Bažnyčia aiškindama tekstą, tai yra juo gyvendama, gali remtis Augustino biblinio aiškinimo taisykle: susidūrus su galimų reikšmių pertekliumi, pasirinkti aiškinimą, skatinantį Dievo meilę ir artimo meilę. „Teisingai" aiškinti Šventąjį Raštą reiškia gyventi kupiną meilės ir tarnavimo Dievui, bažnyčiai, kaip Dievo tautai, bei pasauliui gyvenimą. Mes tik tuomet suprasime pasakojimą apie Jėzų, kai jį įgyvendinsime.
Pasakojimo apie Jėzų įgyvendinimas veda prie aiškinamosios praktikos, kuri meta iššūkį dominuojančiai kultūros krypčiai. Pasakojimas apie Jėzų yra apie pažeminimą ir išaukštinimą. Šio pasakojimo klausymas ir vykdymas skatina gyvenimo būdą, kuriam būdingas nuolankumas, tarnavimas ir meilė. Šiomis teologinėmis dorybėmis turi pasižymėti ir mūsų hermeneutinė praktika. Bažnyčia turi demonstruoti tai, ką galėtume pavadinti „tikėjimo hermeneutika", - ne neatsakingo ikonoklazmo ar išdidaus vaidinimo, bet geraširdiškumo ir nuolankumo hermeneutika. Teologinė tikėjimo hermeneutika priešinsis tiek dogmatizmui (aiškinimo išdidumui), tiek skepticizmui (aiškinimo tingumui). Tokia hermeneutika nereikalaus per daug sau - niekuomet neleis, kad komentarai uzurpuotų patį tekstą. Tikėjimo hermeneutika gerbia tekstą, siekia jį suprasti - tai reiškia, kad ji klausys teksto, o ne savo paties balso. Šis aspektas yra itin svarbus. Bažnyčia nėra atspari aiškinimų konfliktui. Ar yra normų, pagal kurias galėtume nuspręsti, kurios bendruomenės Šventojo Rašto skaitymas ar vykdymas yra tinkamiausias? Manau, kad egzistuoja du tokie kriterijai. Pirmasis yra pats tekstas, atspirties taškas, kuriuo remiantis galima vertinti įvairius aiškinimus. Martynas Liuteris reformacijos metu puikiai pademonstravo, kaip tekstas gali atsisukti prieš jo aiškintojų bendruomenę. Antra, kai kurie teksto aiškinimai arba vykdymai gali būti „vaisingesni" už kitus. Tačiau ką biblinės hermeneutikos kontekste reiškia „vaisingas"? Visų pirma tai toks skaitymas, kuris paaiškina daugiau teksto ir atskleidžia daugiau jo turtingos vidinės darnos. Ir, antra, aiškinimas gali būti laikomas vaisingas, jei jis paskleidžia teksto turtus tarp skaitytojų. Augustinas kaip kriterijų geram Biblijos skaitymui nurodė meilę. Jėzus sakė, kad mes atpažinsime Jo mokinius iš jų meilės. Tad argi neturėtume teikti pirmenybės skaitymui, kuris skatina gyvenimo būdą panašų į gyvenimą paties Jėzaus - Dievo karalystės pranašo? Orthopraxis - teisingas gyvenimas - yra ženklas atgaivinančio Dvasios buvimo šalia Žodžio. Krikščioniška kultūra nėra tik priemonė pamokslauti Evangeliją; greičiau tai priemonė mums pažinti Evangeliją ir suprasti, ką ji reiškia. Kristus turi būti ne tik amžinasis Žodis, bet ir bažnyčios „gyvoji idioma" [2].
Kultūra, kaip ir skaitytojai, yra atstatoma tik Dievo malone. Pasakojimas apie Jėzų Kristų, Jo „įgyvendinta prasmė" bėgant amžiams režisuojama mūsų pasaulyje per Jo kūną - bažnyčią. Šį gyvenimą, kaip jau minėjau, atgaivina Dvasia. Mes galime įgyvendinti Evangeliją tik todėl, kad Kristus gyveno Evangelija ir po to Evangeliją įgalino Jo Dvasia. Kaip tik dėl to Donaldas Blošas (Donald Bloesch) kalba apie „Dievą - Civilizuotoją" [3]. Anot Blošo, kultūra yra „Dievo paskirta priemonė vyrams ir moterims suvokti savo žmogiškumą" [4]. Kultūra yra tiek žmonijos pasiekimas, tiek dieviška dovana.
Bažnyčios vaidmuo šiame pasaulyje - būti šviesa tautoms. Bažnyčia turi rodyti pavyzdį, kaip teisingai naudoti žmogaus laisvę; bažnyčia turėtų būti pati geriausia kultūrinė visuomenė. Tikinčiųjų bendruomenė atstovauja pranašiškai kontrkultūrai, kuri meta iššūkį šių laikų dievams ir mitams, aiškinantiems, kokia gyvenimo pasaulėžiūra padeda žmonijai geriausiai save realizuoti. Bažnyčios iššūkis bus stiprus tiek, kiek tvirta bus jos biblinės gyvenimo pasaulėžiūros išraiška. Kaip jau sakėme, tai nėra tik teisingos doktrinos, bet ir Biblijos įgyvendinimo klausimas. Dievo pasakojimą Kristuje bažnyčia turi kultūriškai įkūnyti. Blošas pabrėžia, kad bažnyčia neturi teisės viešpatauti sekuliariai kultūrai; tai, kaip ji įgyvendina Šventąjį Raštą, taip pat bus patikrinta. Karlas Bartas (Karl Barth) žiūrėjo į pasaulį kaip į Dievo atperkamosios veiklos lauką, o ne šaltinį. Nors dieviškas įsakymas ir dieviškas pažadas žmonijos kultūrai gali daryti įtaką, Dievo karalystė visuomet pranoks žmonijos pasiekimus [5]. Bažnyčia turi būti nuolanki Dievo karalystės liudytoja, o ne politinė jos administratorė.
Tikinti bendruomenė „skaito" pasaulį Dievo žodžio šviesoje. Kitaip tariant, bažnyčia aiškina pasaulį ir ją supančią kultūrą per biblinio teksto objektyvą. Tačiau ne mažiau svarbu, jog bendruomenė ir įgyvendintų biblinius tekstus. Pasikartosiu: nepakanka išgirsti bei suprasti - reikia ir pritaikyti teksto reikšmę bei vykdyti žodžius. Tinkamai suprasti Bibliją reiškia laikytis jos dviem aspektais. Pirmiausia mes laikomės teksto, kai jį suprantame, suvokiame jo prasmę. Tačiau laikytis Žodžio reiškia jį ir praktikuoti, įgyvendinti. Tikėjimo hermeneutika mažų mažiausiai reikalauja mokinystės. Tikėjimas kyla iš Dievo žodžio klausymo ir skaitymo. Būti tikinčiu krikščioniu reiškia leisti, kad mąstymą, vaizduotę, kalbą ir gyvenimą formuotų bibliniai tekstai - per biblinį įstatymą, išmintį, giesmes, apokalipsę, pranašystes, Evangeliją ir doktriną. Šios literatūrinės Šventojo Rašto formos formuoja ir krikščionio tapatybę, ir gyvenimo praktiką. Literatūros kritikas Viljamas Birdslis (William Beardslee) rašė: „Tam tikras literatūrinis stilius ne tik atspindi gyvenimo būdą, bet jį ir formuoja" [6]. „Evangelikas" yra toks žmogus, kurio gyvenimas ir mintys atitinka Jėzaus Kristaus Evangeliją. Tikintysis įgyvendina Evangeliją (euangelion), kai ima ją praktikuoti sekdamas Žodžiu link malonės ir laisvės Kristuje bei rodydamas ir pasakodamas kitiems, kokiu keliu reikia eiti.
Gyvenimo kelias, formuojamas biblinių tekstų, nėra šio pasaulio kelias. Kol bažnyčia sėkmingai vykdys Šventąjį Raštą, tol kurs šiam pasauliui kontrkultūrą. Pasaulis Dievo žmonėms yra teatras, o ne galutiniai namai. Geriausiu atveju - tai scena grupei klajojančių piligrimų ir menestrelių, kurie vaidina Dievo karalystės palyginimus. Autentiška evangelinė kultūra be išlygų priima Evangeliją, kuri ją ir pagimdė. Evangelija ir toliau lieka šios kultūros raiškos šaltiniu. Kultūra yra evangelinė, jeigu ji priima Dievo apreiškimą Kristuje ir Dievo išgelbėjimą Kristuje. Jos atsakas į Dievo malonę (charis) turėtų būti eucharistija - dėkojimas ir dėkingumas. Evangelinė kultūra yra eucharistinis atsakas į krikščionio laisvės dovaną.
Taigi kultūra yra ta sfera, kurioje pasireiškia laisvė. Dvasios suteiktos laisvės puoselėjimas turbūt yra didžiausia mūsų privilegija ir, be abejo, didžiausia mūsų atsakomybė. Svarbiausia aiškinamoji bažnyčios užduotis yra sukurti evangelinę, eucharistinę kultūrą, kurioje krikščionio laisvė būtų išreikšta paklusnumu Dievui ir teiktų Jam šlovę. Tai, kad Johanas Sebastianas Bachas (Johann Sebastian Bach) kiekvieną savo muzikinį kūrinį užbaigdavo dedikacija „Sola Dei Gloria" („Vienam Dievui šlovė"), nėra nereikšminga detalė.
Tikėjimo hermeneutika aiškina biblinius tekstus, kurie apibrėžia žmogaus laisvę ir nurodo, kaip ji turėtų reikštis. Galų gale kultūroje žmogaus laisvė pasireiškia socialinėmis praktikomis, kurios atspindi svarbiausias vertybes ir teikia žmonėms pasitenkinimą. Krikščioniško tikėjimo hermeneutika aiškina pasaulį Žodžio literatūrinės struktūros terminais. Šio Žodžio šviesoje tenka padaryti išvadą, kad vadinamoji mūsų dabartinės hermeneutikos kultūros laisvė yra iliuzinė. Laisvė, vedanti žmogų į nusivylimą, o ne į pasitenkinimą, iš viso nėra tikra laisvė.
Tačiau tai tik negatyvus, kritinis tikėjimo hermeneutikos aspektas. Pozityvų aspektą galima išreikšti dviem frazėmis: „tikėjimas, siekiantis supratimo" ir „supratimas, siekiantis tikslaus įgyvendinimo". Būti aiškintoju reiškia būti nuolatiniu ieškotoju. Jei mums nebereikėtų ieškoti prasmių, mes turėtume absoliutų pažinimą ir aiškinimo daugiau nebereikėtų. Jei mums nebereikėtų kritikuoti savo vaidybos, būtume absoliučiai geri. Tačiau mes, gyvenantys „Viduržemyje", neturime nei absoliutaus pažinimo, nei esame absoliučiai geri; tad hermeneutika yra mūsų bendras žmogiškas likimas - mūsų privilegija ir atsakomybė.
Šventųjų ir nusidėjėlių aiškinimai bei vaidyba niekada nebus tobuli. Tačiau per Kristų į pasaulį atėjo nauja „kultūra" ir auga pasakišku greičiu; tai geroji bakterija, galinti išgydyti žmoniją. Žinoma, aš kalbu apie kultūrą, pagimdytą Dievo Žodžio ir palaikomą Dvasios. Iš pradžių ne garsesnis už šnabždesį krikščionių pasakojimas netrukdo sugriauti imperijas ir pagimdė civilizacijas. Mūsų krikščioniška vaidyba nėra bevertė, nes pirmajame veiksme vaidino gyvasis Žodis. Tikėjimo bendruomenė tęsia šį pasakojimą, palaikomą atminimo ir vilties. Ji gyvena antrajame veiksme - nepamiršdama pirmojo ir sulaikydama kvapą paskutiniam veiksmui. Krikščionys aiškintojai koncentruodamiesi į šlovingąjį Finalą, kuomet pasaulis iš tiesų bus gerai surežisuotas ir sutvarkytas, įgyvendina ne Evangeliją, bet jau Apokalipsę.
Ištrauka iš knygos „First Theology: God, Scriptures & Hermeneutics"
Vertė Elena Kaminskienė
[1] Žr. Augustino On Christian Doctrine, versta D. W. Robertson Jr. (Indianapolis: Bobbs-Merrill, 1958).
[2] Hartt, Christian Critique, p. 353.
[3] Donald Bloesch, "God the Civilizer," Christian Faith and Practice in the Modern World: Theology from an Evangelical Point of View, ed. Mark A. Noll and David F. Wells (Grand Rapids, Mich.: Eerdmans, 1988), pp. 176-98.
[4] Ibid., p. 177.
[5] Žr. Karl Barth, "Church and Culture," Theology and Church: Shorter Writings, 1920 - 1928, versta L. Pettibone Smith (New York: Harper & Row, 1962).
[6] William Beardslee, Literary Criticism of the New Testament (Philadelphia: Fortress, 1970), p. 76.
Nuotr. Gedos Žyvatkauskaitės