Kaip veiksmingai pateikti Evangeliją mūsų kultūriniame kontekste (I)

Mūsų Viešpats Jėzus sakė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“ Tačiau kaip skelbti Gerąją Naujieną XXI a. gyvenantiems žmonėms? Kaip neiškreipiant žinios, bet aktualiai ir suprantamai pateikti Evangeliją šiuolaikiniam žmogui?

Siūlome straipsnių seriją, kuri, tikimės, padės naujai pažvelgti į daugelį situacijų ir nukreips ieškant atsakymų į klausimus.

O kaip elgtųsi Jėzus?

Nepažinodami Kristaus ir Jo veikimo principų, negalime pasiekti netikinčiųjų širdžių.

Apie ką mes čia?

Kontekstualizacija – kaip veiksmingai pateikti Evangeliją tam tikrame kultūriniame kontekste ir tam tikru laikotarpiu – viena karščiausių temų tarp šių dienų krikščionių. Dažniausiai girdimas klausimas: kaip skelbti Gerąją Naujieną jos neiškreipiant, bet išlaikant ją aktualią bei suprantamą šiuolaikiniam žmogui?

Mąstant ar kalbant apie misijas į užsienį, ši tema neatrodo tokia opi. Atrodo, puikiausiai suprantame, kad į Afriką keliaujančio amerikiečio misionieriaus tikslas – ne paversti afrikiečius amerikiečiais, o tinkamai ir tenykščiams žmonėms suprantamai paskelbti Evangeliją. Vis dėlto, akivaizdu, kad ilgą laiką taip mąstėme tik apie misijas svetur, negalvodami, kad lygiai toks pat požiūris būtinas ir mūsų visuomenėse.

Praeityje ne kartą esu kalbėjęs ir rašęs apie Misijos matricą, kurią sudaro trys aspektai. Esu įsitikinęs, kad, siekdami tinkamai darbuotis Viešpaties karalystės labui, turime kruopščiai apsvarstyti kiekvieną iš jų:

  • Kristologija: kas yra Kristus ir kokiam tikslui Jis mus siuntė?
  • Ekleziologija: kokie Naujojo Testamento bažnyčios bruožai būtų tinkamiausi šiandieninės kultūros kontekste?
  • Misiologija: kokias formas ir strategijas turėtume rinktis, siekdami adekvačiai ir tinkamai plėsti Dievo Karalystę savo visuomenėje?

Šioje trijų straipsnių serijoje apžvelgsime kiekvieną šių aspektų, mėgindami suprasti, kaip  efektyviai vykdyti krikščioniškąją misiją – skelbti Evangeliją – šiomis dienomis Vakarų pasaulyje. Pradėsime nuo Kristologijos.

Mokymas apie Kristų (kristologija) suteikia pritaikymui turinį

Norėdami vadintis Kristaus sekėjais ir būti Jo misijos dalininkai, privalome atsakyti į keletą klausimų. Kas yra Kristus? Kokiam tikslui Jis mus pašaukė? Kam mus siuntė? Kaip ir bet kurioje kitoje srityje ir vietoje, norint sėkmingai vykdyti savo vadovo nurodymus, būtina žinoti, kokiais principais jis vadovaujasi

Nepakanka tik pažinti savo bendruomenės žmones ir žinoti jų papročius, svarbu pažinti Tą, kuris tave siunčia į tą bendruomenę, žinoti, kas Jis toks ir ko Jis siekia. Juk ne mes patys siunčiame save į misijas. Tad kas Jis ir kodėl mus siunčia?

Jėzus – kas Jis?

Jėzus Kristus – Dievo Sūnus, Dievo Žodis, Logos. Jis – Dievas Sūnus, trečias Dievo Trejybės Asmuo. Matydamas nuo Jo atsiskyrusią ir sužeistą kūriniją, Dievas Tėvas siuntė į pasaulį savo Sūnų, kad šis jį išgelbėtų ir sutaikytų su Tėvu. Sūnus pakluso. Jėzus tapo žmogumi ir apsigyveno tarp mūsų. Jo gyvenimas nuo mūsiškio skyrėsi vieninteliu aspektu, kuris, beje, buvo būtina Jo misijos žemėje sąlyga – Jis buvo be nuodėmės.

Dievo žodžius Jis perdavė mums suprantama kalba, dėvėjo tokius pat, žemiškus, drabužius, valgė mūsų maistą, juokėsi kartu su mumis, kartu su mumis ir verkė. Kristus susidūrė ir su tokiais pačiais išbandymais, tačiau savo žemiškos kelionės metu atsižadėjo bei susilaikė nuo daugelio dalykų, kuriais mes mėgautumės nė nesudvejoję. Jis taip stipriai mylėjo žmones, pas kuriuos buvo siųstas, kad nė akimirkai nerizikavo Tėvo skirtos misijos sėkme siekdamas savo patogumo.

Galiausiai, Kristus paaukojo savo gyvybę tam, kad mes galėtume patirti tai, kas Jam buvo ir yra brangiausia – tobulą bendrystę su Tuo, kuris Jį siuntė. Savąją misiją Jėzus įvykdė paklusdamas ir mylėdamas. Taip Jis priartina Gerąją Naujieną prie kiekvieno iš mūsų (ją kontekstualizuoja). Jis parodė, kad mes galime gyventi santarvėje su Dievu, nepriklausomai nuo laikmečio ar gyvenamos vietos.

Nepakeisdamas pasaulio, kuriame gyvename, Kristus pakeitė mus, tebegyvenančius tame pasaulyje: Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas (Jn 3, 17).

Kokiam tikslui Jis mus siuntė?

Kristaus auka išgelbėti, mes tapome Dievo vaikais. Kadangi Kristui pakilus į dangų Tėvo misija nesibaigė, mes, padedami Šventosios Dvasios, esame siunčiami šios misijos tęsti. Tėvas pasiuntė Sūnų, tad ir Sūnus dabar siunčia savo mokinius, įgalintus Šventosios Dvasios, kurią Jis taip pat atsiuntė.

Biblijoje skaitome Jėzaus kreipimąsi į Tėvą: Kaip Tu mane siuntei į pasaulį, taip ir Aš juos pasiunčiau į pasaulį (Jn 17, 18). Ir po prisikėlimo iš numirusiųjų Jis savo mokiniams sakė: Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu (Jn 20, 21). Ir Laiško hebrajams autorius suvokia Kristaus misiją ir tai, kad Jo mokiniai ją turi tęsti: Todėl, šventieji broliai, dangiškojo pašaukimo dalininkai, įsižiūrėkite mūsų išpažinimo Apaštalą ir vyriausiąjį Kunigą Jėzų Kristų (Hbr 3, 1).

Taigi, mus, kaip Dievo vaikus, paslaptingai vienija faktas, kad Tėvas, pasiuntęs savo Sūnų gelbėti pasaulio, dabar siunčia mus tęsti Sūnaus darbą. Jėzus suteikė savo sekėjams valdžią ir galią tęsti Jo misiją. Savo mokiniams Jis sakė: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas priima mano pasiuntinį, tas priima mane, o kas mane priima, priima Tą, kuris mane siuntė (Jn 13, 20).

Prieš sugrįždamas pas Tėvą, Kristus paliko savo sekėjams nurodymus – eiti į pasaulį, mokyti ir daryti tai, ką Jis pats darė.

Vis dėlto, žinodamas, kad pasaulis nepalyginamai platesnis ir didesnis už Galijėją, Jis įgalino juos skelbti Gerąją Naujieną tokiu būdu, jog ši būtų aktuali bet kurioje pasaulio vietoje gyvenantiems, skirtingų tautybių, skirtingomis kalbomis kalbantiems žmonėms, kad ir kokios aplinkybės juos suptų. Taip darbavosi Jis – taip turėtų darbuotis ir Jo mokiniai. Juk ir vienas pirmųjų stebuklų Kristui pakilus į Dangų yra tai, kad Jo sekėjai pradėjo skelbti Evangeliją skirtingomis kalbomis.

Kaip mums sekasi?

Kaip ir kalbos, taip ir kitų konkrečios visuomenės, kultūros dalių atžvilgiu kontekstualizacija yra bibliškai teisinga. Prisiminkime į Afriką siunčiamo misionieriaus pavyzdį: natūralu tikėtis, kad vykdamas į svečią šalį misionierius Dievo žodį skelbs tenykščiams suprantama kalba. Tai paprasčiausia ir kone aiškiausia kontekstualizacijos išraiška. Tačiau nepakanka mokėti svetimą kalbą, svarbu pažinti Kristų ir suprasti Jo mums skirtą pavedimą.

Bene dažniausiai šiandieninėje bažnyčios popkultūroje nuskamba klausimas „O ką darytų Jėzus?“ (angl. WWJD: What would Jesus do?). Mes žinome, ką Jėzus darė. Tad kyla klausimas: O kaip mums sekasi sekti Jo pavyzdžiu?

Žvelgiant į Kristaus gyvenimą žemėje, kviečiu mąstyti, kaip tai atrodytų šių dienų Vakarų civilizacijoje? Kurie Jo žemiškos tarnystės Izraelyje aspektai būtų nesunkiai pritaikomi šiandien? Kurias savo užsiėmimų, mokymo, kasdienybės dalis Jis pakeistų tam, kad mes Jį suprastume?

http://www.christianitytoday.com

vertė Samuelis Lukošius

Bendrinti: