Menas Biblijoje (I)

Krikščionys evangelikai visados buvo linkę ištremti meną kuo toliau į gyvenimo pakraštį. Jų nuomone, daug svarbiau yra visai kiti dalykai. Nepaisydami savo teisingų kalbų apie Kristaus viešpatavimą, evangelikai susiaurina jo veikimo sritį, palikdami jam tik mažą tikrovės plotą. Neteisingai suprasdami Kristaus viešpatavimą žmogui ir visatai, jie praranda turtus, kuriuos Biblija galėtų duoti, praturtindama gyvenimą ir kultūrą. Jėzaus Kristaus viešpatavimas mūsų gyvenime reiškia, kad krikščionybėje nėra platoniškų sričių. Čia kūnas neatskiriamas nuo sielos, ir siela nėra svarbesnė už kūną. Viešpats sutvėrė kūną lygiai kaip ir sielą ir atpirko visą žmogų. Todėl visai teisėtai evangelikai kritikuojami dėl perdėto domėjimosi sielos išgelbėjimu ir dėl per mažo susirūpinimo visu žmogumi.

Keturis dalykus Biblijoje galime aiškiai suprasti: 1. Dievas sukūrė žmogų. 2. Per Kristų įvyko žmogaus atpirkimas. 3. Kristus yra žmogaus ir krikščioniškojo gyvenimo Viešpats. 4. Kai Kristus sugrįš, kūnas bus prikeltas iš numirusių ir žmogus bus visiškai išgelbėtas. Tik atsižvelgdami į šiuos dalykus, menui savo gyvenime rasime deramą vietą. Kitaip tariant, žmogus ir jo gyvenimas priklauso nuo Kristaus.

Žmogaus pilnatvės ir žmogaus viešpatavimo kūrybinės koncepcijos teiginį aptinkame jau pačioje Biblijos pradžioje: Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir mūsų panašumą ir jis tevaldo jūros žuvis ir dangaus paukščius, ir žvėris, ir visą žemę, ir visus roplius, kurie kruta ant žemės. Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą; pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė; sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę (Pr 1,26-27).

Nuo pat pradžios vyras ir moteris, vieninteliai sukurti panašūs į Dievą, gavo teisę viešpatauti Dievo sukurtame pasaulyje, turėjo atsakyti už rojaus sodo priežiūrą. Kaip žinome, šį viešpatavimą nutraukė žmogaus nuopuolis, laike ir erdvėje įvykęs faktas.

Tačiau žmogaus viešpatavimo galia gali būti atstatyta, jei jis bus apvalytas Kristaus krauju. Jei bus išvaduota jo siela, ir ne tik ji, bet ir protas, ir kūnas. Būdami krikščionys, mes diena po dienos sekame Kristų, ir tai duoda rezultatų. Todėl tikrasis dvasingumas visados kyla iš Kristaus viešpatavimo visam žmogui.

Praeityje krikščionys tai kartais suprasdavo geriau negu pastaraisiais dešimtmečiais. Prieš keletą metų, kai pradėjau tyrinėti krikščioniškosios kultūros koncepciją, daugelis žmonių šį mano darbą stebėjo įtariai. Jiems atrodė, kad esu nebibliškas, jei domiuosi intelektualiais klausimais. Toks požiūris rodo tikrą mūsų skurdą, mūsų nesugebėjimą suprasti to, kad jei krikščionybė yra tiesa, tai ji apima visą žmogų - su jo intelektu ir kūrybingumu. Krikščionybė nėra tiesa, egzistuojanti tik dogmose ar doktrinose, ji yra visa apimanti tiesa, ji yra viso žmogaus ir viso jo gyvenimo tiesa.

Senovėje žmonės bijojo toli keliauti, kad pasiekę pasaulio kraštą, nenukristų ten, kur jų tykoja pasirengę praryti slibinai. Bet, jei supratome, kad krikščionybė apima viską - kas yra ir kas bus, ir kad begalinis Dievas yra čia ir dabar, mūsų sąmonė yra laisva. Tuomet mums nėra neįmanomo dalyko ir galime nebijoti, jog nukrisime atsidūrę prie pasaulio krašto. Toks požiūris suteiktų mūsų krikščioniškumui jėgos, kurios mums stigo pastaruoju metu.

Šis Kristaus viešpatavimas apima visą kultūrą, įskaitant ir kūrybą. Ir čia evangeliškoji, arba biblinė krikščionybė yra silpna. Viskas, ką krikščionys evangelikai yra sukūrę, tėra romantiškas Sekmadienio mokyklos menas. Jie lyg ir nesupranta, jog menai taip pat pavaldūs Jėzaus karalijai.

Fransis Baconas, kurio mintimis dažnai tekdavo remtis, buvo vienas iš pirmųjų mokslininkų, tikėjusių natūraliųjų procesų atviroje sistemoje dėsniu. Jis drauge su tokiais žmonėmis kaip Kopernikas ir Galileo tikėjo, kad jei pasaulis sukurtas prasmingo Dievo, tai siekti tiesos ir įrodyti, jog visata prasminga, yra įmanomas dalykas. Žinoma, daugeliu klausimų su Fransiu Beconu aš nesutikčiau, bet vienu jo pareiškimu aš mėgstu remtis: „Žmogus nupuldamas prarado ir savo nekaltumą, ir savo gebėjimą valdyti gamtą. Ir šis praradimas, beje, dar šiame gyvenime iš dalies gali būti atitaisytas, pirmiau per religiją ir tikėjimą, o paskui - per menus ir mokslus“. Kaip norėčiau, kad bent artimiausius penkiasdešimt metų krikščionys evangelikai Jungtinėse Valstijose, Didžiojoje Britanijoje ir visame pasaulyje išlaikytų šią viziją prieš savo akis.

Menai ir mokslai turi savo vietą krikščioniškame gyvenime - tai nėra periferinė sritis. Krikščionis, atpirktas Kristaus pasiaukojimu, gyvenantis pagal Šventąjį Raštą, vadovaujamas Šventosios Dvasios, domisi menu, kadangi jis yra Kristaus karalystės dalis. Menus krikščionis turėtų panaudoti ne Dievo garbei iliustruoti, bet kaip grožio dalykus, tinkamus Dievui pašlovinti. Meno kūrinys pats savaime yra himnas Dievui.

Nors koncepcija apie Kristaus viešpatavimą visam pasauliui, įskaitant ir meną, yra aiški, daugeliui krikščionių gali atrodyti, jog Biblijoje labai mažai kalbama apie menus. Negana to, kai kurie žmonės mano, jog žydai visai nesidomėjo menais dėl to, kas pasakyta Dešimtyje Dievo įsakymų. Bet jei perskaitytume Bibliją atidžiau, galėtume teigti kaip tik priešingą dalyką. Kadangi daugeliui krikščionių kyla tokių neaiškumų, bandysime atsakyti detaliau.

Nesidaryk sau jokio paveikslo

Tie, kurie mano, jog Šventasis Raštas draudžia meną, remiasi pirmiausia Dešimčia Dievo įsakymų: Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštybėse danguje ir kas yra žemumoje ant žemės, nei į tai, kas yra vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi: Aš esu Viešpats, tavo Dievas, galingas ir pavydus... (Iš 20,4-5). Ar neaišku, jog žmogui draudžiama pasidaryti atvaizdą ne tik Dievo, bet ir bet ko danguje ir žemėje? Atrodytų, čia tikrai nėra vietos menui.

Norint suprasti šį požiūrį, verta geriau įsiskaityti kitą Įstatymo pusę, kuri leistų geriau suprasti šią Išėjimo knygos vietą: Nedirbsite sau stabo ir drožinio ir nestatysite savo žemėje šulų nei dėsite paminklinių akmenų, kad juos garbintumėte. Nes aš esu Viešpats, Jūsų Dievas (Kun 26,1). Ši vieta rodo, jog Šventasis Raštas draudžia ne patį meną, bet jo garbinimą. Vieną Dievą galima garbinti. Todėl šis įsakymas ne prieš meną, bet prieš jo garbinimą, t. y. prieš garbinimą bet ko kito, išskyrus Dievą. Meną garbinti - blogas dalykas, bet nieko bloga jį kurti.

Menas ir šventyklos palapinė

Vienas iš Šventojo Rašto interpretavimo principų yra tai, kad Šventasis Raštas neprieštarauja pats sau. Todėl labai svarbu prisiminti, jog ant Sinajaus kalno Dievas per Mozę paskelbė 10 įsakymų ir drauge nurodė, kaip pastatyti ir įrengti šventyklą. Šiame nurodyme galima įžvelgti sintezę visų menų, kokius žmonės iš viso žino. Pažiūrėkime atidžiau.

Mozei, užkopusiam ant Sinajaus kalno, Dievas davė specialius nurodymus įrengti šventyklą. Jis liepė Mozei surinkti iš izraelitų auksą ir sidabrą, gražius audeklus ir kailius, akacijos medžius ir brangakmenius ir t. t. Ir dar paliepė : Ją padarys (Izraelio sūnūs) pagal pavyzdį padangtės, kurią tau parodysiu...  (Iš 25,9). Iš kur pavyzdys buvo paimtas? Jį davė Dievas: Žiūrėk, kad visa padarytum pagal pavaizdą, kurs tau parodytas kalne (Iš 25,40). Dievas pats nurodė Mozei šventyklos pavyzdį. Kitaip sakant, architektas buvo Dievas, o ne žmogus. Keletą kartų ta pačia fraze nurodoma, kaip šventykla turi būti padaryta: Padarysite ją taip... Viską Dievas Mozei nurodė detaliai. Ir šitie nurodymai buvo to paties Dievo, davusio Dešimt įsakymų.

Taigi kokie buvo šie nurodymai? Jų buvo daug, bet mes susikoncentruosime ties menu šventyklos viduje ir pirmiausia ties Dievo garbinimo vieta. Atkreipkime dėmesį į nurodymus dėl šventų švenčiausiosios vietos meninės įrangos: Nukalsi iš aukso du kerubus; padirbsi juos iš kalstyto aukso prie abiejų malonės sosto galų (Iš 25,18). Kas yra kerubai? Dalis angelų gausybės. Kas buvo liepta? Paprasčiausiai padaryti meno kūrinį. Angelų statulos turėjo būti pastatytos šventų švenčiausiojoje, kur tik kartą per metus patekdavo vienintelis žmogus - vyriausiasis kunigas. Tai turėjo būti padaryta paties Dievo liepimu.

Kas nors galėtų paprieštarauti - bet tai yra ypatinga, nes vaizduojami angelai, tai priklauso religijai ir nėra mums įprastas menas. Tai tiesa. Tačiau vėlgi prie pat šventų švenčiausiosios liepiama pastatyti lempas: Padarysi ir žibintuvą, nukaltą iš tyriausio aukso: jo liemenį ir šakas, taures, buoželes ir iš jo išeinančias lelijas. Šešios šakos eis iš jo šonų, trys iš vieno šono ir trys iš kito, trys riešuto pavidalo taurelės draug su buožele ir viena lelija bus ant vienos šakos; ir ant kitos šakos taip pat trys taurelės draug su buožele ir lelija; toks pat bus darbas šešių šakų, kurios turi būti išvestos iš liemens (Iš 25,31-33). Ir aprašymas tęsiasi toliau. Paskui aprašomas dar vienas meno kūrinys - žvakidės. Kaip jos papuoštos? Ne angelais, bet natūralaus pasaulio grožybėmis: žolynais, gėlėmis. Visa tai Dievo paliepimu turi stovėti šventyklos viduryje per pamaldas.

Vėliau Išėjimo knygoje randame kunigo rūbų aprašymą: O prie apatinės jupos siūlės padarysi aplinkui iš mėlynos ir raudonos purpuros ir dusyk dažyto karmazino tarsi granatinius obuolėlius, perpintus varpeliais (Iš 28,33). Taigi kunigas, įeidamas į šventų švenčiausiąją, savo rūbu turėjo reprezentuoti natūralųjį pasaulį, iškeldamas gamtą į Dievo akivaizdą. Tai neprieštarauja meno kūriniams.

Tačiau čia galima pastebėti neįprastų dalykų. Natūralūs granatai yra raudoni, o šie granatai turėjo būti mėlyni ir raudono purpuro. Purpuriniai jie galėjo būti, bet mėlyni - ne. Šiuo atveju norėta parodyti, jog kuriant galima naudotis laisve: galima imti iš gamtos visa, kas natūralu, bet galima panaudoti ir ką nors dirbtinio. Kitais žodžiais tariant, menas neturi būti fotografinis.

Kartais ima pagunda Bibliją skaityti vien kaip „šventą knygą“, laikant istorinius įvykius aukštesnės realybės pasireiškimu, neturinčiu nieko bendro su žemiškąja tikrove. Bet turime suprasti, jog kai Dievas įsakė tuos meno kūrinius atlikti, tam turėjo būti ir menininkų. Menas turi dvi puses: jis yra kūryba, tai tiesa, bet jis turi ir techninę pusę, t. y. kaip tai padaryti. Išėjimo knygoje (37,7) nurodomi techniniai dalykai: Iš kalstyto aukso padarė du kerubus ir pritaisė juos prie abiejų malonės sosto galų. Kerubas ant skrynios neatsirado staiga iš dangaus. Kažkas turėjo susitepti rankas, kažkas turėjo išspręsti visas technines problemas. Šiuolaikiniai menininkai taip pat turi praeiti visa tai, ką darė anie menininkai. Tai matysime toliau aptardami šventyklos įrangą.

Šventykla

Šventykla, kaip ir maldykla, buvo suplanuota ne žmogaus. Šventasis Raštas pabrėžia, kad planas buvo gautas iš Dievo. Metraštininkas sako, kad Dovydas davė Saliamonui pavyzdį, kurį gavo nuo Dvasios, įvairioms vietoms šventykloje įrengti (1 Met 28,11-12). 19 eilutėje skaitome: Visa, - sakė Dovydas, - atėjo man parašyta Viešpaties ranka, kad suprasčiau visus pavyzdžio darbus. Tai, kokią Dievas norėtų matyti šventyklą, nebuvo vien tik aukštesnio lygio dvasinė Dovydo patirtis. Dalį jos sudarė išsamus apreiškimas, kaip šventykla turi būti padaryta. Dovydas žinojo, kaip pastatyti šventyklą, nes jam pasakė Dievas. Dovydas iš tiesų kalba, jog Dievas leido jam iš aprašymo suprasti, kaip šventykla turi atrodyti. Mums nepaaiškinama, ką reiškia atėjo man parašyta ir kokiu būdu išsamus apreiškimas atėjo, bet aišku, kad Dievo įkvėptas, iš aprašymo Dovydas gavo pastato pavyzdį.

Kas dar turėjo būti šventykloje? Šventykla turėjo būti užpildyta meno kūriniais. Šventyklos aslą jis išklojo brangiausiu marmuru, ir tai buvo labai gražu (2 Krn 3,6). Įsidėmėkite: šventykla buvo išklota brangiausiu marmuru. Šiuos akmenis naudoti nebuvo jokio pragmatiško tikslo. Jie neturėjo praktinės reikšmės. Dievas paprasčiausiai norėjo, kad šventykloje būtų gražu. Viešpačiui Dievui rūpi grožis.

Pažvelkime iš paukščio skrydžio į sniegu padengtus kalnus. Nekyla abejonės. Dievas neabejingas grožiui. Ir grožis turi savo vietą garbinant Dievą. Jaunimas dažnai pastebi, jog daugelis evangelikų bažnyčių pastatų yra bjaurūs. Nelaimei, jie dažnai teisūs. Mes taip nusmukome, jog nebegalime suprasti, kad grožis turi būti skirtas Dievo garbei. Bet šioje šventykloje, kurią Saliamonas statė vadovaujamas paties Dievo, grožiui buvo skirtas svarbus vaidmuo.

Metraštininkas tęsia: Auksu jis apmušė Namus - sijas, slenksčius, sienas ir duris; ant sienų išraižė kerubus (2 Krn 3,7). Anksčiau kalbėjome apie kerubus šventų švenčiausiojoje; tai buvo skulptūros. Čia jie yra bareljefiški, t. y. raižiniai. Kur tik žvelgei, visur buvo raižiniai. Bet buvo ir skulptūrų: Šventų šventojoje jis padarė du drožtus kerubus ir paauksavo (eil. 10).

Toliau 16 ir 17 eilutėse skaitome: Jis padirbo vėrinio išvaizdos vainikų ir uždėjo ant stulpų viršaus; padarė šimtą granatmedžio obuolių ir uždėjo ant stulpų viršaus; padarė šimtą granatmedžio obuolių ir uždėjo juos ant vainikų. Stulpus pastatė priešais šventovę priekyje: vieną - dešinėje, o kitą - kairėje. Tai buvo dvi kolonos. Jos neturėjo nei architektūrinės, nei praktinės inžinerinės reikšmės. Jos čia stovėjo, nes Dievas pasakė, kad jos čia turi būti dėl grožio. Ant šių kolonų kapitelių buvo granatai, įstatyti tarp grandinėlių. Jeigu tik suprantame, ką čia skaitome, mums tiesiog užima kvapą, nes tai yra neapsakomai gražu.

Metraščių antros knygos 4 skyriuje sužinome, kad Saliamonas padarė milžinišką altorių ir „jūrą“ (t. y. baseiną - milžinišką dubenį), kurios diametras buvo penkiolika pėdų ir, manoma, galėjo talpinti apie 10 000 galonų skysčio. Po jūros briauna buvo jaučių pavidalai, o aplink ją iš viršaus jos šonuose ėjo dvi eilės drožinių po dešimtį mastų; jaučiai gi buvo nulieti. Pati jūra buvo padėta ant dvylikos jaučių, kurių trys buvo atgręžti į šiaurę, kiti trys į vakarus, vėl kiti trys į pietus ir trys likusieji į rytus, ir jūra buvo uždėta ant jų; jaučių pasturgaliai buvo uždengti po jūra (2 Krn 4,3-4). Vėl matome, kad šventykloje būta aukščiausio lygio meno. Angelai - bareljefiniai kerubai, augalų pasaulis parodytas gėlių ir granatų raižiniais, gyvūnijos išreikštas jaučių figūromis. Reprezentacinis menas, vaizduojantis nereliginius objektus, papuošė centrinę Dievo garbinimo vietą.

Dėl tikslumo verta pasakyti, kad jaučiai turėjo paskirtį - jie laikė  jūrą. Bet kokią funkciją atliko kiti dalykai? Jūra buvo delno storumo, o jos briauna buvo kaip taurės briauna arba pražydusios lelijos (eil. 5). Kad būtų gražesnė, jūra nebuvo lygi, bet turėjo lelijos formą.

Karalių pirmos knygos 7,27-29 yra panaši detalė - dešimt vario pakojų, išrašytų ir išdrožtų: Tarp vainikėlio ir juostelių buvo liūtų, jaučių ir kerubų. Dievas sako: Savo namuose aš turėsiu liūtų, jaučių ir kerubų. Ne kokiam pragmatiškam tikslui, vien tik dėl grožio.

Galėtume ir daugiau tokių pavyzdžių pateikti. Pavyzdžiui, Karalių pirmos knygos 6,29 skaitome: Ir visas šventyklos sienas jis pagražino visokiais drožiniais ir tekinimais, ir padarė juose kerubų, palmių ir visokių raštų, lyg kad išsikišančių iš sienos ir išeinančių. Tai primena dalykus, kuriuos esame jau skaitę, tačiau išryškėja ir naujų dalykų. Čia kerubai, palmių medžiai ir gėlės yra kartu. Kitaip pasakius, šis menas vaizduoja abu pasaulius: matomą ir nematomą. Nemanyčiau, kad kerubai tėra kalbos išradimas. Kerubai turi pavidalą ir yra realūs. Ir iš tiesų, aš tikiuosi ateityje kada nors juos pats išvysti. Žinoma, galime paklausti: Kaip galima pavaizduoti tai, kas priklauso nematomam pasauliui? Atsakymas labai paprastas: jei Dievas pasako, kaip jie atrodo, tai visai lengva. Ezechielis matė cherubinus du kartus (Ez 1,4-25; 3,12-13). Iš tiesų nesudėtinga pavaizduoti cherubinus, jei Dievas parodo juos ar pasako, kaip jie atrodo.

Šventyklos palapinės statyboje matėme, kaip menininkas buvo priverstas spręsti tam tikras technines problemas. Karalius nuliedino juos [Viešpaties namų indus - aut. past.] Jordano apylinkėje molinėje žemėje tarp Sokhoto ir Saredatos (2 Met 4,17). Kaip ir Mikelandželas, kuris savo rankomis išskaptavo nuostabias formas didžiosiose Italijos akmenų skaldyklose, hebrajų menininkas išliejo bronzą konkrečioje geografinėje vietoje, būtent tokioje, kurios gruntas labiausiai tiko suteikti jo modeliui formą. Šie žydų menininkai nesiskyrė nuo šiandienos žmonių; gyvendami tame pačiame pasaulyje, kurdami įvairių formų meną, jie susiduria su techninėmis atlikimo problemomis.

Bus daugiau

Francis A. Schaeffer (1912-1984 m.), evangelikų teologas ir presbiterijonų bažnyčios pastorius, tarptautinės L’Abri draugijos įkūrėjas ir ilgametis vadovas, daugelio knygų autorius.

Versta iš: F.A. Schaeffer, Art and the Bible, 1973.

Iliutracijoje: moderniojo krikščioniško meno pavyzdys Mark Lawrence Jn 15, 5

http://www.prizme.lt