Menas Biblijoje (II)

Pasaulietinis menas

Iki šiol nagrinėjome meną, kuris buvo skirtas Dievui pagarbinti, ar tai būtų angelai, ar gamta. Nors visas šis menas sukurtas Dievo įsakymu, menui apskritai specifiškai religiniai subjektai nėra būtini. Veiksnys, kuris padaro meną krikščionišką, nebūtinai yra susijęs vien su religija.

Pirmosios Karalių knygos 10 skyriuje šiek tiek sužinome apie pasaulietinį Saliamono laikų meną, nes čia aprašytas Saliamono sostas: Karalius Saliamonas dar padarė iš dramblio kaulo didelį sostą ir aptraukė jį labai geltonu auksu; jis turėjo šešias pakopas; sosto viršus užpakalyje buvo apskritas; dvi atlošos laikė iš vienos ir kitos šalies sėdynę, o prie abiejų atlošų stovėjo du liūtu. Dvylika mažų liūtų stovėjo ant šešių pakopų iš vienos ir kitos šalies. Tokio darbo nepadaryta nė vienoje karalystėje (1 Kar 10,18-20). Toji vieta, kai ją skaitau, kiekvieną kartą mane labai suintriguoja. Norėčiau pamatyti tą nepaprastą meno kūrinį - „iš dramblio kaulo didelį sostą“, aptrauktą „labai geltonu auksu“; du liūtus šonuose ir dvylika liūtų ant laiptų į tą sostą...

Mokslininkams buvo įdomu, kodėl du ir dvylika liūtų minimi skyrium. Jie padarė prielaidą, kad du liūtai viršuje buvo gyvi, tikri, o kiti dvylika - negyvi. Negaliu tvirtinti, tiesa tai ar ne, bet tik pabandykite įsivaizduoti: jūs Saliamonas, sėdįs tarp dviejų riaumojančių liūtų, žinoma, saugiai pritvirtintų grandinėmis, - koks sostas! Koks nuostabus pasaulietinis menas!

Menas ir Jėzus

Bet jeigu Biblija ir vaizduojamasis menas dar kelia kokių nors neaiškumų, prisiminkime, ką Biblija kalba apie varinį žaltį, kurį Mozė iškėlė dykumoje. Kai Izraelio vaikai klajojo dykumoje, jie skundėsi Mozei, kad trūksta vandens ir duonos. Todėl Viešpats siuntė prieš tautą ugninių žalčių, kurie ėmė gelti, ir daugelis žmonių mirė (Sk 21,6). Izraelitai atėjo pas Mozę, prisipažino nusidėję ir prašė jį melsti Dievą, kad atimtų nuo jų žalčius. Dievas į Mozės maldą atsakė: Padaryk varinį žaltį ir jį pakelk kaip ženklą: kas įgeltas į jį pažvelgs, liks gyvas (eil. 8). Mozė pakluso šiam įsakymui, ir tie žmonės, kurie pažvelgdavo į varinį žaltį, pagydavo.

Nuostabu yra tai, kad Jėzus šį įvykį bei šį meno kūrinį palygino su savo būsimuoju nukryžiavimu: Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3,14-15). Kuo rėmėsi Jėzus šiame palyginime? Meno kūriniu.

Bet čia jūs galite pasakyti: „Taip, bet jie sunaikino jį. Ezekijas sulaužė jį, - taip rašoma Karalių antroje knygoje (18,4)“. Taip, tai tiesa. Tiesą pasakius, Dievas netgi buvo tuo patenkintas. Bet kodėl Ezekijas sulaužė varinį žaltį? Ir jis [Ezekijas] sukūlė varinį žaltį, Mozės padarytąjį, nes iki to meto izraelitai tebesmilkindavo to garbei. Ar karalius sunaikino jį dėl to, kad žaltys buvo meno kūrinys? Žinoma, ne, nes Dievas įsakė Mozei jį padaryti. Ezekijas sunaikino meno kūrinį dėl to, kad žmonės iš jo pasidarė stabą. Blogas ne pats vaizduojamasis menas, bet jo panaudojimas.

Poezija

Iki šiol kalbėjome tiktai apie vaizduojamąjį meną, tačiau Biblijoje yra ir kitų meno formų. Joje akivaizdžiai gausu poezijos. Pagalvoję apie Biblijos poeziją, iškart prisimename psalmes. Čia daug žydų poezijos, ir ne visa ji yra religinė. Pavyzdžiui, Antrosios Samuelio knygos 1,19-27 eilutėse pateikta pasaulietinė odė, poema, Dovydo sukurta tautos didvyrių Sauliaus ir Jonatano garbei. Toje pačioje knygoje vėliau pasakyta, kad Dovydas parašė šias psalmes įkvėptas Šventosios Dvasios:

Tarė Izaijo sūnus Dovydas,
tarė vyras, kurs pastatytas Jokūbo Dievo pateptuoju,
geriausias Izraelio giesmininkas,
Viešpaties Dvasios kalbėjo per mane
ir jo žodžiai - mano liežuviu
(2 Sam 23,1-2).

Apaštalų darbų 2, 25-31 patvirtina faktą, kad Dovydas buvo pranašas. Dovydo žodžius galime perfrazuoti šitaip: „Taip, aš buvau pranašas. Aš buvau Dievo žodžių persakytojas. Kaip aš rašiau? Rašiau savo poeziją įkvėptas Šventosios Dvasios.“ Neturėtume galvoti, kad Dovydas buvo pranašu tik tada, kai kūrė prozą. Ir jo poezija lygiai taip pat įkvėpta. Kaip po viso to galime sakyti ar įtarti, jog Dievas nemėgsta poezijos?

Įdomu, jog į Septuagintą, graikiškąjį Senojo Testamento vertimą, kuris priskiriamas II-III amžiui pr. Kr., įtraukta psalmė, kurios nėra hebrajiškajame Senajame Testamente. Sunku pasakyti, ar šią psalmę tikrai parašė Dovydas, bet ji labai panaši į jo sukurtąsias. Nebūtinai turime galvoti, kad viskas, ką Dovydas parašė, yra „įkvėpta Dievo“ kaip kad visa Biblija. Ir nors ši psalmė yra geniali, ji nėra įkvėpta šiuo būdu. Ne visada Dievas yra toks įkvėpimo šaltinis, kokia yra poeto mūza. Būtų aiškiau, jei pasakytume, jog kurti skatina žmogiškumas. Menininkas kaip žmogus niekur nedingsta ir nepalieka mūzos kalbėti vienos. Manome, jog šią psalmę iš Septuagintos Dovydas parašė kaip poeziją dėl poezijos.

Aš buvau mažas tarp brolių
Ir jauniausias savo tėvo namuose.
Aš ganiau savo tėvo avis.
Mano rankos sukūrė muzikos instrumentą
ir mano pirštai suderino psalterio skambesį.
Kas apsakys tai mano Viešpačiui?
Bet Dievas pats manęs klausosi, Jis mane girdi.
Jis pasiuntė savo angelą
ir pasiėmė mane nuo mano tėvo bandos.
Ir Jis patepė mane savo aliejumi.
Mano broliai buvo gražūs ir aukšti,
bet mano Viešpats jų nepamėgo.
Aš išėjau pasitikti filistino,
ir jis keikė šaukdamasis savo stabo.
Bet aš apsukdamas jo paties kardą nukirtau jį
ir pašalinau Izraelio vaikų gėdą.


Iš tiesų labai panašu į Dovydo kūrybą. Dovydas pasakoja apie tai, kaip jis būdamas mažas kalno pašlaitėje ganė avis. Ką gi jis veikia? Jis yra menininkas. Pasiėmęs medžio gabalą, jis daro arfą: „Mano rankos sukūrė muzikos instrumentą.“ Biblija sako, kad Dovydas vėliau padarė instrumentus, kurie buvo naudojami šventykloje per pamaldas.

Bet Dovydas buvo ir muzikantas. Jo „pirštai suderino psalterio skambesį“. Kaip kad prieš grojant suderinamas smuikas, taip ir Dovydas parengė savo instrumentą. Viską Dovydas darė Dievo garbei: kūrė poeziją, padarė dailų instrumentą ir suderino jį taip, kad muzika kuo tobuliau skambėtų.

Vienas dalykas čia nuostabus. Kas daro meną prasmingą? Jei jis skiriamas vien žmogui, netenka visumos jausmo. Bet jis gali būti aukojamas Dievui. Dovydas sako: „Kas pasakys apie tai mano Viešpačiui?“, t. y. kas jam praneš apie gražų instrumentą ir apie Dovydo dainą? Ir atsako: „Dievas pats manęs klausosi, jis mane girdi.“ Niekas nenuėjo ir Dievui nepranešė. Dievas žinojo. Žmogus gali rašyti eiles, kurti muziką, konstruoti muzikos instrumentus, daryti skulptūras, tapyti paveikslus, - net jei nebūtų jokio kito žmogaus, galinčio juos pamatyti. Jis žino, kad Dievas jo kūrybą mato.

Galima Dovydo paklausti: „Dovydai, kodėl tu dainuoji? Linksmini pats save? Tik mažos baltaveidės avytės tave tegirdi.“ Ir Dovydas atsakys: „Visai ne. Aš dainuoju, o dangaus ir žemės Dievas girdi mano dainą ir tai suteikia jai prasmę.“ Meno kūrinius galima padėti šventykloje. Bet nebūtinai tam, kad būtų pagarbintas Dievas.

Viena iš labiausiai stulbinančių pasaulietinių poemų Biblijoje yra Saliamono Giesmių Giesmė. Praeityje daugelis krikščionių jautė, jog ši poema išreiškia Kristaus meilę jo Bažnyčiai. Ir tikrai poema gali būti taip interpretuojama. Bet neturėtume apsiriboti šiuo supratimu. Joje nupieštas Kristaus ir Bažnyčios ryšys, nes kiekvienas teisingas vyro ir moters ryšys yra Kristaus ir Bažnyčios ryšio iliustracija. Akivaizdu, kad Dievas davė vyro meilę moteriai kaip įvaizdį Dievo meilės žmonėms, Sužadėtinio sužadėtinei, Kristaus - jo Bažnyčiai. Bet Saliamono giesmę, poemą, kurioje vyro meilė moteriai ir moters vyrui išreikšta neapsakoma jėga, Dievas įdeda į Šventąjį Raštą. Šios rūšies poezija, kaip ir psalmės, atskleidžia nuostabius dalykus. Kaip puiku, kad ši poema yra Dievo garbei! Tai, kad ji įdėta Biblijon, tam tikra prasme primena Saliamono sostą - kitos rūšies pasaulietinį meną. Bet giesmė daug svarbesnė, nes Šventajame Rašte ji yra kaip Dievo žodis.

Kaip dažnai krikščionys seksą laiko antraeiliu dalyku. Niekada, niekada, niekada neturėtume taip elgtis, - tai neatitinka Dievo žodžio. Žmogus yra sutvertas taip, kad visas mylėtų Dievą; kiekvienam žmogaus prigimties aspektui reikia rasti deramą vietą. Čia įeina seksualinis ryšys - nepaprastas ryšys vieno vyro su viena moterimi. Pačioje pradžioje Dievas Adomui atvedė Ievą - jo žmoną. Meilės poema gali būti neapsakomai graži. Jeigu jūs esate jaunas vyras ar jauna moteris ir mylite merginą ar vaikiną, iš tiesų galite parašyti nuostabias eiles apie meilę. Ir nebijokite. Visa gali būti skirta Dievo garbei. Ypač tada, kai abu yra krikščionys.

Pereidamas prie kitų meno rūšių, norėčiau trumpai pabrėžti, kad nors šioje poezijoje yra vartojama kitokia nei anglų kalbos poetinė forma, hebrajų poezija reikalauja prisilaikyti griežtų kūrybos taisyklių. Todėl hebrajų poeziją daug sunkiau kurti negu anglosaksų. Kaip menininkas, meistras turėjo preciziškai lieti bronzines statulas ar raižyti bareljefus ant šventyklos sienų, taip ir hebrajų poetas savo poezijoje turėjo rūpestingai siekti meistriškumo. Šios pastangos taip pat rodo troškimą suteikti Dievui garbę.

Muzika

Dar viena meno rūšis, kurios Biblija neignoruoja, yra muzika. Vienas iš fantastiškiausių muzikos meno pavyzdžių turėjo būti žydų giesmė jiems išsigelbėjus nuo faraono armijos. Ši giesmė užrašyta 15-ame Išėjimo knygos skyriuje. Įsivaizduokite galybę izraelitų, šimtus tūkstančių, susirinkusių kitame Raudonosios jūros krante ir giedančių šią neapsakomą giesmę - meno kūrinį. Marija tat pranašė, Aarono sesuo, ėmė į savo rankas būgnelį ir paskui ją ėjo visos moterys su būgneliais ir šokiais. Ji pirmoji vedė giesmę ir sakė: „Giedokime Viešpačiui, nes jis tikrai kilnus, žirgą ir vežimą jis įmetė į jūrą“ (Iš 15,20-21). Savo posmą giedojo ir vyrai (Iš 15,1-18), ir moterys, vadovaujamos Marijos. Įsivaizduokite džiaugsmą, išsivadavus iš priespaudos, ir įsivaizduokite, kokia tai turėjo būti muzika.

Muzikos būta ir šventykloje. Pirmosios Kronikų knygos 23, 5 pasakojama: Keturi tūkstančiai durininkų ir tiek pat giesmininkų gieda šlovę Viešpačiui su muzikos instrumentais. Keturi tūkstančiai! Giesmė kilo iš keturių tūkstančių burnų vienu metu. Ir kronikininkas priduria: Dovydas paskirstė juos pagal kilmę iš Levio sūnų, būtent iš Gersono, Kaato ir Merario (1 Krn 23, 6). Kitaip tariant, Dovydas suskirstė dainininkus dalimis, padarydamas tai, ką mes vadiname choru. Menas čia pasirodo visu grožiu, visa jėga, iškalbingas ir šlovingas.

Vieną sceną iš Ezekijo laikų aš dažnai mėgstu prisiminti. Ezekijas išvalė šventyklą ir pertvarkė pamaldas pagal Dievo Įstatymą, jiems jau seniai duotą. Paruošus aukas, Ezekijas pastatė taipogi levitus Viešpaties namuose su cimbolais, arfomis ir kanklėmis pagal karaliaus Dovydo ir Reginčiojo Gado ir pranašo Natano patvarkymą, nes taip buvo Viešpaties įsakyta per jo pranašus. Ir levitai sustojo, turėdami Dovydo muzikos prietaisus, o kunigai trimitus (2 Krn 29,25-26). Tuomet Ezekijas liepė uždegti aukas ant altoriaus, o atnašaujant deginamąsias aukas, jie ėmė giedoti Viešpaties šlovinimo giesmes, trimituoti trimitais ir žaisti visokiais muzikos instrumentais, kuriuos Izraelio karalius Dovydas buvo liepęs padaryti. Visai gi miniai garbinant, giesmininkai ir tie, kurie turėjo trimitus, atlikinėjo savo pareigas, kolei nesibaigė deginamoji auka (2 Krn 29,27-28). Matome jaudinantį muzikavimą, įsakytą Dievo per pranašus.

Manyčiau, kad mėgstamiausias mano kūrinys yra Hendelio Dettingen Te Deum. Aš turiu plokštelę su šia muzika, kuri grojama visais instrumentais, ir noriu jums pasakyti, kad ji nuostabi. Besiklausydamas nudildžiau ją visiškai. Bet kiekvieną kartą, skaitydamas šią Antrosios kronikų knygos dalį, aš galvoju apie Dettingen Te Deum ir apie tai, kad Ezekijo laikais muzika turėjo būti gal dešimt kartų puikesnė. Trimitai, cimbolai, psalteriai, arfos, daugybė įvairiausių Dovydo instrumentų - garsų garsai kyla, veržiasi pirmyn... Viskas buvo Dievo garbei, tai buvo aukščiausio lygio menas Dievo įsakymu. Kai tai pagaliau supranti, rodosi, jog vėl gali kvėpuoti, ir visa ta varginanti sunkenybė, kuri darė meną mažiau vertingą už dvasingumą, staiga dingsta. Su šia tiesa grįžta grožis, o su grožiu - laisvė Dievo akivaizdoje.

Reikia pastebėti, kad visas šventyklos menas veikė taip, kad sukurtų užbaigtumo jausmą. Šventykla buvo vientisas architektūros kūrinys, o užbaigtumo jausmą teikė kolonos, skulptūros, bareljefai, muzika ir poezija, didingi akmenys, iš toli atgabenta reta mediena. Čia buvo visa tai. Visiškai užbaigtas meno kūrinys Dievo garbei. Iš tiesų, apie architektūrą tai mums pasako daug svarbaus, ir mes turime klausti Viešpaties, kaip kurti šios rūšies meną, kad pagarbintume Dievą šiandien.

Drama ir šokis

Šventajame Rašte yra minimos dar dvi meno rūšys. Viena iš jų yra drama. Ezechielio knygoje skaitome: Tu, žmogaus sūnau, imk sau plytą, pasidėk ją ties savim ir nubraižyk ant jos Jeruzalės miestą. Tu sudarysi prieš ją apgulimą, pastatysi sustiprinimų, supilsi pylimą, išrikiuosi prieš ją stovyklas ir sustatysi aplinkui karo dalbas. Pasiimk dar sau geležinę skardą ir pastatyk ją kaip geležinę sieną tarp savęs ir tarp to miesto; po to atgręžk stačiai į jį savo veidą, ir tebūna jis apgultas; tu apgulsi jį. Tai yra ženklas Izraelio namams (Ez 4,1-3). Kas tai? Čia yra paprasčiausia drama. „Plyta“ turėjo taip nupieštą Jeruzalės kontūrą, kad žmonės lengvai galėjo suvokti, ką Ezechielis norėjo pavaizduoti. Jeruzalė turėjo būti apsupta ir žmones Dievo nurodymu reikėjo per dramą pamokyti.

Tačiau atkreipkite dėmesį - kiekvienas šių meno formų panaudojimas nereiškia, kad jis savaime yra teisingas, tiesiog pačios meno formos nėra klaidingos. Ezechielis buvo paprašytas kartoti šią dramą kiekvieną dieną ištisus metus. Ilgus mėnesius jis kartojo šią dramą tikėdamasis, kad Izraelis supras Dievo sprendimą jiems.

Kita meno rūšis, šokis, yra paminėta 149-oje psalmėje, kurioje Izraelis raginamas garbinti Dievą: Jie tegiria jo vardą, šokdami ratelį, būgnu ir kanklėmis tegroja Jam (eil. 3). Gal kas nors pasakytų: „Bet mano Biblijos išnašose parašyta, kad tai galėjo būti ne šokis, o dūdavimas, ir man tai labiau patinka.“ Aš abejočiau tokiu vertimu. 150-oje psalmėje sakoma: Girkite Jį būgnu ir šokdami ratelį! Girkite Jį stygomis ir vamzdžiu! Girkite Jį skambiais cimbolais! Girkite Jį trenksmingais cimbolais! (eil. 4-5).

Dvi istorinės Biblijos dalys rodo, kad Dievas džiaugėsi šokančiais žmonėmis. Išėjimo knygos 15,20 sakoma, kad pranašė Marija ėjo šokdama „su vario būgneliais“. Antrosios Samuelio knygos 6, 14 eilutėje pasakyta: Dovydas šokinėjo visomis jėgomis Viešpaties akivaizdoje; buvo gi Dovydas apsijuosęs linine skraiste. Įsivaizduokite Dovydą, grąžinantį Viešpaties skrynią į savo miestą - žydams tai nepaprastai reikšmingas įvykis. Skrynia, kurios ilgą laiką nebuvo, dabar grąžinama atgal, Dovydo siela, pripildyta džiaugsmo, dėkoja Dievui. Įdomu, jog Dovydas buvo apsigaubęs skraiste. Tai reiškia, kad jis šoko ne nuogas, kaip tai darė pagonys. Tačiau kai Dovydo žmona tai pamatė, „jį paniekino savo širdyje“ (2 Sam 6,16). Bet Dievui tai patiko, ir Dovydo žmona buvo išpeikta už Dovydo paniekinimą.

Menas ir dangus

Apreiškime Jonui, 15, 2-3 skaitome: Aš išvydau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi, ir žmones, kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių, stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros. Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę: „Didingi ir nuostabūs tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri tavieji keliai, tautų Valdove!“ Menas nesibaigia šiuo pasauliu. Meno formos persikelia į dangų. Ar čia yra nors kiek vietos platoniškumui? Nė trupučio.

Nešatelio meno muziejuje yra trys Paulio Roberto freskos, kurios daugiau nei aštuoniasdešimt metų Nešatelio gyventojams liudija apie antrąjį Kristaus atėjimą. Viena freska byloja apie Kristaus ryšį su žemdirbyste, kita apie Jo ryšį su pramone. Bet trečioji - pati nuostabiausia. Ji atskleidžia ryšį tarp Kristaus ir intelektualinio gyvenimo bei menų. Robertas, šveicarų menininkas, tikras Dievo vyras, labai gerai suprato šį ryšį.

Antrajame freskos plane jis pavaizdavo Nešatelio miestą, ežerą, prie kurio jis pastatytas, ir net meno muziejų, kuriame yra freska. Priešakiniame plane kiek žemiau matosi didžiulis, mirtinai sužeistas slibinas. Dar žemiau esantis šlykštus slibinas - pornografiškas ir maištingas. Viršuje, danguje, matome ateinantį Jėzų su daugybe angelų. Kairėje pusėje yra gražūs laiptai, o ant šių laiptų - jaunas vyras ir moteris, kurie neša įvairių meno rūšių - architektūros, muzikos ir kt. - simbolius. Ir kadangi jie trokšta apsisaugoti nuo slibino ir įteikti juos Kristui, tai pastarasis stengiasi nusileisti žemiau, kad priimtų juos. Paulis Robert’as suprato Raštą kiek geriau už mus. Jis numatė, jog antrojo Kristaus atėjimo metu jo viešpatavimas apims viską.

Bet jeigu menininkas visa tai numatė, tai mes tuo labiau šiuos dalykus turime aukoti Dievo garbei dabar. Šiame paveiksle jis pavaizdavo Nešatelio miestą, gražų ežerą ir patį meno muziejų: Nešatelio meno muziejus ir meno kūriniai jame turi būti skirti Jėzaus Kristaus garbei nuo šiandien pat. Ateitis suteikia dabarčiai prasmę.

Ar suvokiame, kokią laisvę mums suteikia Kristaus viešpatavimas ir Šventojo Rašto normos? Ar mūsų kūrybingasis gyvenimas yra susietas su Kristumi? Kristus yra viso mūsų gyvenimo Viešpats, ir mūsų krikščioniškas gyvenimas turėtų nešti ne tik tiesos - degančios tiesos - bet dar ir grožio vaisių.

Bus daugiau

Francis A. Schaeffer (1912-1984 m.), evangelikų teologas ir presbiterijonų bažnyčios pastorius, tarptautinės „L’Abri“ draugijos įkūrėjas ir ilgametis vadovas, daugelio knygų autorius.

Versta iš: F.A. Schaeffer, Art and the Bible, 1973.

 

Markas Šagalas “Baltasis nukryžiavimas“

http://www.prizme.lt

Bendrinti: