.jpg)
Paulis Tillichas, garsus praėjusios kartos religijos filosofas, išreiškė įdomią mintį: „Religija yra kultūros medžiaga, kultūra yra religijos forma" (Theology of Culture, p. 42).
Jis norėjo pasakyti, kad žmogaus ar bendruomenės religija visada atsiskleidžia kultūrinių išraiškų visumoje. Ir atvirkščiai, ėmę bet kokią kultūrinę išraišką - architektūrą ar meną, muziką ar mediciną, švietimą ar filosofiją - ir kruopščiai ją išanalizavę, būtinai rasite joje religinių motyvų bei idėjų. Tai skvarbus ir labai naudingas pastebėjimas. Toliau Tillichas tvirtina, kad tikroji individo religija verta maksimalaus dėmesio - žmogui tai svarbiausias dalykas. Tačiau savo maksimalų dėmesį žmogus gali sutelkti visiškai į kitas sritis negu jo oficialioji religija. Jis gali kiekvieną savaitę eiti į bažnyčią, bet svarbiausia jam gali būti ne Dievas, o kas nors kita: pinigai, sportas, valdžia, malonumai ar saugumas. Tai reikšmingas perspėjimas. Vis dėlto, kai skaitau Tillichą, kai kas man kelia nerimą: atrodo, jis nedaug skiria dėmesio tam, ką žmogus išsirenka savo gyvenimo centru ar didžiausia vertybe. Jis tarsi mano, kad su „Būties Esme" žmonės gali susijungti įvairiai. Ir priešingai, istorinei krikščionybei itin svarbu, ką mes išsirenkame savo dėmesio centru, didžiausia vertybe ar pagrindiniu tikslu. Štai kodėl Vestminsterio katekizmas prasideda žodžiais, kad mūsų „pagrindinis tikslas yra šlovinti Dievą ir džiaugtis Juo per amžius". Kitaip tariant, labiausiai mums turi rūpėti gyvasis Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas.
Tą pačią mintį randame ir pirmajame Dievo įsakyme: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane". Šiek tiek perfrazuojant, būtų galima pasakyti taip: savosios malonės, ištikimybės ir jėgos šviesoje Dievas tikisi mūsų absoliutaus lojalumo, garbinimo ir pasitikėjimo. Kad ir ką darytume, Jo šlovė turi būti aukščiausias tikslas, juk iškilus sunkumams kreipsimės būtent į Jį. Tai turi būti ne tik oficialioji, išorinė religija, bet vidinis mūsų širdžių troškimas.
Prieš gilindamasis į šį įsakymą, norėčiau panagrinėti tris jo prielaidas, kurios aiškinamos Šventajame Rašte toliau. Atkreipę dėmesį į kiekvieno įsakymo prielaidas, galime padaryti didelę pažangą, plėtodami biblinę gyvenimo filosofiją, bendrąją krikščionišką pasaulėžiūrą.
1 prielaida. Dievas vertas visiškos mūsų ištikimybės, garbinimo ir pasitikėjimo
Reikalaudamas, kad Jis būtų mūsų gyvenimo centras, svarbiausias ir aukščiausias Asmuo, Dievas anaiptol nesielgia despotiškai ar neteisingai. Šis reikalavimas tiesiogiai kyla iš to, kas Jis yra ir ką Jis padarė. Prieš šį įsakymą yra įžanga į Dešimt įsakymų: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų". Štai kodėl Jis vertas visiškos mūsų ištikimybės bei pasitikėjimo.
Pasvarstykime, ką ši įžanga atskleidžia apie Dievą. Pirmiausia ji primena pagarbią baimę keliančią Jo valdžią. Tai Jis padarė visus didžiuosius stebuklus, kad išvestų žmones iš vergijos: krauju pavertė vandenį, užsiundė varles, skėrius ir muses, siuntė krušą ir galiausiai išžudė egiptiečių pirmagimius. Tai Jis atvėrė Raudonąją jūrą ir užvėrė ją, paskandindamas faraono armiją. Dievas vertas mūsų absoliučios ištikimybės bei pasitikėjimo dėl savo didžios galybės. Be to, ši įžanga kalba apie Dievo ištikimybę. Keli šimtai metų iki išėjimo, prieš mirtį Egipte Juozapas pasakė savo šeimai: „Dievas tikrai aplankys jus ir išves iš šio krašto į kraštą, kurį pažadėjo, prisiekdamas Abraomui, Izaokui ir Jokūbui" (Pr 50, 24). Dievas didingai pademonstravo savo ištikimybę, ištesėdamas patriarchams duotus pažadus bei išlaisvindamas savo tautą iš vergijos. Jis parodė, jog yra patikimas.
Jeigu šiandien mes dar abejojame, ar galima Dievu visiškai pasitikėti ir Jam atsiduoti, turėtume prisiminti, jog savąją jėgą bei ištikimybę Dievas mums pademonstravo dar labiau negu žmonėms ant Sinajaus kalno, kur jie gavo Dešimt įsakymų. Jėzaus gimimas atskleidė Dievo ištikimybę Jo pažadams, kuriuos Jis davė Adomui ir Ievai, pažadams, kuriuos Jis daugelį šimtmečių kartojo ir aiškino per pranašus. O Jėzaus prisikėlimu Dievas parodė, kad Jo galybė pranoksta ne tik gamtos, bet ir mirties, nuodėmės ar pragaro jėgas. Vienintelis atsakymas į tai gali būti mūsų visiška ištikimybė, pasitikėjimas bei paklusnumas. Martynas Liuteris buvo teisus sakydamas, kad „tikėti - tai išpildyti pirmąjį įsakymą".
2 prielaida. „Iki Dievo" mes gyvenome savo gyvenimą
Įsakyme liepiama neturėti kitų dievų, „tiktai Jį". Išvertus iš hebrajų kalbos, šie žodžiai gali reikšti „vietoje Jo". Tai su tolimesne prielaida susijusi tema. Tačiau šie žodžiai turėtų mums priminti, kad kiekvieną savo gyvenimo minutę mes esame Dievo akivaizdoje, priešais Dievą, arba, kaip lotyniškai sakydavo mūsų senieji teologai, „coram Deo". Dar galingesni už šią lotynišką frazę yra vienos psalmės žodžiai: „Kurgi galėčiau pabėgti nuo Tavo Dvasios ar atsitolinti nuo Tavo Artumo? Jei į dangų užžengčiau, Tu esi ten, jei Šeole pasikločiau guolį, Tu esi ten. Jei įgyčiau aušros sparnus ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros pakraščių, net ten mane vedžios Tavo ranka ir tvirtai laikys Tavo dešinė" (Ps 139, 7-10).
Jeigu savo širdyse ir mintyse mes išsirenkame dievu ką nors kitą, šį pasirinkimą padarome tiesiog dangaus ir žemės Kūrėjo akivaizdoje. Antra vertus, jeigu nusprendžiame Juo pasitikėti, būti Jam ištikimi ir Jį garbinti, šį pasirinkimą taip pat padarome Jo akivaizdoje. Kad ir kur būtume - darbe ar namuose, mokykloje ar žaidimų aikštelėje - patinka mums tai ar ne, mes esame Jo akivaizdoje. Mes stosime prieš Dievą ne tik Paskutiniojo teismo dieną. Mes jau tai darome kiekvienos dienos kiekvieną minutę.
3 prielaida. Žmonės yra nepataisomai religingi; religija be galo svarbi
Trečioji šio įsakymo prielaida yra kitokia. Dvi pirmosios buvo apie Dievą, trečioji - apie mus. Kiekvienas ką nors garbina, kam nors tarnauja ir kuo nors pasitiki. Jeigu tai yra ne Dievas, Jo vietą užima kas nors kitas. Kažkodėl žmonės negali būti nereligingi. Kaip Paulius rašo Laiške romiečiams 1, 23, žmonės „išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus". Jei nepasitikime Dievu, mes garbiname kažkokį kitą dievą, o tas dievas paprastai būna vienas iš Dievo kūrinių.
Pastaruosius du ar tris šimtus metų, nuo Švietimo epochos, daugelis švietėjų tvirtino, jog religijos atžvilgiu įmanoma būti neutraliam arba objektyviam. Be to, dažnai priduriama, kad, jų nuomone, toks „neutralumas" religijos atžvilgiu neturės įtakos tam, kaip žmonės gyvena ir mąsto, nes religijos žmogaus gyvenime jie nelaiko svarbiu dalyku. Tačiau ši nuostata neatitinka to, kas rašoma Biblijoje, ką patiriame gyvenime ir pastebime kituose žmonėse. Žmonės visada ieško ko nors, į ką galėtų atsiremti, kad turėtų paguodos, džiaugsmo, vilties ir prasmės - nesvarbu, ar tai būtų Dievas, ar stabas. Beveik kiekvienam teko susimąstyti: „Iš kur mes atėjome ir kur einame?" Žmonės negali nebūti religingi, nes mes esame sukurti pagal Dievo atvaizdą ir gyvename Dievo pasaulyje. Be to, skirtingos žmonių religinės reakcijos gyvenime turi labai toli siekiantį poveikį. Nepripažindami svarbiausio - religijos vaidmens žmogaus gyvenime, mes negalime suprasti nei savęs, nei dabartinių įvykių aplinkiniame pasaulyje. Netikintysis gali sakyti, jog visiškai nesvarbu, ar mūsų gyvenimai nukreipti į Dievą - ar esame Jam ištikimi, ar Juo pasitikime ir ar Jį mylime - tačiau Biblija ir žmogiškoji patirtis rodo, jog yra ne taip. Iš tikrųjų Biblija įvairiausiais būdais atskleidžia žmogaus religinės orientacijos svarbą.
Biblijoje teigiama, kad visos mūsų mintys bei žodžiai yra mūsų širdžių pozicijos religijos atžvilgiu rezultatas. Evangelijoje pagal Matą, 15 skyriuje, pasakyta: „O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų. Iš širdies išeina pikti sumanymai". Širdies - žmogaus centro Dievo atžvilgiu - pozicija lemia viską, ką žmogus sako ar galvoja. Pažiūros, teorijos, tikslai, vertybės, pasiūlymai, jausmai, planai, ketinimai ir viltys - viskas, ką mes išreiškiame žodžiais, formuoja ir nukreipia mūsų širdys. O širdžių poziciją lemia mūsų santykis su Dievu - pasitikėjimas ir dėkingumas arba netikėjimas ir stabmeldystė. Vienoje psalmėje apie stabmeldžius rašoma: „Panašūs į juos taps, kas juos dirba ir jais pasitiki" (Ps 135, 18). Stabo - bet ko, kas pakeičia Dievą, - garbinimas iškraipo tokio garbintojo gyvenimą. Jei žmogus garbina turtus ar valdžią, mokslą ar sėkmę, jis tampa nežmogiškas ir vienpusis. Garbindami dievą, kuris nėra maloningas, žmonės tampa pikti ir kupini kartėlio. Tačiau jei garbinsime savo Kūrėją, mes darysimės vis panašesni į tokius žmones, kokius Jis norėtų mus matyti.
Išvada
Kai kurie krikščionys mokslininkai pamėgo devizą „Gyvenimas yra religija" (pvz., Evanas Runneris). Šis šūkis iš dalies yra mėginimas parodyti, kad mūsų požiūris į Dievą yra svarbiausias veiksnys, nulemiantis ne tik mūsų amžinąjį likimą, bet ir šiandieninį gyvenimą. Kiekvienas iš mūsų turime kasdien savęs paklausti, kur mes randame paguodos, vilties, drąsos, džiaugsmo ir prasmės? Jei nepasitikime Dievo malone bei ištikimybe, turbūt pasitikėsime kuo nors kitu - stabu. O neteisinga „širdies pozicija" iškraipys viską, ką mes darome ar sakome. Tačiau Dievas maloningai kviečia mus grįžti ir visą savo ištikimybę, pasitikėjimą bei garbinimą skirti tik Jam.
Dr. Thomas K. Johnsonas, Ph.D., įšventintas dvasininkas, dėsto etiką ir religijos filosofiją Prahos Karolio universitete Čekijoje.
Vertė Jolanta Kriūnienė
