Menas Biblijoje (III)

Ir nebūdami menininkai profesionalai ar mėgėjai, su meno kūriniais susiduriame kasdien. Mes skaitome knygas, klausomės muzikos, stebime afišas, gėrimės gėlėmis. Menas, kaip aš suprantu šio žodžio vartojimą, nėra tik „aukštasis menas“, pavyzdžiui, tapyba, skulptūra, poezija, klasikinė muzika. Menas yra ir kitos populiaresnės jo formos, kaip antai romanas, teatras, kinas, pop ar roko muzika. Tačiau nujaučiu, kad iš tiesų mūsų krikščioniškas gyvenimas pats galėtų būti tikras meno kūrinys. Nes kiekvienam, net ir pačiam didžiausiam menininkui didžiausias išbandymas ir sudėtingiausias meno kūrinys yra asmeninis gyvenimas.

Todėl toliau pabandysiu atskleisti krikščionišką perspektyvą mene apskritai. Kaip turime mes, kūrėjai, ir tie, kurie neabejingi grožiui, suprasti jį ir įvertinti? Manau, kad yra mažiausiai vienuolika aiškių perspektyvų, kuriomis remdamasis krikščionis gali vertinti meno kūrinius. Ir šios perspektyvos dar negali atskleisti visų meno aspektų. Estetikos turtai nesibaigiantys, ir juose slypi nemaža dalis to, ką laikytume krikščionišku požiūriu į meną.

Menas menui

Pirma, ir tai yra svarbiausia: meno kūrinys yra savaime vertingas. Kai kuriems žmonėms šis principas suprantamas, tačiau daugeliui krikščionių toks požiūris neįsivaizduojamas. Visgi atsisakydami jo nebesuvoktume pačios meno esmės. Menas nėra vien tai, ką mes priimame analizuodami, jis nėra vertingas vien dėl savo intelektualumo. Geriau būtų juo mėgautis. Biblija sako, kad meno kūriniai maldykloje ir šventykloje būdavo dėl grožio.

Kaip menininkas, norėdamas išlikti kūrėju, turėtų pradėti savo darbą? Jam svarbu įsisąmoninti tai, kad jis pradeda darbą kaip menininkas, o jo tikslas meno kūrinys. Ši nuostata skirtųsi kuriant skulptūrą ir poeziją, bet abiem atvejais menininkas turėtų būti nusiteikęs sukurti meno kūrinį.

Mes, krikščionys žinome, kad menas yra prasmingas. Kodėl? Meno gimimas pirmiausia yra kūrybinis darbas, o kūryba turi vertę, nes Dievas yra Kūrėjas. Pirmasis Biblijos sakinys skelbia sukūrimą: Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. Tą patį sako ir pirmieji Evangelijos pagal Joną žodžiai: Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas... Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę (Jn 1, 1-3). Taigi pirmoji priežastis, suteikianti kūrybingumui prasmę, yra ta, kad pats Dievas yra Kūrėjas.

Antra, menas yra vertingas kaip kūryba, nes žmogus yra sukurtas Dievo pavyzdžiu, todėl gali ne tik mylėti, mąstyti ir jausti, bet ir geba kurti. Būdami paties Kūrėjo atspindžiai, esame pašaukti būti kūrybingi. Iš tiesų, būti kūrybingam reiškia atspindėti tam tikrą Dievo bruožą. Ar yra koks nors gyvūnas, gebantis sukurti meno kūrinį? Kita vertus, nėra pasaulyje žmogaus, tautos ar kultūros, kuri nekurtų meno. Kūrybiškumo dvasia atskiria žmones nuo ne žmonių. Kūryba būdinga žmogiškumui.

Bet turime būti atsargūs, kad nesuprastume klaidingai. Ne kiekvienas kūrinys yra didis menas. Ne viskas, ką žmogus daro, yra gera intelekto ir moralės požiūriu. Kūrybiškumas yra savaime geras dalykas, tačiau tai dar nereiškia, kad viskas, kas kyla iš žmogaus kūrybinės galios, yra gera. Nors žmogus sukurtas pagal Dievo pavyzdį, jis yra puolusi būtybė. Maža to, kadangi žmogus turi įvairių dovanų ir talentų, ne kiekvienas pajėgia kurti vienodai gerai. Tačiau svarbiausias dalykas yra tas, kad kūrybiškumas kaip toks yra geras savaime.

Būdamas jaunesnis maniau, kad apibūdinant meno gimimą klaidinga vartoti žodį „kurti“. Maniau, kad tas žodis turėtų būti vartojamas tik kalbant apie tai, ką gali daryti Dievas. Vėliau pamačiau, jog buvau siaubingai neteisus - dabar esu įsitikinęs, kad kuria ir Dievas, ir žmogus. Abu kažką daro. O jų kūryba skiriasi štai kuo: begalinis Dievas gali kurti tiesiog iš nieko, savo ištartu žodžiu. Mes, būdami riboti, turime kurti iš to, kas jau sukurta. Žodis „kurti“ tinkamas, nes išreiškia tai, kad iš to, kas jau padaryta, daroma nauja. Tai, ko anksčiau nėra buvę, kas prasidėjo kaip nežmogiška būties dalis, žmogaus dėka pasikeitė ir dabar atspindi šį žmogiškumą.

Esu įsitikinęs, kad viena iš priežasčių, kodėl žmonės išleido milijonus meno muziejams steigti, yra ne tik tai, kad ką nors estetiško pamatytų, bet ir tai, kad juose esantys meno kūriniai atskleidžia žmogiškumą. Žiūrėdamas į ikikolumbinių laikų sidabrą, afrikietiškas kaukes ar senovės kinų bronzos gaminius, aš juose matau ne tik  meno kūrinius, bet įžvelgiu žmonijos prigimties ir charakterio bruožus. Tam tikra prasme jie yra aš. Aš įžvelgiu čia būdingą žmogaus prigimčiai kūrybiškumą.

Daugelis šiuolaikinių menininkų, man regis, užmiršo, kad menas vertingas pats savaime. Modernus menas per daug intelektualus, kad būtų iš tiesų didis. Kaip pavyzdį paminėsiu tokį menininką kaip Džasperis Džonsas (Jasper Johns). Modernus menininkas, atrodo, nebemato skirtumo tarp žmogaus ir ne žmogaus. Tai rodo šiuolaikinio žmogaus pasimetimą, nes meno kūriniai daugiau nebevertinami vien dėl to, kad yra meno kūriniai.

Bijau, kad evangelikai bus padarę tą pačią klaidą. Pernelyg dažnai manoma, kad meno kūrinys turi vertę, jei jo prasmę galima susiaurinti iki tam tikros temos. Tai taip pat požiūris į meną kaip į išimtinai intelektualų dalyką.

Manau, kad meno kūrinio prigimtyje slypi trys esminės galimybės. Pirmoji tai palyginti nesena teorija „menas menui“. Čia laikomasi nuomonės, kad visa meno prasmė slypi meniškume. Jūs negalite kalbėti apie meną, jo analizuoti, jis nieko nesako. Šis požiūris, mano manymu, yra gana klaidinantis, nes akivaizdu, kad nėra tikro menininko, kuriančio meną tik menui. Prisiminkite renesansą - Čimabujė (Cimabue, 1240-1302 m.), toliau Džotą (1267-1337 m.), Mazačą (1401-1428 m.), Mikelandželą (1475-1564 m.) ir Leonardą da Vinčį (1452-1519 m.). Visi šie autoriai dirbo vadovaudamiesi tai vienu, tai kitu požiūriu, ir neretai šie požiūriai prieštaravo vienas kitam. Jie kūrė, remdamiesi arba krikščioniškąja pasaulėžiūra (kuri mums, besilaikantiems biblinio supratimo, gali atrodyti neišsami), arba Renesanso epochos humanizmu. Pavyzdžiui, Florencija, kurioje buvo sukurta tiek nuostabių šedevrų, buvo neoplatonizmo centras. Kai kurie menininkai studijavo Fičiną (Ficino, 1433-1499 m.), turbūt bene didžiausią ir įtakingiausią neoplatonistą.

Tiesa ir tai, kad tokie garsūs modernistai kaip P. Pikasas, neapsiribojo kūryba tik vardan meno. Savo kūryba Pikasas išreiškė tam tikrą filosofiją. Iš tiesų šiuo metu daugelis mažesniųjų menininkų kuria ar bent bando kurti vien tik dėl meno. Didieji meistrai taip nedarė. Antraip menas virsta tik tam tikros nuomonės apie pasaulį, žmones ir pan. propaganda. Toks požiūris būdingas ir krikščionims, ir nekrikščionims, skiriasi tik šio meno turinys. Bet, kaip minėjau, toks požiūris suprastina meną iki intelektualaus pranešimo, ir jo meniškumas.

Trečioji, esminė meno prigimties savybė, kuri, mano manymu, yra teisinga ir iš kurios gimsta tikras menas ar bent galimybė tokį meną sukurti, yra būtent tai, kad menininkas sukuria meno kūrinį aiškiai išreikšdamas savo pasaulėžiūrą. Nė vienas, suprantantis, pavyzdžiui, Mikelandželą ar Leonardą da Vinčį, stebėdamas jų kūrybą, negali nesuprasti joje atsispindinčio požiūrio į pasaulį. Negana to, šių menininkų pasaulėžiūra aiškiai atsiskleidžia visoje jų kūryboje. Sakau „visoje jų kūryboje“, nes vienu atskiru, pavyzdžiui, tapybos darbu neįmanoma atskleisti autoriaus pažiūrų visumos. Tačiau žvelgdami į menininko paveikslų kolekciją, poeto poezijos rinkinį ar nemažą kiekį romanisto kūrinių galime pastebėti pagrindinę temą ir, be abejonės, autoriaus koncepcijos detales.

Kaipgi menininkas turėtų pradėti savo darbą? Siūlyčiau pradėti su nuostata sukurti meno kūrinį. Jis turėtų sau pasakyti: „Ruošiuosi sukurti meno kūrinį.“ Todėl svarbiausioji perspektyva yra tai, kad meno kūrinys visada turi būti meno kūrinys.

Meno formos stiprina požiūrį į pasaulį

Meno formos stiprina požiūrį į pasaulį nepriklausomai nuo to, ar tas požiūris teisingas, ar klaidingas. Pabandykite įsivaizduoti gabalą mėsos, kabantį mėsininko parduotuvėje. Na, kabo, ir tiek. Bet jei nueitumėte į Luvrą pasižiūrėti Rembranto paveikslo „Gabalas skerdienos, kabantis mėsininko parduotuvėje“, viskas imtų atrodyti kitaip. Nuostabu žvelgti į šį kūrinį, nes jis pasako daugiau už savo pavadinimą. Rembranto menas rodo mums skerdienos gabalą koncentruotai, ir galiu pasakyti, kad po to, kai pamačiau šį paveikslą, niekados nebegalėjau pažvelgti į skerdieną mėsinėje taip pat paviršutiniškai kaip iki tol. Kaip nepalyginti giliau Rembranto paveikslas atskleidžia tai, ką vadiname mėsos gabalu.

Panašiai yra ir literatūroje. Gera proza kaip meno forma turi tai, ko nerasite blogoje prozoje. Galima ilgai diskutuoti, kas jai prideda vertės, bet skirtumai aiškūs. Netgi Biblijoje poezija suteikia reikšmės, kurios trūksta prozai. Taigi kiekvienos tokios, teisingos ar klaidingos, pozicijos efektas gali būti sustiprintas poezija ar meniškai parašyta proza daug labiau negu naudojantis negyvomis formuluotėmis.

Suprantama kalba, įprasta sintaksė

Grožinėje literatūroje, t. y. poezijoje ir prozoje daug lemia tai, ar įprasta kalba ir įprasta sintaksė išlaikomos, ar jų atsisakoma. Daugelis šiuolaikinių rašytojų stengiasi, kad jų kūrinių kalba nebekeltų įprastų kalbos ir sintaksės asociacijų. Tačiau jei nėra kalbama įprastu būdu, skaitytojas ar auditorija nebegali suprasti, ką autorius sako.

Šekspyras mums yra didis pavyzdys. Šekspyro dramos mums suprantamos, nes jis vartoja pakankamai įprastą sintaksę, įprastas žodžių prasmes, jo pasakojimas nuoseklus ir siejasi su visomis jo meninėmis priemonėmis. Ne iš įmantrių metaforų ir gražių žodžių suprantame, ką Šekspyras nori pasakyti - čia lemia nuoseklus, aiškus pasakojimas, laikantis sintaksės taisyklių. Tvirtas kūrinio pagrindas sudaromas iš paprastų teiginių.

Kas tinka literatūrai, tinka ir tapybai, ir skulptūrai. Visiems (ir menininkams, ir žiūrovams) priklausantis simbolių žodynas - tai aplinkinis pasaulis, Dievo pasaulis. Ši simbolių kalba vaizduojamajame mene atitinka įprastą gramatiką ir sintaksę grožinėje literatūroje. Bet jeigu menininkas iš viso nesistengia vartoti šio simbolių žodyno, susikalbėti taip pat sunku, dažnai neįmanoma suprasti, ką menininkas sako. Tuo nenoriu pasakyti, kad toks menas yra nemoralus ar antikrikščioniškas, bet kad tiesiog prarastas matmuo.

Abstrakčiame mene ryšys su žiūrovu darosi neapibrėžtas, ir žiūrovas visiškai atskiriamas nuo tapytojo. Juos perskiria didžiulė siena. Dailininkas ir žiūrovas pasidaro visiškai svetimi vienas kitam, daug svetimesni, negu Džakometis (Giacometti) būtų galėjęs pavaizduoti savo vienišomis figūromis.

Nors Džakometis vaizduoja pasibaisėtiną žmonių susvetimėjimą, kurdamas savo figūras atsiskyrusias viena nuo kitos, pats dar tebegyvena Dievo sukurtame pasaulyje, vartodamas įprastus simbolius nepriklausomai nuo to, kaip labai juos deformuoja. Jis žaidžia su žodynu, bet pats žodynas vis dar čia. Aš suprantu, ką jis sako, ir netenku žado.

Tikrai abstraktus menas yra daug ribotesnis, palyginti su šiuo. Kaip proza ar poezija, kurios sintaksė nenormali ir žodžiai vartojami neįprastomis reikšmėmis, šis Džakomečio menas turi šaltinį, kurio dėka stebėtojas ar klausytojas gali patirti asmeninę emocinę reakciją.

Menas ir šventumas

Faktas, kad daiktas yra meno kūrinys, dar nepadaro jo šventu. Heidegeris savo knygoje „Kas yra filosofija?“ (What Is Philosophy?) pagaliau priėjo išvados, kad jei egzistuoja maži padarai (vadinami žmonėmis), kurie vartoja žodžius, galime turėti vilties, kad būtis yra prasminga. Filosofo didysis šauksmas yra įsiklausyti į poetą. Heidegeris neteigia, kad turime įsiklausyti į poeto išsakytą turinį, galimas dalykas, surastume du poetus ir jų skelbiamas turinys galėtų būti prieštaringas. Todėl turinio paieškos nebūtų prasmingos. Savo optimistinę viltį Heidegeris sukoncentravo tiesiog į poetą.

Kaip krikščionys turime suprasti, kad vien dėl to, jog menininkas arba net didis menininkas išryškina pasaulėvaizdį rašydamas ar tapydamas, dar nereiškia, kad turime savaime tą pasaulėvaizdį priimti. Menas gali jį išaukštinti, bet negali jo paversti tiesa. Pasaulėvaizdis, kurį išreiškia kūrėjas, turi būti matuojamas kitu matu nei menininko kūrinių genialumas.

Keturi meno vertinimo būdai

Koks būdas tinka meno kūrinio vertei pamatuoti? Manau, yra keturi pagrindiniai kriterijai: 1) techninis meistriškumas, 2) vertybinė nuostata, 3) intelektinis turinys ir pasaulėvaizdžio išraiška, 4) turinio ir meninių priemonių vienovė.

Pirmąjį kriterijų, t. y. techninį meistriškumą aptarsiu kalbėdamas apie tapybą, nes per tapybą lengviau paaiškinti, ką turiu galvoje. Čia kiekvienas susiduria su spalvų, formos, harmonijos, tapybos tekstūros, linijų vartosenos, vienovės ir pan. dalykais. Visa tai gali būti techniškai tobulai atlikta. Pripažindami techninį meistriškumą kaip vieną iš kūrinio privalumų ir negalėdami sutikti su autoriaus pasaulėžiūra, vis dėlto turime pripažinti, kad tai neprilygstamas menininkas. Nebūsime teisūs menininko atžvilgiu, tarę, kad jo kūrinys yra šlamštas vien todėl, jog nesutinkame su jo požiūriu į gyvenimą. Krikščioniškos mokyklos, tėvai krikščionys ir krikščionių dvasininkai dažnai patraukdavo jaunimą būtent šia kryptimi. Dažnokai techninis tobulumas nebuvo atskiriamas nuo turinio, todėl daug tikro meno buvo atmesta jį paniekinant ir išjuokiant. Jei menininko techninis meistriškumas labai aukšto lygio, jis turi būti gerbiamas nepriklausomai nuo mūsų požiūrio į pasaulį. Žmogus turi būti gerbiamas vien dėl to, kad jis yra žmogus. Taigi techninis kūrinio lygis yra svarbus kriterijus.

Vertybinė nuostata yra dar vienas kriterijus. Ja laikyčiau menininko sąžiningumą savęs paties ir pasaulio supratimo atžvilgiu. Svarbu ir tai, ar menininkas nekuria meno tik dėl pinigų arba pripažinimo. Jei menininkas kuria išimtinai mecenatui, kas tas mecenatas bebūtų, senovinis didikas ar moderni meno galerija, kuriai menininkas nori įtikti, ar pagaliau šiuolaikiški kritikai, darbas vertės neturės. Palyginti su senuoju didiku, moderniojo „patrono“ reikalavimai gali būti žymiai destruktyvesni.

Bandydami grįžti į pasaulį įsivaizduokime, kas nutinka menui, vadinamam pamokslavimu. Daugybės pamokslininkų darbas bevertis. Kai kurie pamokslauja siekdami materialinės naudos, kiti kad įtiktų bendruomenei. Kaip lengva žaisti su auditorija, pritaikyti tai, kas sakoma, arba būdą, kuriuo sakoma, pasiekti tokiam efektui, kuris naudingiausias pačiam pamokslininkui! Bet kai tai susiję su Evangelija, nesąžiningumas dar akivaizdesnis.

Pagalvokime apie šiuolaikinius dramaturgus, kurių likimas yra šio permainingo amžiaus kritikų rankose. Grupė Niujorko ir Londono kritikų dramos, dailės, muzikos, kino menininką gali pastatyti ant kojų arba sužlugdyti. Kaip lengva kritikui pažaisti ir nepriimti kieno nors meno kaip rimtos išraiškos.

Trečiasis meno kūrinio vertės kriterijus yra turinys, atspindintis autoriaus pasaulio supratimą. Krikščionių kūryboje atskleista pasaulio samprata neturi prieštarauti Šventajam Raštui. Menininko pasaulio supratimas nėra nepriklausomas nuo Dievo žodžio. Šiuo atveju menininkas panašus į mokslininką. Mokslininkas gali vilkėti baltu chalatu ir būti visuomenės laikomas autoritetingu, tačiau tada, kai jo teiginiai prieštarauja Dievo mintims Šventajame Rašte, juos reikia vertinti pagal Dievo žodį. Menininkas gali dėvėti dailininko palaidinį ir būtį laikomas kone šventuoju, tačiau darbas, rodantis jo pasaulio supratimą, turi remtis krikščioniškomis vertybėmis.

Manau, dabar galime pasvarstyti, ar meno kūrinį įmanoma įvertinti. Jei mes, krikščionys, stovėdami prie drobės ir atpažindami didį menininką iš didžio meistriškumo, koks jis iš tiesų ir yra, būsime sąžiningi jo, kaip žmogaus ir menininko, atžvilgiu ir pastebėsime, kad jo pasaulio suvokimas yra klaidingas, privalėsime tai pasakyti. Menininko požiūrį vertiname remdamiesi tuo pačiu pagrindu, kaip ir vertindami bet kurio kito asmens filosofo, eilinio žmogaus, darbininko, verslo pasaulio atstovo ir pan. požiūrį.

Dabar apie šiek tiek konkretesnį dalyką. Krikščioniškas mąstymas nepripažįsta minties apie bohemišką laisvę, kurią paskelbė Žanas Žakas Ruso ir kuri taip paplito moderniojoje visuomenėje. Ruso siekė tam tikros autonomijos, iš to kilo vadinamieji „antžmogiai“, t. y. žmonės, pradėję nepaisyti proto arba, kitaip tariant, visuomenės normų. Ilgą laiką šis bohemiškas gyvenimas buvo laikomas idealiai tinkamu menininkui, o pastaraisiais dešimtmečiais laikomas idealu ne tik menininkams. Paisant krikščioniško požiūrio, toks gyvenimo būdas neleistinas. Dievo žodis sulygina visus: didelius ir mažus, mokslininkus ir eilinius, karalius ir menininkus.

Kai kurie menininkai gali nenumanyti, kad jie sąmoningai pateikia tam tikrą požiūrį. Tačiau pasaulėžiūra paprastai jaučiama savaime. Netgi tie darbai, kurie sukurti vadovaujantis „meno menui“ teorija, skelbia tam tikrą požiūrį. Pasaulėžiūra, kurioje prasmės netgi nėra, vis dėlto yra tam tikros rūšies pranešimas. Bet kuriuo atveju, ar menininkas sąmoningai suvokia savo pasaulėžiūrą, ar ne, jo darbai privalo būti vertinami atsižvelgiant į Dievo žodį.

Iš šio trečio kriterijaus galima padaryti išvadą. Jei didis menas turi ką nors neteisingo ar amoralaus, jis pasižymi daug destruktyvesne ir baisiau griaunančia jėga nei menkavertis menas. Daug nebrandaus kontrakultūros meno pasižymi destruktyvumu, tačiau prastas menas didelės įtakos nedaro. Kuo meninė išraiška stipresnė, tuo svarbiau meną su visa jame slypinčia pasaulio samprata sąmoningai pateikti Kristaus ir jo Biblijos teismui.

Vis dėlto bendra reakcija dažnai būna kaip tik priešinga. Paprastai daugeliui atrodo, jog kuo aukštesnio lygio menas, tuo mažiau turime teisės kritikuoti jo išreikštą pasaulio supratimą. Tokio požiūrio turėtume atsisakyti.

Talentingu, bet nekrikščioniško turinio menu, kuris sukelia griaunantį efektą, pasižymi dzenbudizmas. Dzenbudizmui pasaulis yra niekas, žmogus niekas, viskas yra niekas, bet dzenbudizmo poezija kalba apie tai labai gražiai. Pogrindinė spauda dažnai visai tiesmukai deklaruoja tai, kad žmogus yra niekas, pasaulis niekas, niekas yra niekas. Tada galite sau mąstyti: „O jei visa tai labai gražiai pasakytume, gal kas nors iš to atsirastų?“ Pasirodo dzenbudizmas kaip aukšta meno forma ir išreiškia tai tikrai gražiai.

Iškyla dar viena mintis, susijusi su kūrinio vertinimu: Ar įmanoma menininkui nekrikščioniui parašyti ar nutapyti kūrinį, atitinkantį krikščionišką pasaulėžiūrą? Kad tai suprastume, turime skirti dvi žodžio „krikščionis“ reikšmes. Pirmoji ir esminė šio žodžio reikšmė yra ši: „krikščionis“ - tai žmogus, priėmęs Kristų savo Gelbėtoju, todėl perėjęs iš mirties į gyvenimą, iš tamsos karalystės į Dievo karalystę, gimęs iš naujo. Ir nors daug žmonių iš tiesų yra krikščionys, jie įneša nemaža krikščionybei nebūdingų dalykų, tuo tarpu nekrikščionys kuria neperžengdami krikščionybės rėmų.

Meną kuria iš viso keturios rūšys menininkų. Pirmieji gimę iš aukšto, rašo arba tapo laikydamiesi krikščioniško požiūrio. Antrieji nekrikščionys, savo kūryba išreiškiantys nekrikščionišką požiūrį į pasaulį. Tretieji tie, kurie yra patyrę krikščioniško požiūrio įtaką ir asmeniškai jam pritaria, bet vis dėlto nėra krikščionys. Jei paklaustume, ar Bendžaminas Franklinas arba Tomas Džefersonas buvo krikščionys, atsakymas, sprendžiant iš to, ką jie yra pasakę, būtų neigiamas. Ir vis dėlto jie sukūrė tam tikros rūšies krikščionišką sistemą, kadangi laikėsi Samuelio Rezerfordo „Lex rex“ - krikščioniško konsensuso. Remdamiesi krikščioniška sistema, Džefersonas ir Franklinas galėjo parašyti, kad supratimas, jog žmonės turi tam tikras neatimamas teises, atėjęs iš krikščioniško požiūrio.

Ketvirtąją grupę sudaro atgimę krikščionys, kurie nesupranta, kokia turėtų būti krikščioniškoji pasaulėžiūra, ir todėl kuria meną, įkūnijantį nekrikščionišką požiūrį. Kitais žodžiais kalbant, kaip yra įmanoma nekrikščioniui būti prieštaringam ir tapyti Dievo pasaulį nepriklausomai nuo savo filosofijos, lygiai taip ir krikščioniui įmanoma savo tapyboje įkūnyti nekrikščionišką požiūrį į pasaulį. Ir tai turbūt labiausiai liūdina.

Ketvirtasis meno vertinimo kriterijus būtų tai, kaip menininkas pritaikė menines priemones idėjoms atskleisti. Aukšto meninio lygio kūriniai pasižymi stiliaus ir turinio vienove. Genialus menas pasaulėžiūrai išreikšti pavartoja geriausias priemones.

Tokį pavyzdį galime rasti T. S. Elioto poemoje „Bevaisė žemė“. Kai 1922 m. Eliotas išspausdino šį kūrinį, jis tapo modernių poetų herojumi, nes pirmą sykį išdrįso savo poezija aprašyti pasaulį tokį, kokį matė: sudaužytą, sutraukiusį ryšius, palaužtą. Kokią formą jis vartojo? Tai sutrupėję kalbos įvaizdžių ir aliuzijų fragmentai, regis, atsitiktinai atklydę iš įvairiausių literatūrinių, filosofinių ir religinių raštų nuo senovės iki dabarties. Tačiau modernieji poetai buvo patenkinti įgiję tinkamą poetinę formą šio pasaulio fragmentiškumui išreikšti.

Proveržis tapyboje įvyko dėl Pikaso paveikslo „Avinjono merginos“ (Les Demoiselles d'Avignon, 1907 m.) paveikslo, kurio pavadinimas kilo iš viešųjų namų Barselonoje pavadinimo. Pikasas, pradėjęs šį kūrinį kaip ir kitus to paties periodo darbus, užbaigė jį, anot vieno kritiko, kaip „abstrakčią kompoziciją, kurioje nuogų žmonių formos bei jų dalys sulaužytos į atskiras plokštumas, suspaustas erdvėje“. Pikasas pradėjo šį darbą specifiškai, kairėje pusėje nutapydamas formas natūraliau, kūrinio viduryje panašiau į ispanų primityvistus, ir pagaliau dešinėje nutapė moterį tik abstrakčiomis formomis ir simboliais ar kaukėmis, tuo būdu jam labai gerai pavyko iš žmogiškų subjektų padaryti pabaisas. Pikasas žinojo, ką darė, bet pasaulis tai išvydęs nesudrebėjo. Tačiau tai buvo taip stipru, jog net jo draugai nenorėjo šio kūrinio priimti, jie nepanorėjo nė pažvelgti į jį. Šiame paveiksle Pikasas pavaizdavo suskilusią moderniojo žmogaus natūrą. Tai, ką T. S. Eliotas padarė poezijoje, Pikasas atliko tapyboje. Abu šie žmonės puikiai valdė menines priemones, atskleisdami jomis kūrinio tikslą.

Menas negali būti vertinamas vadovaujantis tik vienu kriterijumi. Meno kūrinius reikia vertinti jų atlikimo, vertybinės nuostatos, pasaulio suvokimo, turinio ir išraiškos vienovės atžvilgiais.

Bus daugiau

Francis A. Schaeffer (1912-1984 m.), evangelikų teologas ir presbiterijonų bažnyčios pastorius, tarptautinės „L’Abri“ draugijos įkūrėjas ir ilgametis vadovas, daugelio knygų autorius.

Versta iš: F.A. Schaeffer, Art and the Bible, 1973.

http://www.prizme.lt

Bendrinti: