Vesk mus, Dieve ( I dalis)

Daugeliui krikščionių Dievo vadovavimas yra nuolatinis nesusipratimas. Kodėl? Ne todėl, kad jie abejoja tokio reiškinio realumu, bet būtent todėl, kad jie tuo įsitikinę. Jie žino, kad Dievas gali vesti, Jis kiekvienam tikinčiajam yra pažadėjęs vadovauti ir vadovauja. Apie tai, kaip dieviškasis vedimas yra padėjęs, rašoma knygose, kalba draugai ir pamokslininkai. Tikintieji baiminasi ne to, kad Dievas jiems nevadovaus, o kad jie patys dėl savo nerangumo netinkamai supras Dievo vedimą. Kai jie gieda:

Vadovauki, Jahve didis, man –

Piligrimui Žemės nelaimingos.

Tu meilingas, geras kiekvienam –

Palaikyk mane ranka galinga.

Pamaitink, pastiprink – silpnas aš...

Duok man duonos – manos iš Dangaus.

Tavo meilė virš bedugnių neš,

Virš gyvenimo tamsaus, dygaus... – jie neabejoja, kad jiems paprašius Dievas juos gali ir vesti, ir pamaitinti, tačiau jie jaučia nerimą, nes patys nėra tikri, ar mokės priimti Dievo siūlymą.

Žinoma, ne visi taip elgiasi. Mūsų dienomis, kaip jau ir esame pastebėję, žmonės miglotai pažįsta Dievą, jų mintys iškreiptos, jie mažai ką apie Jį išmano. Žmonėms neatrodo, kad Dievas gali vadovauti, kalbėti, kad Jis yra nepriklausomas, dorovingas, ir apskritai abejojama Jo asmenybe netgi bažnyčiose. Todėl daugeliui sunku patikėti, kad Dievas gali vadovauti žmogui. Žmonės klausia – kaip Dievas gali vesti, jeigu Jis labiau panašus į tokį, kuris nenori ir negali vesti? Dėl šios priežasties verta prisiminti kelias esmines tiesas, kurios kalba apie dieviškąjį vedimą.

Dievas turi planą

Tikėjimą, kad Dievas tikrai veda, galime pagrįsti dviem atraminiais teiginiais, kuriuos randame Biblijoje. Pirma, Dievas tikrai turi planą kiekvienam iš mūsų; antra, Dievas sugeba bendrauti su mumis.
Ar Dievas turi planą kiekvienam? Iš tiesų turi. Jis juk yra sukūręs „amžiną tikslą“ (pažodžiui, amžių planą), arba „planą laiko pilnatvei“, kaip pasakyta, „kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą“ (Ef 3, 11; 1, 10–11). Jis buvo suplanavęs, kaip išgelbėti savo tautą iš Egipto vergijos, ir vedė juos per jūrą ir per dykumą, vedė dienos metu debesies, o naktį ugnies stulpu. Jis buvo suplanavęs, kad Jo tauta turės sugrįžti iš Babilono tremties. Jis patvarkė, kad ten imtų karaliauti Kyras, kuriam įkvėpė dvasios (Ezr 1,1) leisti žydams grįžti į gimtinę ir atstatyti šventyklą.

Jis buvo suplanavęs ir Jėzaus ateitį (Lk 18, 31; 22, 22 ir t. t.); visa Jėzaus veikla Žemėje buvo taip nukreipta, kad Jis galėtų vykdyti Tėvo valią (Jn 4, 34; Hbr 10, 7. 9). Dievas ir Pauliui buvo numatęs, ką veikti (Apd 21, 14; 22, 14; 16, 16–19; 1 Tim 1, 16); penkiuose laiškuose Paulius apie save kalba, kad jis „Dievo valia Kristaus Jėzaus apaštalas“. Dievas turi tikslą kiekvienam savo vaikui.

Ar Dievas gali pranešti, koks yra tas Jo numatytas tikslas mums? Gali. Žmogus yra bendraujanti esybė, juo labiau jo Kūrėjas yra bendraujantis Dievas. Jis apie savo valią pranešdavo per Senojo Testamento pranašus. Jis vedė Jėzų ir Paulių. Apaštalų darbų knygoje aprašytos net kelios situacijos, kuriose Jo vedimas yra akivaizdus (į dykumą pasiunčiamas Pilypas susitikti su etiopu eunuchu (Apd 8, 26. 29); Petrui buvo pasakyta priimti kvietimą apsilankyti pas Kornelijų (Apd 10, 19–20); bažnyčiai Antiochijoje buvo liepta į misijų darbą išsiųsti Paulių ir Barnabą (Apd 13, 2); Paulius ir Silas buvo pakviesti eiti skelbti Evangelijos į Europą (Apd 16, 6–10); Pauliui buvo pasakyta tęsti darbą Korinte (Apd 18, 9–10).

Mes Dievo vadovavimą sapnais, vizijomis ir tiesioginiu kalbėjimu vertiname kaip išskirtinį, o ne normalų reiškinį, tačiau taip pat matome, kad Dievui nebuvo sudėtinga pranešti apie savo norus apaštalams ir ano laikmečio žmonėms, kad Jam tarnaujantys žmonės vykdytų Jo valią.

Dar daugiau, Rašte yra daug labai aiškių pažadų, kad Dievas vadovaus, iš kurių galime suvokti Dievo planą mums. Mokysiu tave ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti; patarsiu tau, lydėdamas tave akimis (Ps 32, 8). Izaijo knygoje (Iz 58, 11) kalbama apie patikinimą, kad VIEŠPATS visuomet bus tavo vadovas, jei žmonės atgailaus ir paklus Dievui. Dievo vedimas yra pagrindinė tema 25 psalmėje: VIEŠPATS teisus ir geras, todėl Jis klystančius moko kelio. Jis veda kukliuosius teisingu taku ir moko juos savo kelio. <...> Kas tik pagarbiai bijo VIEŠPATIES, tas sužino iš Jo taką, kuriuo eiti turėtų (Ps 25, 8–9. 12). Panašiai ir Patarlių knygoje: Pripažink Jį visur, kad ir ką darytum, ir Jis ištiesins tavo kelius (Pat 3, 6).

Naujasis Testamentas taip pat parodo tokį Dievo vedimo lūkesčio motyvą. Paulius meldžiasi dėl kolosiečių, sakydamas jiems, kad būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu, ir Epafras meldžiasi, kad tvirtai laikytumėtės ir tobulai vykdytumėte Dievo norus (Kol 1, 9; 4, 12). Jie abu tiki, kad Dievas yra pasirengęs ir nori, kad žmonės pažintų Jo valią. Išmintis Rašte suprantama kaip žinojimas, ką daryti, kad patiktum Dievui ir apsaugotum gyvybę, taigi Jokūbo pažadas: Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta (Jok 1,5) – iš tiesų ir yra pažadas vadovauti. Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, – sako Paulius, – kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula (Rom 12, 2).
Biblijoje kalbama ir kitokio pobūdžio teiginiais tam, kad sustiprėtų mūsų pasitikėjimas Dievo vedimu. Pirma, krikščionys yra Dievo vaikai, ir jeigu žmogiškieji tėvai jaučia atsakomybę vadovauti savo vaikams, kad dėl nežinojimo jų neištiktų nelaimė, turime neabejoti, jog taip pat yra ir Dievo šeimoje. Tad jei jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie Jį prašo (Mt 7, 11).
Vėlgi, Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui (2 Tim 3, 16–17). Mokyti reiškia suteikti visapusišką mokymą apie doktriną ir etiką, darbą ir Dievo valią. Barti, taisyti ir auklėti teisumui parodo, kaip šį mokymą taikyti mūsų pažeistame ir sujauktame gyvenime. Pasirengęs kiekvienam geram darbui – čia kalbama apie žmogų, kuris yra pasirengęs vykdyti Dievo valią – tai ir yra žadėtasis rezultatas.

Ir dar, krikščionys turi juose gyvenantį instruktorių – Šventąją Dvasią. Jūs esate gavę Šventojo patepimą ir visi tai žinote. <...> Patepimas, kurį iš Jo esate gavę, lieka jumyse. <...> Jo patepimas moko jus visko, ir Jis yra tiesa, o ne melas (1 Jn 2, 20. 27).

Abejodami Šventosios Dvasios vadovavimu apjuodintume Jos ištikimybę savo tarnystei. Akivaizdžių pavyzdžių randame Apaštalų darbuose (Apd 8, 29; 10, 19; 13, 2; 16, 6) ir ypač Jeruzalės susirinkimo nutarimuose: Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga (Apd 15, 28), ir čia matome, kad vadovavimas glaudžiai susijęs su Šventąja Dvasia.

Dievas nori, kad Jis būtų pagarbintas mūsų gyvenime, ir Jis yra pagarbinamas mumyse tik tada, jei paklūstame Jo valiai. Reiškia, Jis yra suinteresuotas mokyti mus pažinti Jo kelius, kad galėtume jais vaikščioti. Pasitikėjimas, kad Dievas pasirengęs mokyti tuos, kurie trokšta paklusti, yra pagrindinė 119 psalmės tema. Dovydas psalmėje irgi skelbia, kad Dievas tikrai vadovauja žmonėms savo garbei: Jis veda teisumo takais, kaip dera Jo vardui (Ps 23, 3).

Galima būtų apie tai dar daug kalbėti, tačiau problema pakankamai aiški. Be abejo, dieviškasis vedimas yra realybė, skirta ir pažadėta kiekvienam Dievo vaikui. Krikščionys, pasigendantys to vedimo, tiesiog siekia jo ne taip, kaip derėtų. Taigi reikia rūpintis savo imlumu Dievo vedimui ir mokytis jo siekti.

Kaip atpažinti Dievo vedimą

Uolūs krikščionys, siekdami Dievo vedimo, dažnai klysta. Iš kur tos nesėkmės? Dažniausiai jie nesusigaudo kaip Dievas veda. Jie ieško žaltvykslės ir nepamato to, kas šalia, tada jiems labai lengva suklysti. Jų didžiausia klaida, kad jie mano, jog vedimas turi būti išskirtinai vidinis Šventosios Dvasios paskatinimas, neatsižvelgiant į užrašytąjį Žodį. Ši samprata yra ir labai sena, kaip melagingųjų pranašų Senajame Testamente, ir nauja, kaip daugelio XX amžiaus naujų religinių judėjimų; ji – trąši dirva visokiausio pavidalo fanatizmui ir kvailystėms dygti. [...]

Tokios uolių krikščionių klaidos yra sukėlusios ir komiškų, ir tragiškų pasekmių. Mintis apie vidinį Dvasios balsą, kuris viską nusprendžia ir veda, atrodytų patraukliausia, nes tai išaukštintų Dvasios tarnystę ir tarsi žadėtų artimiausią santykį su Dievu; tačiau gyvenime šis ypatingo dvasingumo ieškojimas dažnai veda į beviltišką sumaištį arba netgi beprotybę.

Daug panašaus patyrė ir tai aprašė Hana Vaitol Smit (Hannah Whitall Smith), būdama įžvalgi ir blaivaus proto kvakerė. Ji pasakoja apie moterį, kuri kiekvieną rytą, vos prabudusi, paskirdavo savo dieną Viešpačiui, „tuomet ji klausdavo Jo, keltis jai dabar ar ne, ir ji nenurimdavo, kol balsas jai nepasakydavo, kad reikia rengtis. Rengdamasi ji klausdavo Viešpaties, ar jai rengtis šį, ar kitą drabužį, ir labai dažnai Viešpats jai pasakydavo, kad jai reikia užsimauti vieną batą, o kito nesimauti; kartais ji užsimaudavo kojines, tačiau likdavo be batų; kartais užsimaudavo batus be kojinių; ji taip elgėsi su visa savo apranga.“

Taip pat ji pasakoja apie globos namuose gyvenusią neįgalią moterį, kurią aplankė ją prižiūrinti slaugė ir išeidama atsitiktinai ant stalo paliko savo piniginę. Šiai moteriškei susidarė įspūdis, kad Viešpats norėjo, jog ji pasiimtų šiuos pinigus, ir kad per ją būtų iliustruota Biblijoje pasakyta tiesa „visa yra tavo“: ji taip ir padarė, pinigus paslėpė po savo pagalve, o sugrįžus slaugei pasiimti pinigų, ji visaip išsisukinėjo. Galiausiai ji buvo išvaryta iš globos namų už vagiliavimą.

Jos užrašuose taip pat yra pasakojimas apie pagyvenusią inteligentišką ponią, kuri jausdavo, kad Viešpats, norėdamas suteikti Šventąją Dvasią jos draugams, liepia be drabužių susiglaudus nugaromis permiegoti su ja. Liūdna, bet tokie dalykai vyksta, kai suklystama dėl Dievo vedimo apraiškos.
Tokie poelgiai rodo, kad nesugebama suprasti kaip veda mūsų Viešpats. Jo metodas yra grindžiamas racionaliu mąstymu, pritaikant Jo užrašytąjį Žodį. Šis metodas yra pagrindas, kad būtų galima suprasti Dievo vedimą, jis apriboja pasirinkimo sferą, ir tik tas, kuris teisingai supranta Šventąjį Raštą, kurio nuostatos grįstos tiesa, yra pajėgus atpažinti Dievo vedimą, kai tam ateina laikas. Nekritiškai priimdami neracionalius ir netgi amoralius impulsus, tarsi jie būtų Šventosios Dvasios vedimas, ponios Smit aprašomi veikėjai buvo pamiršę deramai rengtis, gerbti nuosavybę ir pasidavė geiduliams; jie pamiršę pažeidė visus dvasiško vedimo principus, apie kuriuos kalbama Šventajame Rašte (1 Tim 2, 9; 1 Pt 4, 15; Ef 4, 19–22).

Tikrai pagerbsime Šventąją Dvasią, kuri yra mūsų vedlys, jei gerbsime Šventąjį Raštą, kuriuo Ji mus ir veda. Mūsų gyvenimą formuoja svariausieji nurodymai, kuriuos mums duoda Dievas, – jie įdiegia pagrindinius įsitikinimus, nuostatas, idealus, moko vertinti įvairius gyvenimo atsitikimus. Šie dalykai nėra vidiniai impulsai, jie nėra atskirti nuo Dievo žodžio, jie yra įspaudžiami į mūsų sąžinę, formuoja mus būti panašius į Dievą pagal Jo būdą ir valią, atskleistą Jo Žodyje, kurį Dvasios apšviesti geriau suprantame ir pritaikome sau. Taigi Dievo vedimo esmė yra pozityvių idealų kaip kelrodžio visam mūsų gyvenimui pristatymas. Būk toks žmogus, koks buvo Jėzus; siek tų dorybių, kurias Jis turėjo, ir maksimaliai jas naudok; žinokite savo atsakomybę: vyrai – savo žmonoms, žmonos – savo vyrams, tėvai – savo vaikams, o visi mes – visiems krikščionims ir visai žmonijai; žinokite jas ir stenkitės nuolatos stiprėti, kad galėtumėte jas vykdyti – štai taip Dievas mus veda su Biblija, ir tai sužinos kiekvienas, kuris mokosi iš Psalmyno, Patarlių, Pranašų knygų, Kalno pamokslo, Naujojo Testamento laiškų. Venk pikta ir daryk gera (Ps 34, 15; 37, 27). Tai kelias, kuriuo mus veda Biblija, ir visi Biblijos įtikinėjimai yra Dievo rūpestis išlaikyti mus šiame kelyje. Verta pastebėti, kad žodžiai vedami Dievo Dvasios, užrašyti Laiške romiečiams (Rom 8, 14), nėra nuoroda į vidinius balsus ar panašius potyrius; tai reiškia, kad reikia marinti mums žinomą nuodėmę ir nepasiduoti kūniškoms vilionėms!

Tik šių nuorodų ribose Dievas perduoda vidinį patarimą pasirinkimui situacijose. Taigi nesitikėkite, kad Dievas pritars santuokai su netikinčiu žmogumi ar patars pabėgti su vedusiuoju, nes apie tai aiškiai pasakyta Pirmame laiške korintiečiams 7, 39 ir septintame Dievo įsakyme! Šios knygos autoriui teko girdėti liudijimų, neva Dievas pataręs būtent taip pasielgti. Be abejo, žmonės jautė tokias paskatas savo viduje, bet visiškai aišku, kad tai nebuvo Šventosios Dvasios įkvėpta, nes tai prieštarauja Dievo žodžiui. Dvasia veda Dievo žodžio ribose, o ne už jų. Jis veda teisumo takais (Ps 23, 3) ir niekur kitur.

Bendrinti: