiečiams Paulius išdėsto, ko jis norėtų palinkėti visiems kenčiantiems šventiesiems: Todėl ir mes nuo tos dienos, kada tai išgirdome, nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad jūs būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu, kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir Jam tobulai patiktumėte, nešdami vaisių gerais darbais ir augdami Dievo pažinimu; kad, sustiprinti visokeriopa jėga iš Jo šlovės galios didžiai kantrybei ir ištvermei, su džiaugsmu dėkotumėte Tėvui (Kol 1, 9-12).

Stebina, kad šiuos vilties ir padrąsinimo kupinus žodžius Paulius užrašė sėdėdamas kalėjime. Tikėtina, jog jie buvo subrandinti ilgiausio Pauliaus įkalinimo metu, galbūt Cezarėjoje. Kai Paulius užrašė šiuos žodžius, jis pats neturėjo jokių vilčių būti išlaisvintas. Tuo metu jis žinojo, kad kalėjime jam gali tekti praleisti dar kelerius metus, o galbūt net visas savo dienas iki gyvenimo pabaigos.

Akivaizdu, kad Paulius susitaikė su skausmingomis aplinkybėmis. Niekur šiame laiške nerandame klausimų, kuriuos Paulius būtų kėlęs Viešpačiui. Apaštalas dvasiškai vertino Dievo valią, suvokė ją ir priėmė šias aplinkybes kaip Viešpaties valią šiai akimirkai. Todėl Paulius tarsi jusdamas pergalės skonį rašė kolosiečiams: O, kad jūs būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu (Kol 1, 9).

Ar galite tai įsivaizduoti? Paulius pats tuo metu buvo nelaisvėje, negalėjo mėgautis jokia laisve, tačiau jis rašo ir ragina elgtis, kaip verta Viešpaties, kad tobulai Jam patiktume, neštume vaisių gerais darbais ir augtume Dievo pažinimu (Kol 1, 10).

Tuo metu daugelis baž-nyčių, kurios žinojo Pauliaus situaciją, jo gailėjosi. Jie manė, kad jis jau nebėra naudingas Viešpačiui. Manė, kad Paulius atskirtas nuo bažnyčios ir yra bejėgis nuveikti ką nors Dievo karalystės labui. Tačiau iš tiesų Paulius augo dvasiniu supratimu, gyvenimo ir tiesos jo širdyje vis daugėjo.

Visai neseniai savo naštą ir rūpestį man atvėrė vienas jaunas krikščionis. Jis sakė: „Jaučiu, jog Viešpats kviečia mane tarnauti vaikams ir jaunimui, bet visos durys man tarnauti, atrodo, yra užtrenkiamos. Aš meldžiu, kad Viešpats atvertų man kitas duris, tačiau, atrodo, jog Dievas mano šauksmo negirdi. Jaučiuosi niekam nenaudingas, apribotas aplinkybių... Kol kas aš galiu patarnauti tik vieną kartą per savaitę, kai rengiami renginiai viename vargingame rajone. Aš tarnauju kaip vyresnysis brolis pamokslininko sūnui, nes jo tėtis labai serga. Bet tai yra viskas, ką aš darau. Noriu tikėti, kad Dievas yra man paruošęs kai ką daugiau".

Tai išgirdęs tam jaunuoliui pasakiau: „Noriu, kad šį tą suprastum. Tai, ką tu darai dabar, Viešpačiui yra maloniau, nei pamokslautum tūkstančiams kokiame nors stadione. Tai, ar esi Viešpačiui naudingas, nulemia ne skaičiai. Tu padedi sunkiu metu tam pamokslininko sūnui, ir tai yra labai svarbus vaidmuo. Eik ir susidraugauk su keliais vaikais iš to vargingo rajono. Būk patenkintas šiuo laiku bei vieta ir žinok, kad gyveni pagal tobulą Dievo valią, nes esi ištikimas mažuose dalykuose".

Ar esate patenkintas dabartine savo situacija? Ar pasitikite Dievu, kad Viešpats darys savo nuostabų darbą tavy bet kokiomis aplinkybėmis? Jei nesi patenkintas dabartine situacija, nerimas tik augs, situacija vis labiau ims atrodyti beviltiška, gali net supykti ant Dievo. Taip tavo širdį gali užvaldyti sunkumas ir kartėlis.

Apaštalas Petras rašo: Todėl tie, kurie kenčia pagal Dievo valią, tepaveda savo sielas Jam, ištikimajam Kūrėjui, darydami gera (1 Pt 4, 19). Panašiai pataria ir Paulius: Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje (1 Tes 5, 18).

Net ir gyvendamas pagal Dievo valią gali būti visaip spaudžiamas

Paulius rašo:  Mes visaip spaudžiami, suglumę, persekiojami, parblokšti, bet nesugniuždyti, nenusivylę,   nepalikti, nežuvę (2 Kor 4, 8-9).

Visaip spaudžiami - kaip manote, apie ką čia kalbama? Galbūt tai atitinka tai, ką išgyvenate tiesiog dabar? Gal jūs kenčiate fizinį skausmą, vargina bėdos šeimoje, finansinės problemos? Kartais atrodo, jog gyvenimas griūna, žemė slysta iš po kojų...

Žinote, įmanoma būti tobuloje Dievo valioje, bet vis tiek susidurti su sunkumais. Galima būti Dievo numatytų įvykių centre, bet būti persekiojamam, sumišusiam ar kamuojamam rūpesčių.

Kai kurie  krikščionys visaip spaudžiami galvoja: „Tai negali būti Dievo valia. Viso to jau per daug... Mano kentėjimai ir išbandymai užsitęsė pernelyg ilgai. Jaučiuosi visiškai sužlugdytas... Viešpats turbūt baudžia mane už mano nuodėmes. Tai - vienintelis paaiškinimas, kodėl tai vyksta".

Paulius atveria mums tris nuostabias tiesas, kurios padėjo jam ištverti ir nenusivilti.

1. Nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina (2 Kor 4, 16). Įsiklausykime, ką Paulius čia skelbia: „Taip, visi šie rūpesčiai ir išmėginimai palaužė mano išorinį žmogų. Nyksta ir mano kūnas. Bet tuo pačiu metu mano sieloje vyksta kai kas nuostabaus. Visa tai tarnauja mano gerovei. Aš vis geriau pažįstu Viešpatį ir Jo kelius".

Paulius žinojo, kad jo gyvenimas atitinka tobulą Dievo valią. Jis suvokė, kad susiduria su išbandymais ne todėl, jog būtų užsitraukęs Viešpaties rūstybę. Priešingai, Paulius kaip niekad gerai ir giliai suvokė, kad Dievas jį myli.

Trumpai tariant, Paulius priėmė savo būklę ir ugdė kantrybę: Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta (Hbr 10, 36).

2. Paulius nukreipė žvilgsnį nuo to, kas laikina, į amžinuosius dalykus.

Apmąstykime apaštalo žodžius: Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę. Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima - amžina (2 Kor 4, 17-18). Paulius ragina: „Nukreipkite savo žvilgsnius nuo savo problemų, nesikoncetruokite į žemiškuosius dalykus. Jie visi pranyks. Amžinosios šlovės, laukiančios Dievo žmonių, šviesoje jūsų rūpesčiai ir problemos yra niekis. Tą akimirką, kai būsite Viešpaties rojuje, jūs jų neatsiminsite".

Apie Kristų yra parašyta: Nepaisydamas gėdos Jis iškentėjo kryžių <...> dėl Jo laukiančio džiaugsmo (Hbr 12, 2 - ang. vert.). Jėzus pats sakė: Kai matysite artėjančius tuos dalykus, pakelkite galvas ir džiaukitės! Tai reiškia, kad artėja jūsų atpirkimo diena (Lk 21, 28 - ang. vert.).

3. Anot Pauliaus, kai esame spaudžiami iš visų pusių, kai mus gaubia tamsa ir nežinomybė, Dievas įsako nuostabiai šviesai sušvisti mūsų širdyse.

Paulius čia kalba, jog sunkumų metu Viešpats leidžia mums pažinti nuostabią Viešpaties šlovę: Nes tai Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide (2 Kor 4, 6). Paulius kalba ne apie ką kita, bet apie naują Dievo šlovės apreiškimą per Kristų. Kai Paulius gavo šį apreiškimą, jis buvo kalėjime ir nieko neturėjo, tačiau staiga jo gyvenimas visiškai pasikeitė. Nors jam teko išgyventi tegaunant varganus maisto davinius, jį nuolat atgaivindavo Kristaus šlovės apreiškimas.

Paulius nekaltino Dievo, kad Jis jį drausmina. Paulius niekada neabejojo Dievo valia. Kodėl? Jam atsivėrė dangūs - Paulius matė Kristaus šlovę, ir tai kasdieną keitė jį iš šlovės į šlovę (2 Kor 3, 18).

Kas yra Kristaus šlovė ir kaip galima tai matyti?

Vien pagalvojus apie Kristaus šlovę, tai pribloškia. Jo šlovė nusako Viešpaties, didingojo AŠ ESU, jėgą ir didybę, Jo valdžią ir grožį. Problema yra tai, kad aš paprasčiausiai negabus Jo didybės suvokti.

Visai neseniai paprašiau Viešpaties sustiprinti mano širdį šiuo nelengvu metu, kai kas dieną išgirstame tokią daugybę blogų naujienų. Aš ieškojau Jo ir laukiau žodžio, kuris suteiktų man ramybę, girdint tiek drąsą ir jėgas atimančių blogų naujienų. Ir aš išgirdau Šventąją Dvasią šnabždant: „Deividai, žvelk į Kristaus šlovę. Tai padės tau įsitvirtinti ir išlaikyti ramybę". „Ačiū, Tau, Viešpatie, - meldžiausi aš. - Bet kas visgi yra ta Kristaus šlovė?" Jo šlovė nusileidžia, kai man ko nors reikia ar aš turiu ką nors suprasti. Tai - Jo gailestingumas ir malonė.

Tai gali būti tik vienas Jo šlovės aspektas, bet būtent taip mes turime žiūtėti į Kristų, kuris yra tikslus dangiškojo Tėvo, kuris rūpinasi, myli, yra švelnus ir gailestingas savo vaikams, atspindys.

Paulius matė Kristaus šlovę kiekvieną dieną, nors dažnai šis Dievo tarnas pabusdavo giliai susirūpinęs. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų jis buvo prislėgtas ir suglumęs, bet Paulius drąsino save žvelgti į dangų, kad matytų Kristaus šlovę - maloningą ir gailestingą, mylintį Kristų. Taip Šventoji Dvasia suteikdavo jam jėgų sutikti kiekvieną dieną.

Pranašas Jeremijas skelbė: Kas nori girtis, tegul giriasi, kad supranta ir pažįsta mane, kad Aš -Viešpats, kuris vykdau malonę, teismą ir teisingumą žemėje, nes tai man patinka, - sako Viešpats" (Jer 9, 24).

Atkreipkite dėmesį, kas paminėta pirmiausiai - malonė. Jo žinia mums aiški: mes pašaukti iš šlovės į šlovę, patirti Jo malonę ir gailestingumą.

Dovydas psalmėse liudija: Gelmė šaukia gelmę, vandeniui triukšmingai krintant; Tavo bangos ir vilnys per mane liejas. Dieną apreikš Viešpats savo malonę. Naktį giedosiu Jam, savo Dievui, kuris teikia man gyvybę (Ps 42, 7-8).

Jei Jėzus Kristus yra jūsų Viešpats, Jis įsakė jūsų sieloje sušvisti savo malonės ir gailestingumo šviesai. Kristaus šlovė - tas švelnus, maloningas gailestingumas, kuris sušvinta mūsų širdyje, kai mes meldžiamės ir laukiame Jo žodžio, - keičia mus iš šlovės į šlovę, kad vis labiau panašėtume į Jį. Ir tas suvokimas, kad Dievas myli, yra gailestingas ir mumis rūpinasi, turėtų būti perduodamas ir kitiems.

Viešpaties Dvasios dėka šis apreiškimas mumyse vis auga. Tai Šventoji Dvasia veda mus į Kristaus šlovę. Dvasia darbuojasi mumyse ir keičia mus bet kokiomis aplinkybėmis. Galiausiai Ji parodo, kaip perduoti tą rūpestingą mylinčio Dievo gailestingumą kitiems, esantiems bėdoje.

Kaip jus supančios aplinkybės veikia jus? Ar matote Kristaus gerumą? Ar prašote Šventosios Dvasios padėti jums pamatyti kitų skausmą ir poreikius? Tai yra Dievo Dvasios darbas, apie kurį kalba Paulius.

Tik tie, kurie pasitiki tobula Dievo valia, gali pasikliauti, jog viskas išeis į gera net ir baisiausiomis aplinkybėmis. Taigi, brangus šventasis, pakelk savo galvą ir skelbk sau, dangui ir visoms aplinkybėms: „Aš gyvenu pagal tobulą Dievo valią. Priimsiu viską, kas manęs laukia". Amen.

http://www.worldchallenge.org/

vertė Žaneta Lazauskaitė

Bendrinti: