.jpg)
Kultūros hermeneutika
Ir šiandien debatai tarp kultūrinių idealistų ir kultūrinių materialistų toli gražu nepasibaigė. Disputų klausimas tas pats: kam teikti pirmenybę - idėjai ar materialioms socialinio egzistavimo sąlygoms? Ar, stengdamiesi suprasti kultūrą ir jos raidą, sakome, kad principas lemia praktiką, ar atvirkščiai?
Artūras Lavdžojus (Arthur Lovejoy), pirmasis Idėjų istorijos žurnalo (Journal of the History of Ideas) redaktorius, kaip ir vėliau Frensis Šėferis (Francis Schaeffer), tikėjo idėjų veiksmingumu. Lavdžojaus nuomone, mes suprantame kultūrą, suvokę jos pagrindines idėjas. Jis ypač domėjosi, kaip tam tikros idėjos, pavyzdžiui, romantizmas arba evoliucija, „persikėlė" į sritis, su kuriomis neturėjo jokio loginio ryšio. Idėja, kuri gimė biologijoje (pvz., evoliucijoje), gali pasirodyti mene, logikoje ar netgi religijoje. Pavyzdžiui, devynioliktame amžiuje ne tik gamta, bet ir religija buvo laikoma pavaldi evoliuciniam vystymuisi.
Idėjos veikia daug kultūros aspektų. Franklinas Bomeris (Franklin Baumer) parašė „idėjų istoriją" nuo septyniolikto iki dvidešimto amžiaus, parodančią kaip „tapimo" kategorija palaipsniui nugali „buvimo" kategoriją. Per šios ideologinės dramos prizmę Bomeris aiškina daug kultūrinių reiškinių, taip pat ir meną, literatūrą ir teologiją. Kas slypi idėjoje? Anot Bomerio, jei ima karaliauti „tapimas" arba nuolatinis keitimasis, tuomet visoms nekintančioms kategorijoms ir absoliutams nebelieka vietos: „Įdomu, kiek dar ištvers civilizacija, pagrįsta tik tapimo kategorija?" [2]
Priešingai negu filosofai, kurie mano, kad idėjos yra hermeneutinis raktas, atrakinantis kultūros ir jos raidos prasmę, Fernandas Brodelis (Fernand Braudel), prancūzų istoriografijos mokyklos „Annales" įkūrėjas, teigė, kad mes geriausiai suprasime istoriją, žvelgdami į ją per „paprasto žmogaus", o ne „didžiojo žmogaus" darbus. Užuot sutelkęs dėmesį į karalių ir filosofų veiksmus ir raštus, Brodelis tiria kasdienio gyvenimo dokumentus: į skalbyklas atiduodamų skalbinių sąrašus, bažnytinių žurnalų įrašus ir pan. „Annales" mokyklos atstovai mano, kad kultūros istorija turi būti rašoma „horizontaliai" - t. y., tiriant plačiąją socialinę aplinką, o ne „vertikaliai", t. y. domintis tik didžiųjų mąstytojų (daugiausia filosofų), kurie pralenkė savo laikmetį, idėjomis. Kultūros istorikas turėtų lygiai taip pat domėtis valstiečio pažiūromis, kaip ir filosofo argumentais. „Tekstai", perteikiantys kultūros reikšmę, yra ne tik didžiosios knygos, bet ir visa, kas sukuriama kasdienio žmogaus darbo dėka.
Teologinis kultūros aiškinimas
Kornelijus Van Tilis (Cornelius Van Til) teologijos studentams vis kartodavo, jog sukurta realybė nėra beprasmis, neaiškinamas faktas. Ji visuomet prasminga, nes ją aiškina Dievas. Tad teologo užduotis - „sekti Dievo mintimis, mąstyti, kaip Jis". Kontrastas tarp sekuliarios ir teologinės kultūros istorijos hermeneutikos gali būti iliustruotas palyginant Edvardo Gibono (Edward Gibbon) ir Augustino senovės Romos žlugimo aiškinimus. Gibono Romos imperijos saulėlydžio ir žlugimo istorija (History of the Decline and Fall of the Roman Empire) (1776) yra viena iš įspūdingiausių istorijų, parašytų anglų kalba. Gibonas teigia, kad krikščionybė buvo pagrindinė destruktyvi jėga imperijos žlugimo procese. Romos imperijos žlugimas reiškė barbariškumo ir religijos triumfą. Gibono požiūriu, krikščionybė pakenkė romėnų etinei sistemai - tai yra jų racionaliam moralumo ir atlygio už jį siekiui. (Toks krikščionybės vertinimas yra priešingas pozityviam Makso Vėberio požiūriui į krikščionišką protestantišką darbo etiką, kurios pagrindu jis aiškina europietiško kapitalizmo kultūrą.) Taigi Gibonas siūlo natūralistinį Romos žlugimo aiškinimą, kuris apibūdina krikščionių tikėjimą kaip piktadarišką.
Augustino aiškinimas pagrįstas tikėjimu antgamtine jėga. Jo veikalas Dievo miestas (City of God) (412-426) nėra tik Romos istorijos interpretavimas; tai apskritai krikščioniška pasaulio istorijos filosofija ir įžvalgi teologinė žmonijos kultūros bei jos religinių šaknų analizė. Augustinas matė žmonijos istorijos eigą kaip kovą tarp dviejų bendruomenių: žemiškojo Žmogaus miesto ir dangiškojo Dievo miesto. Remdamiesi dieviškuoju apreiškimu mes žinome, kad Dievo miestas (tai yra bažnyčia, turinti didesnę teisę negu Roma būti vadinama „amžinuoju miestu") galiausiai triumfuos. Augustino aiškinamoji sistema, kurios esmė - dieviška apvaizda - yra teologinė ir pripažįstanti antgamtinį faktorių. Istorijoje Dievas palieka savo ženklus, ir visą žmonijos kultūrą reikia aiškinti kaip padedančią arba trukdančią Dievo miesto progresui.
Augustino Dievo miestas dažnai traktuojamas kaip spekuliatyvi (t.y. nesiremianti patyrimu) istorijos filosofija. Anot Augustino, tik apšviesta tikėjimo proto akis suvokia istorinio proceso prasmę ir reikšmę. Nors empirinis stebėjimas gali padėti suvokti istorijos ciklus, tačiau negali paaiškinti tų ciklų priežasčių. Tikslas, suteikiantis istorijai prasmę, pats yra už istorijos ribų - tai eschatologinis Dievo darbas ateityje. Tokiu atveju iš tiesų galima kalbėti apie pasaulį kaip „gerai surežisuotą", nes Augustinas vaizduoja pasaulio istoriją kaip dramą, turinčią Dievo paskirtą pradžią, kulminaciją ir pabaigą. Istorija nėra cikliška; greičiau tai progresyvi linijinė seka su žmonijai skirta „šalutine siužeto linija" dieviškoje komedijoje.
Didelėje Dievo miesto dalyje demaskuojami pagoniški mitai ir žemiškos vertybės, kurios Augustinui yra laikinos ir reliatyvios. Romos žlugimas yra kaltinamoji išvada ne krikščionybei, bet nuodėmei, nes Žmogaus miestui charakteringa savimeilė, o ne meilė Dievui. Tikra laisvė ir gerumas niekada negali būti pasiekti egoizmo pagrindu, nes tikrasis žmogaus pasitenkinimas galiausiai priklauso nuo kažko aukštesnio nei pati žmonija. Žmogui pasitenkinimą teikia tik Dievo meilė. Augustino požiūriu, pagoniškos kultūros reikšmė tokia: egocentriškas humanizmas galiausiai pats save sužlugdo.
Dvidešimt pirmame amžiuje Augustino kultūros aiškinimui galbūt geriausiai atstovauja olandų-amerikiečių reformatoriška teologija. Olandų-amerikiečių reformatoriška tradicija Kalvino Dievo suverenumo principą pritaiko visoms gyvenimo sritims bei aspektams. Kristus yra kultūros Viešpats. Tokie evangelikai kaip Karlas Henris (Carl Henry) pritaria Abraomui Kuperiui (Abraham Kuyper) ir Hermanui Duvyrdui (Herman Dooyeweerd), kad krikščioniškasis požiūris į pasaulį ir gyvenimą turi apimti visas kultūros sritis. [3] Kuperiui kalvinizmas reiškia Kristaus viešpatystės pripažinimą visose gyvenimo srityse. 1880 metais jis įkūrė Laisvąjį Amsterdamo universitetą, kuriame buvo mokoma, kaip Biblija gali būti taikoma visiems gyvenimo ir mąstymo aspektams. Kultūra nėra neutrali, neteologinė, o iš prigimties religinė. Kiekviena skulptūra, kiekvienas filmas, romanas, pastatas, kiekviena žmogaus laisvės išraiška kokia nors konkrečia forma suponuoja tam tikrą pasaulėžiūrą, įsitikinimų ir idėjų sistemą apie pirminės realybės ir gėrio prigimtį.
Kuperiui dichotomija tarp švento ir sekuliaraus yra nieko verta, jei žemė, ir visa kas yra joje, iš tikrųjų priklauso Viešpačiui. Jokia žmogaus veikla nėra religiškai neutrali: „Neabejoju, kad mūsų santykio su Dievu samprata lemia vienokią ar kitokią gyvenimo koncepciją". [4] Kuperis vaizduoja ne du miestus, bet du požiūrius į pasaulį ir gyvenimą: modernistinį, pagrįstą natūralistiniais principais, ir kalvinistinį, pagrįstą krikščioniškais principais. [5] Pavyzdžiui, Kuperis teigia, kad nors pats Kalvinas ir neturėjo meninių polinkių, jo teologinis Kristaus viešpatystės principas lėmė ir jo požiūrį į meną kaip į dievišką dovaną. Menas Kalvinui nėra tik natūros imitacija, bet priemonė atskleisti aukštesnę realybę nei mūsų dabartinis puolęs pasaulis. Menas padeda mums pajusti ne tik kūrinijos nuopuolį, bet ir jos atpirkimo grožį. Toks menas yra tikresnis nei menas, kuris tik imituoja mūsų kritusią dabartį. Meno įkūnytos vertybės yra neabejotinai religinės; menas kalba teologiniais teiginiais.
Duvyrdas, kitas olandų kalvinistas, panašiai įrodinėja, kad kultūros šaknys visuomet yra religinės. Duvyrdas tvirtina, kad kiekviena kultūra sudvasinama „pagrindinio religinio motyvo". [6] Šis pagrindinis motyvas yra svarbiausia individo arba visuomenės gyvenimo kryptis, jos „širdis". Kiekviena kultūra iš esmės yra skatinama arba Dievą pripažįstančio, arba Dievą neigiančio motyvo. Šie pagrindiniai motyvai yra ne tik jėgos, formuojančios kultūras ir bendruomenes, bet ir „hermeneutiniai raktai suprasti ir paaiškinti istorijos ir kultūros periodus bei modelius". [7] Taigi Duvyrdas Vakarų civilizacijos istoriją aiškina per „pagrindinio religinio motyvo", formuojančio kultūrą, prizmę. Jei kultūros yra tekstai, tuomet Duvyrdas siekia išsiaiškinti jų „painią gramatiką".
Tai, ką kiti mąstytojai vadino amžiaus „dvasia", Duvyrdui yra religinė dvasia, - pripažįstanti arba neigianti Dievo viešpatystę kultūrai ir kūrinijai. Duvyrdas pagrindinį krikščioniškąjį motyvą įvardija taip: sukūrimas-nuopuolis-atpirkimas. Viena vertus, žmonijos kultūra visuomet bus paženklinta nuopuolio, kita vertus, atpirkimas reiškia, kad žmonijos kultūra turėtų aktyviai Dvasios jėga patvirtinti Dievo valdžią visai kūrinijai. Duvyrdo schemoje moderni kultūra kyla iš Kanto „gamtos ir laisvės" pagrindinio motyvo, neigiančio gyvenimo ir minties religinį pobūdį. Užuot pripažinusi Dievo valdžią visoms gyvenimo ir minties aspektams, moderni kultūra, sudvasinta laisvės ir gamtos pagrindinio religinio motyvo, paskelbė savo autonomiją. Pasaulio scenoje telpa tik gamta bei natūralistiniai faktai ir laisvi žmonės su pačių susikurtomis vertybėmis. Todėl modernus žmogus pats sau įstatymas. Moderni kultūra yra paprasčiausiai šio pagrindinio motyvo išraiška.
[1] Eizegezė yra savo supratimų teksto prasmei primetimas (vert. past.).
[2] Franklin Baumer, Modern European Thought: Continuity and Change in Ideas, 1600-1950 (New York: Macmillan, 1977), p. 23.
[3] Žr. George M. Marsden, „Reformed and American", Reformed Theology in America, ed. David F. Wells (Grand Rapids, Mich.: Eerdmans, 1985), pp. 1-12, norėdami sužinoti apie „kultūralistinę" tradiciją reformatų teologijoje.
[4] Kuyper, Lectures on Calvinism, p. 24.
[5] Kuperis manė, kad kalvinizmas krikščionišką principą - Kristaus viešpatystė - įkūnija tyriau ir nuosekliau nei kiti krikščioniški judėjimai (Ten pat, p. 17).
[6] Žr. C. T. McIntyre skyrių apie Duvyrdą Reformed Theology in America, ed. David F. Wells (Grand Rapids, Mich.: Eerdmans, 1985), p. 172-85.
[7] Žr. Paul Tillich, The Courage to Be (New Haven, Conn.: Yale University Press, 1952), p. 40-63.
Gerai surežisuotas pasaulis (III)
Gerai surežisuotas pasaulis (II)
Gerai surežisuotas pasaulis (I)
