Gerai surežisuotas pasaulis? (VII)

Mes pa­nag­ri­nė­jo­me kul­tū­ros her­me­neu­ti­ką ir her­me­neu­ti­kos kul­tū­rą. Da­bar siū­lau pa­svars­ty­ti, ar pa­ti her­me­neu­ti­ka ga­li bū­ti kul­tū­ros kū­ri­mo prie­mo­nė. Ben­druo­me­nė gy­ven­da­ma pa­gal teks­tą įtvir­ti­na tam tik­rą gy­ve­ni­mo bū­dą ir tuo pa­čiu tam tik­rą kul­tū­rą. Pa­vyz­džiui, Au­gus­ti­no bib­li­nio aiš­ki­ni­mo tai­syk­lių įta­ko­je su­si­for­ma­vo krikš­čio­niš­ka kul­tū­ra, gy­va­vu­si be­veik tūks­tan­tį me­tų [1].  Tai­gi her­me­neu­ti­ka - teks­tų aiš­ki­ni­mo bei pri­tai­ky­mo me­nas ir moks­las - yra svar­bus kul­tū­rų kū­ri­mo as­pek­tas. Ri­ke­ras (Ri­co­eur) kal­ba apie gy­ve­ni­mą teks­to „pa­sau­ly­je". Jei ta­me pa­sau­ly­je mes pa­si­lie­ka­me pa­kan­ka­mai il­gai, jis pra­de­da for­muo­ti mū­sų vi­zi­ją ir ver­ty­bes. To­kia yra ir kul­tū­ros - pras­mės pa­sau­lio - funk­ci­ja. Bib­li­jos aiš­kin­to­jų ben­druo­me­nė įžen­gia į Žo­džio pa­sau­lį ti­kė­ji­mu, o Dva­sia pa­de­da at­skleis­ti mu­my­se esan­tį Die­vo at­vaiz­dą. Baž­ny­čios už­da­vi­nys - pa­teik­ti tiks­lų Šven­to­jo Raš­to aiš­ki­ni­mą.

Baž­ny­čia aiš­kin­da­ma teks­tą, tai yra juo gy­ven­da­ma, ga­li rem­tis Au­gus­ti­no bib­li­nio aiš­ki­ni­mo tai­syk­le: su­si­dū­rus su ga­li­mų reikš­mių per­tek­liu­mi, pa­si­rink­ti aiš­ki­ni­mą, ska­ti­nan­tį Die­vo mei­lę ir ar­ti­mo mei­lę. „Tei­sin­gai" aiš­kin­ti Šven­tą­jį Raš­tą reiš­kia gy­ven­ti ku­pi­ną mei­lės ir tar­na­vi­mo Die­vui, baž­ny­čiai, kaip Die­vo tau­tai, bei pa­sau­liui gy­ve­ni­mą. Mes tik tuo­met su­pra­si­me pa­sa­ko­ji­mą apie Jė­zų, kai jį įgy­ven­din­si­me.

Pa­sa­ko­ji­mo apie Jė­zų įgy­ven­di­ni­mas ve­da prie aiš­ki­na­mo­sios prak­ti­kos, ku­ri me­ta iš­šū­kį do­mi­nuo­jan­čiai kul­tū­ros kryp­čiai. Pa­sa­ko­ji­mas apie Jė­zų yra apie pa­že­mi­ni­mą ir iš­aukš­ti­ni­mą. Šio pa­sa­ko­ji­mo klau­sy­mas ir vyk­dy­mas ska­ti­na gy­ve­ni­mo bū­dą, ku­riam bū­din­gas nuo­lan­ku­mas, tar­na­vi­mas ir mei­lė. Šio­mis te­olo­gi­nė­mis do­ry­bė­mis tu­ri pa­si­žy­mė­ti ir mū­sų her­me­neu­ti­nė prak­ti­ka. Baž­ny­čia tu­ri de­monst­ruo­ti tai, ką ga­lė­tu­me pa­va­din­ti „ti­kė­ji­mo her­me­neu­ti­ka", - ne ne­at­sa­kin­go iko­nok­laz­mo ar iš­di­daus vai­di­ni­mo, bet ge­ra­šir­diš­ku­mo ir nuo­lan­ku­mo her­me­neu­ti­ka. Te­olo­gi­nė ti­kė­ji­mo her­me­neu­ti­ka prie­šin­sis tiek dog­ma­tiz­mui (aiš­ki­ni­mo iš­di­du­mui), tiek skep­ti­ciz­mui (aiš­ki­ni­mo tin­gu­mui). To­kia her­me­neu­ti­ka ne­rei­ka­laus per daug sau - nie­kuo­met ne­leis, kad ko­men­ta­rai uzur­puo­tų pa­tį teks­tą. Ti­kė­ji­mo her­me­neu­ti­ka ger­bia teks­tą, sie­kia jį su­pras­ti - tai reiš­kia, kad ji klau­sys teks­to, o ne sa­vo pa­ties bal­so. Šis as­pek­tas yra itin svar­bus. Baž­ny­čia nė­ra at­spa­ri aiš­ki­ni­mų kon­flik­tui. Ar yra nor­mų, pa­gal ku­rias ga­lė­tu­me nu­spręs­ti, ku­rios ben­druo­me­nės Šven­to­jo Raš­to skai­ty­mas ar vyk­dy­mas yra tin­ka­miau­sias? Ma­nau, kad eg­zis­tuo­ja du to­kie kri­te­ri­jai. Pir­ma­sis yra pats teks­tas, at­spir­ties taš­kas, ku­riuo re­mian­tis ga­li­ma ver­tin­ti įvai­rius aiški­ni­mus. Mar­ty­nas Liu­te­ris re­for­ma­ci­jos me­tu pui­kiai pa­de­monst­ra­vo, kaip teks­tas ga­li at­si­suk­ti prieš jo aiš­kin­to­jų ben­druo­me­nę. An­tra, kai ku­rie teks­to aiš­ki­ni­mai ar­ba vyk­dy­mai ga­li bū­ti „vai­sin­ges­ni" už ki­tus. Ta­čiau ką bib­li­nės her­me­neu­ti­kos kon­teks­te reiš­kia „vai­sin­gas"? Vi­sų pir­ma tai toks skai­ty­mas, ku­ris pa­aiš­ki­na dau­giau teks­to ir at­sklei­džia dau­giau jo tur­tin­gos vi­di­nės dar­nos. Ir, an­tra, aiš­ki­ni­mas ga­li bū­ti lai­ko­mas vai­sin­gas, jei jis pa­sklei­džia teks­to tur­tus tarp skai­ty­to­jų. Au­gus­ti­nas kaip kri­te­ri­jų ge­ram Bib­li­jos skai­ty­mui nu­ro­dė mei­lę. Jė­zus sa­kė, kad mes at­pa­žin­si­me Jo mo­ki­nius iš jų mei­lės. Tad ar­gi ne­tu­rė­tu­me teik­ti pir­me­ny­bės skai­ty­mui, ku­ris ska­ti­na gy­ve­ni­mo bū­dą pa­na­šų į gy­ve­ni­mą pa­ties Jė­zaus - Die­vo ka­ra­lys­tės pra­na­šo? Ort­hop­ra­xis - tei­sin­gas gy­ve­ni­mas - yra žen­klas at­gai­vi­nan­čio Dva­sios bu­vi­mo ša­lia Žo­džio. Krikš­čio­niš­ka kul­tū­ra nė­ra tik prie­mo­nė pa­moks­lau­ti Evan­ge­li­ją; grei­čiau tai prie­mo­nė mums pa­žin­ti Evan­ge­li­ją ir su­pras­ti, ką ji reiš­kia. Kris­tus tu­ri bū­ti ne tik am­ži­na­sis Žo­dis, bet ir baž­ny­čios „gy­vo­ji idio­ma" [2].

Kul­tū­ra, kaip ir skai­ty­to­jai, yra at­sta­to­ma tik Die­vo ma­lo­ne. Pa­sa­ko­ji­mas apie Jė­zų Kris­tų, Jo „įgy­ven­din­ta pras­mė" bė­gant am­žiams re­ži­suo­ja­ma mū­sų pa­sau­ly­je per Jo kū­ną - baž­ny­čią. Šį gy­ve­ni­mą, kaip jau mi­nė­jau, at­gai­vi­na Dva­sia. Mes ga­li­me įgy­ven­din­ti Evan­ge­li­ją tik to­dėl, kad Kris­tus gy­ve­no Evan­ge­li­ja ir po to Evan­ge­li­ją įga­li­no Jo Dva­sia. Kaip tik dėl to Do­nal­das Blo­šas (Do­nald Blo­esch) kal­ba apie „Die­vą - Ci­vi­li­zuo­to­ją" [3].  Anot Blo­šo, kul­tū­ra yra „Die­vo pa­skir­ta prie­mo­nė vy­rams ir mo­te­rims su­vok­ti sa­vo žmo­giš­ku­mą" [4].  Kul­tū­ra yra tiek žmo­ni­jos pa­sie­ki­mas, tiek die­viš­ka do­va­na.

Baž­ny­čios vaid­muo šia­me pa­sau­ly­je - bū­ti švie­sa tau­toms. Baž­ny­čia tu­ri ro­dy­ti pa­vyz­dį, kaip tei­sin­gai nau­do­ti žmo­gaus lais­vę; baž­ny­čia tu­rė­tų bū­ti pa­ti ge­riau­sia kul­tū­ri­nė vi­suo­me­nė. Ti­kin­čių­jų ben­druo­me­nė at­sto­vau­ja pra­na­šiš­kai kon­trkul­tū­rai, ku­ri me­ta iš­šū­kį šių lai­kų die­vams ir mi­tams, aiš­ki­nan­tiems, ko­kia gy­ve­ni­mo pa­sau­lė­žiū­ra pa­de­da žmo­ni­jai ge­riau­siai sa­ve re­a­li­zuo­ti. Baž­ny­čios iš­šū­kis bus stip­rus tiek, kiek tvir­ta bus jos bib­li­nės gy­ve­ni­mo pa­sau­lė­žiū­ros iš­raiš­ka. Kaip jau sa­kė­me, tai nė­ra tik tei­sin­gos dok­tri­nos, bet ir Bib­li­jos įgy­ven­di­ni­mo klau­si­mas. Die­vo pa­sa­ko­ji­mą Kris­tu­je baž­ny­čia tu­ri kul­tū­riš­kai įkū­ny­ti. Blo­šas pa­brė­žia, kad baž­ny­čia ne­tu­ri tei­sės vieš­pa­tau­ti se­ku­lia­riai kul­tū­rai; tai, kaip ji įgy­ven­di­na Šven­tą­jį Raš­tą, taip pat bus pa­tik­rin­ta. Kar­las Bar­tas (Karl Barth) žiū­rė­jo į pa­sau­lį kaip į Die­vo at­per­ka­mo­sios veik­los lau­ką, o ne šal­ti­nį. Nors die­viš­kas įsa­ky­mas ir die­viš­kas pa­ža­das žmo­ni­jos kul­tū­rai ga­li da­ry­ti įta­ką, Die­vo ka­ra­lys­tė vi­suo­met pra­noks žmo­ni­jos pa­sie­ki­mus [5].  Baž­ny­čia tu­ri bū­ti nuo­lan­ki Die­vo ka­ra­lys­tės liu­dy­to­ja, o ne po­li­ti­nė jos ad­mi­nist­ra­to­rė.

Ti­kin­ti ben­druo­me­nė „skai­to" pa­sau­lį Die­vo žo­džio švie­so­je. Ki­taip ta­riant, baž­ny­čia aiš­ki­na pa­sau­lį ir ją su­pan­čią kul­tū­rą per bib­li­nio teks­to ob­jek­ty­vą. Ta­čiau ne ma­žiau svar­bu, jog ben­druo­me­nė ir įgy­ven­din­tų bib­li­nius teks­tus. Pa­si­kar­to­siu: ne­pa­kan­ka iš­girs­ti bei su­pras­ti - rei­kia ir pri­tai­ky­ti teks­to reikš­mę bei vyk­dy­ti žo­džius. Tin­ka­mai su­pras­ti Bib­li­ją reiš­kia lai­ky­tis jos dviem as­pek­tais. Pir­miau­sia mes lai­ko­mės teks­to, kai jį su­pran­ta­me, su­vo­kia­me jo pras­mę. Ta­čiau lai­ky­tis Žo­džio reiš­kia jį ir prak­ti­kuo­ti, įgy­ven­din­ti. Ti­kė­ji­mo her­me­neu­ti­ka ma­žų ma­žiau­siai rei­ka­lau­ja mo­ki­nys­tės. Ti­kė­ji­mas ky­la iš Die­vo žo­džio klau­sy­mo ir skai­ty­mo. Bū­ti ti­kin­čiu krikš­čio­niu reiš­kia leis­ti, kad mąs­ty­mą, vaiz­duo­tę, kal­bą ir gy­ve­ni­mą for­muo­tų bib­li­niai teks­tai - per bib­li­nį įsta­ty­mą, iš­min­tį, gies­mes, apo­ka­lip­sę, pra­na­šys­tes, Evan­ge­li­ją ir dok­tri­ną. Šios li­te­ra­tū­ri­nės Šven­to­jo Raš­to for­mos for­muo­ja ir krikš­čio­nio ta­pa­ty­bę, ir gy­ve­ni­mo prak­ti­ką. Li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas Vil­ja­mas Bird­slis (Wil­liam Be­ard­slee) ra­šė: „Tam tik­ras li­te­ra­tū­ri­nis sti­lius ne tik at­spin­di gy­ve­ni­mo bū­dą, bet jį ir for­muo­ja" [6].  „Evan­ge­li­kas" yra toks žmo­gus, ku­rio gy­ve­ni­mas ir min­tys ati­tin­ka Jė­zaus Kris­taus Evan­ge­li­ją. Ti­kin­ty­sis įgy­ven­di­na Evan­ge­li­ją (eu­an­ge­lion), kai ima ją prak­ti­kuo­ti sek­da­mas Žo­džiu link ma­lo­nės ir lais­vės Kris­tu­je bei ro­dy­da­mas ir pa­sa­ko­da­mas ki­tiems, ko­kiu ke­liu rei­kia ei­ti.

Gy­ve­ni­mo ke­lias, for­muo­ja­mas bib­li­nių teks­tų, nė­ra šio pa­sau­lio ke­lias. Kol baž­ny­čia sėk­min­gai vyk­dys Šven­tą­jį Raš­tą, tol kurs šiam pa­sau­liui kon­trkul­tū­rą. Pa­sau­lis Die­vo žmo­nėms yra te­at­ras, o ne ga­lu­ti­niai na­mai. Ge­riau­siu at­ve­ju - tai sce­na gru­pei kla­jo­jan­čių pi­lig­ri­mų ir me­nest­re­lių, ku­rie vai­di­na Die­vo ka­ra­lys­tės pa­ly­gi­ni­mus. Au­ten­tiš­ka evan­ge­li­nė kul­tū­ra be iš­ly­gų pri­ima Evan­ge­li­ją, ku­ri ją ir pa­gim­dė. Evan­ge­li­ja ir to­liau lie­ka šios kul­tū­ros raiš­kos šal­ti­niu. Kul­tū­ra yra evan­ge­li­nė, jei­gu ji pri­ima Die­vo ap­reiš­ki­mą Kris­tu­je ir Die­vo iš­gel­bė­ji­mą Kris­tu­je. Jos at­sa­kas į Die­vo ma­lo­nę (cha­ris) tu­rė­tų bū­ti eu­cha­ris­ti­ja - dė­ko­ji­mas ir dė­kin­gu­mas. Evan­ge­li­nė kul­tū­ra yra eu­cha­ris­ti­nis at­sa­kas į krikš­čio­nio lais­vės do­va­ną.

Tai­gi kul­tū­ra yra ta sfe­ra, ku­rio­je pa­si­reiš­kia lais­vė. Dva­sios su­teik­tos lais­vės puo­se­lė­ji­mas tur­būt yra di­džiau­sia mū­sų pri­vi­le­gi­ja ir, be abe­jo, di­džiau­sia mū­sų at­sa­ko­my­bė. Svar­biau­sia aiš­ki­na­mo­ji baž­ny­čios už­duo­tis yra su­kur­ti evan­ge­li­nę, eu­cha­ris­ti­nę kul­tū­rą, ku­rio­je krikš­čio­nio lais­vė bū­tų iš­reikš­ta pa­klus­nu­mu Die­vui ir teik­tų Jam šlo­vę. Tai, kad Jo­ha­nas Se­bas­tia­nas Ba­chas (Jo­hann Se­bas­tian Bach) kiek­vie­ną sa­vo mu­zi­ki­nį kū­ri­nį už­baig­da­vo de­di­ka­ci­ja „So­la Dei Glo­ria" („Vie­nam Die­vui šlo­vė"), nė­ra ne­reikš­min­ga de­ta­lė.

Ti­kė­ji­mo her­me­neu­ti­ka aiš­ki­na bib­li­nius teks­tus, ku­rie api­brė­žia žmo­gaus lais­vę ir nu­ro­do, kaip ji tu­rė­tų reikš­tis. Ga­lų ga­le kul­tū­ro­je žmo­gaus lais­vė pa­si­reiš­kia so­cia­li­nė­mis prak­ti­ko­mis, ku­rios at­spin­di svar­biau­sias ver­ty­bes ir tei­kia žmo­nėms pa­si­ten­ki­ni­mą. Krikš­čio­niš­ko ti­kė­ji­mo her­me­neu­ti­ka aiš­ki­na pa­sau­lį Žo­džio li­te­ra­tū­ri­nės struk­tū­ros ter­mi­nais. Šio Žo­džio švie­so­je ten­ka pa­da­ry­ti iš­va­dą, kad va­di­na­mo­ji mū­sų da­bar­ti­nės her­me­neu­ti­kos kul­tū­ros lais­vė yra iliu­zi­nė. Lais­vė, ve­dan­ti žmo­gų į nu­si­vy­li­mą, o ne į pa­si­ten­ki­ni­mą, iš vi­so nė­ra tik­ra lais­vė.

Ta­čiau tai tik ne­ga­ty­vus, kri­ti­nis ti­kė­ji­mo her­me­neu­ti­kos as­pek­tas. Po­zi­ty­vų as­pek­tą ga­li­ma iš­reikš­ti dviem fra­zė­mis: „ti­kė­ji­mas, sie­kian­tis su­pra­ti­mo" ir „su­pra­ti­mas, sie­kian­tis tiks­laus įgy­ven­di­ni­mo". Bū­ti aiš­kin­to­ju reiš­kia bū­ti nuo­la­ti­niu ieš­ko­to­ju. Jei mums ne­be­rei­kė­tų ieš­ko­ti pras­mių, mes tu­rė­tu­me ab­so­liu­tų pa­ži­ni­mą ir aiš­ki­ni­mo dau­giau ne­be­rei­kė­tų. Jei mums ne­be­rei­kė­tų kri­ti­kuo­ti sa­vo vai­dy­bos, bū­tu­me ab­so­liu­čiai ge­ri. Ta­čiau mes, gy­ve­nan­tys „Vi­dur­že­my­je", ne­tu­ri­me nei ab­so­liu­taus pa­ži­ni­mo, nei esa­me ab­so­liu­čiai ge­ri; tad her­me­neu­ti­ka yra mū­sų ben­dras žmo­giš­kas li­ki­mas - mū­sų pri­vi­le­gi­ja ir at­sa­ko­my­bė.

Šven­tų­jų ir nu­si­dė­jė­lių aiš­ki­ni­mai bei vai­dy­ba nie­ka­da ne­bus to­bu­li. Ta­čiau per Kris­tų į pa­sau­lį at­ėjo nau­ja „kul­tū­ra" ir au­ga pa­sa­kiš­ku grei­čiu; tai ge­ro­ji bak­te­ri­ja, ga­lin­ti iš­gy­dy­ti žmo­ni­ją. Ži­no­ma, aš kal­bu apie kul­tū­rą, pa­gim­dy­tą Die­vo Žo­džio ir pa­lai­ko­mą Dva­sios. Iš pra­džių ne gar­ses­nis už šnabž­de­sį krikš­čio­nių pa­sa­ko­ji­mas ne­truk­do su­griau­ti im­pe­ri­jas ir pa­gim­dė ci­vi­li­za­ci­jas. Mū­sų krikš­čio­niš­ka vai­dy­ba nė­ra be­ver­tė, nes pir­ma­ja­me veiks­me vai­di­no gy­va­sis Žo­dis. Ti­kė­ji­mo ben­druo­me­nė tę­sia šį pa­sa­ko­ji­mą, pa­lai­ko­mą at­mi­ni­mo ir vil­ties. Ji gy­ve­na ant­ra­ja­me veiks­me - ne­pa­mirš­da­ma pir­mo­jo ir su­lai­ky­da­ma kva­pą pas­ku­ti­niam veiks­mui. Krikš­čio­nys aiš­kin­to­jai kon­cen­truo­da­mie­si į šlo­vin­gą­jį Fi­na­lą, kuo­met pa­sau­lis iš tie­sų bus ge­rai su­re­ži­suo­tas ir su­tvar­ky­tas, įgy­ven­di­na ne Evan­ge­li­ją, bet jau Apo­ka­lip­sę.


Ištrau­ka iš kny­gos „First The­o­lo­gy: God, Scrip­tu­res & Her­me­neu­tics"
Ver­tė Ele­na Ka­mins­kie­nė

 

 

[1] Žr. Augustino On Christian Doctrine, versta D. W. Robertson Jr. (Indianapolis: Bobbs-Merrill, 1958).
[2] Hartt, Chris­tian Cri­ti­que, p. 353.
[3] Do­nald Blo­esch, "God the Ci­vi­li­zer," Chris­tian Faith and Prac­ti­ce in the Mo­dern World: The­o­lo­gy from an Evan­ge­li­cal Point of View, ed. Mark A. Noll and Da­vid F. Wells (Grand Ra­pids, Mich.: Eerdmans, 1988), pp. 176-98.
[4] Ibid., p. 177.
[5] Žr. Karl Barth, "Church and Cul­tu­re," The­o­lo­gy and Church: Shor­ter Wri­tings, 1920 - 1928, vers­ta L. Pet­ti­bo­ne Smith (New York: Har­per & Row, 1962).
[6] Wil­liam Be­ard­slee, Li­te­ra­ry Cri­ti­cism of the New Tes­ta­ment (Phi­la­delp­hia: For­tress, 1970), p. 76.

Nuotr. Gedos Žyvatkauskaitės

I dalis

II dalis

III dalis

IV dalis

V dalis

VI dalis
 

Bendrinti: