.jpg)
Jei Dievas yra numatęs savo žmonėms gyvenimo tikslą ir jei tą tikslą galima sužinoti, tada nėra nieko svarbiau už to tikslo atskleidimą ir siekimą.
Apaštalas Paulius aiškiai leido suprasti, jog tuo tiki. „Mes esame Dievo kūrinys, - tvirtino jis, - sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti". Tad jei Dievas suplanavo ir sukūrė gerus darbus mums atlikti, veikiausiai dar prieš mums gimstant, be abejo, turime sužinoti, kokius darbus Jis mums suplanavo. Nieko keisto, kad toliau tame pačiame laiške Paulius rašo: „Nebūkite tad neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia".
Gretimame Laiške kolosiečiams Paulius taip pat meldžiasi, kad Dievas juos pripildytų „Dievo valios pažinimo su visa dvasine išmintimi ir supratimu", bei pamini, jog Epafras „visada grumiasi" už juos maldose, kad jie „būtų subrendę ir visiškai įsitikinę, kokia yra Dievo valia".
Kai tik kalbame apie Dievo valios savo gyvenime ieškojimą, beveik visada neišvengiamai bus pavartoti trys skirtingi žodžiai: „vedimas", „pašaukimas" ir „tarnavimas". „Vedimas" reiškia, kad Dievas nori nukreipti mūsų kelius, „pašaukimas" - kad Jis mus šaukia, o „tarnavimas" - kad Jis nori, jog tarnautume savo gyvenimais. Tuo pačiu visoms trims sąvokoms bendra tai, kad kiekvienu atveju iniciatyvą rodo Dievas, ir kiekviena iš jų yra ir bendro pobūdžio (vienodai taikoma visiems), ir asmeninio (skiriasi kiekvieno žmogaus atveju). Skaitykite toliau, ir viskas paaiškės.
Vedimas
Kartais atsidūstame: „Kad turėčiau dar dešimt metų..." Sakoma, jog katės turi devynis gyvenimus, tačiau mes, žmonės, turime tik vieną gyvenimą ir negalime jo padauginti. Tenka skubiai atrasti Dievo valią tam vieninteliam Jo duotam gyvenimui.
Tačiau prieš ieškodami Dievo valios, turime Jo „bendrą" valią atskirti nuo „konkrečios". Bendra Dievo valia taip vadinama todėl, kad ji skirta visiems žmonėms: ji ta pati visiems, visur ir visada. Konkreti Dievo valia taip vadinama todėl, kad ji skirta konkretiems žmonėms konkrečioje vietoje konkrečiu metu. Jo bendra valia - kad „taptume panašūs į Jo Sūnaus atvaizdą". Panašumas į Kristų - Dievo valia mums visiems, ji vienoda visiems mokiniams. Tuo tarpu konkreti valia siejasi su gyvenimo veiklos ar partnerio pasirinkimu, kam skirti savo jėgas, laiką, pinigus ir atostogas. Konkreti valia kiekvieno žmogaus gyvenimui skiriasi. Tik atskyrę „bendra" nuo „konkretaus", galime pakartoti klausimą, kaip sužinoti Dievo valią. Jo bendrą valią atskleidžia Šventasis Raštas. Rašte nepateikti greiti sudėtingų XX amžiaus etikos problemų sprendimai, tačiau pateikti principai, kuriuos pritaikius įmanoma išspręsti minėtąsias problemas. Apibendrintai galima teigti, kad Dievo valia Dievo žmonėms yra Dievo žodis.
Tačiau konkreti Dievo valia Rašte neužrašyta. Neneigsiu, kad kartais Dievas žmones veda ir per iš konteksto išplėštas tam tikras eilutes, tačiau turiu pridurti, kad Jis taip daro tik nusileisdamas mūsų silpnumui. Šventasis Raštas nėra pavienių tekstų antologija - tai vientisas, istorinis apreiškimas. Neturime teisės ignoruoti pirminės Rašto reikšmės priversdami jį prabilti mums. Tačiau Biblijoje yra konkrečiose situacijose pritaikomų principų. Paimkime kaip pavyzdį santuoką. Rašte pateikti bendri pamokymai ir iš anksto išspręsti kai kurie klausimai. Pasakyta, kad santuoka - Dievo valia žmonėms, o nesituokti - išimtis, o ne taisyklė; kad vienas iš pagrindinių santuokos įsteigimo tikslų yra draugystė, kad svarbu šio bruožo ieškoti sutuoktinyje; kad krikščionis gali tuoktis tik su kitu krikščionimi ir kad santuoka (kaip meile pagrįstas, monogamiškas ir heteroseksualinis įsipareigojimas visam gyvenimui) yra vienintelė Dievo nustatyta vieta seksualiniams santykiams. Šie bendrieji principai Biblijoje aiškiai išdėstyti, tačiau Biblija niekam nepasakys, ar Dievas jį šaukia tuoktis, ar pasilikti nesusituokusiam, ir (jei jis turi susituokti) kas turi būti jo sutuoktinis.
Jei Dievas neatskleidžia konkrečios valios Šventajame Rašte, tuomet kaip ją sužinoti? Manau, neturime teisės taikyti kokių nors stereotipų, nes Dievas yra visagalis ir laisvas elgtis bet kaip. Tačiau aptikau, jog saugu vadovautis toliau pateiktais penkiais veiksmažodžiais. Pirma, pasiduokite. Mes turime pasiduoti, arba duoti kelią, Dievo tikslui. Jei neatsisakysime savo valios, sukursime vieną iš rimčiausių kliūčių, trukdančių atrasti Dievo valią. Kaip Dievas neatskleidžia tiesos tiems, kurie nenori ja tikėti, lygiai taip pat Jis neatskleidžia savo valios tiems, kurie nenori jos vykdyti. „Jis veda nuolankiuosius teisingais keliais ir moko juos savo kelio".
Antra, melskitės. Nepakanka neapibrėžtai pasiduoti - reikia ilgai ir su viltimi melstis. „Prašykite, ir jums bus duota", - mokė Jėzus, o Jokūbas pridūrė: „Neturite, nes neprašote Dievo". Mūsų dangiškasis Tėvas savo vaikų nelepina. Jis neatskleis savo valios, jei iš tikrųjų nenorėsime jos žinoti ir neišsakysime šio troškimo maldose.
Trečia, kalbėkitės. Nors vienas iš protestantiškos krikščionybės privalumų yra primygtinis „teisės turėti asmeninę nuomonę" reikalavimas, tai nereiškia, kad visus sprendimus turime priimti patys. Priešingai, mes turime vienas kitą - Dievo šeimą. Nusižeminkime ir kalbėkimės su kitais žmonėmis, taip pat ir su savo tėvais, prašykime patarti, nes „išmintingieji klauso patarimo". Te mūsų sprendimai bus grupės sprendimai, atsakingai priimti Dievo žmonių draugijoje.
Ketvirta, galvokite. Nors turime pasiduoti, melstis ir klausti patarimo, apsispręsti galiausiai teks mums patiems. Kaip pastebėjome ankstesniame skyriuje, pažadą vesti Dievas derina su draudimu elgtis kaip arkliui ar mului, kurie neturi supratimo. Nesitikėkime, kad pažadą mus vesti Jis įvykdys naudodamas „kamanas ir žąslus" (t. y. jėgą) ar suteikdamas neracionalią nuojautą; veikiau Jis naudos paties duotą protą, kiekvienoje situacijoje atidžiai pasveriant visus už ir prieš.
Penkta, laukite. Nedarykite klaidos - neskubėkite ir nebūkite nekantrus su Dievu. Jam prireikė maždaug 2000 metų, kad Abraomui duotą pažadą įvykdytų Kristaus gimimu. Prireikė aštuoniasdešimt metų, kad tarnavimui paruoštų Mozę. Jam prireikia maždaug dvidešimt penkerių metų, kad subrandintų žmogų. Tad jei privalome priimti sprendimą per tam tikrą laiką, priimkime jį, tačiau jei laikas nespaudžia ir ateitis dar miglota - išmintingiau yra laukti. Manyčiau, Dievas mums kalba tą patį, ką nurodė Juozapui su Marija, siųsdamas juos su kūdikiu Jėzumi į Egiptą: „Pasilik ten, kol tau pasakysiu". Iš savo patirties galiu pasakyti, kad dažniau klystama skubotai elgiantis negu delsiant.
Pašaukimas
„Pašaukimas" - vienas iš daugelio Biblijos žodžių, kurie bėgant metams pakeitė reikšmę ir buvo nuvertinti. Kasdienėje kalboje „pašaukimu" galime vadinti darbą arba karjerą. Tačiau Biblijoje šis žodis vartojamas platesne ir kilnesne prasme. Jis akcentuoja ne žmogišką (ką mes darome), o dievišką (ką Dievas pašaukė mus daryti) aspektą.
Naujajame Testamentas graikiškas žodis „šaukti" pavartotas apie 150 kartų, daugumoje atvejų - Dievui šaukiant žmones. Senajame Testamente Dievas pašaukė Mozę, Samuelį ir pranašus, Naujajame Testamente Jėzus pašaukė Dvylika ir vėliau Saulių iš Tarso. Šiais laikais, nors nesame nei pranašai, nei apaštalai, Jis vis dar šaukia tarnauti Jam. Kaip nuostabu, kad Dievui mes pakankamai rūpime, kad mus šauktų asmeniškai. Dėl to Dievas yra „Tas, kuris jus pašaukė", o mes esame „Jo tikslu pašauktieji".
Tad ką, pagal Šventąjį Raštą, Dievas mus pašaukė daryti? Koks yra mūsų dieviškas pašaukimas? Prieš atsakydami į šį klausimą turime „bendrą" pašaukimą atskirti nuo „konkretaus" pašaukimo, taip kaip „bendrą" Dievo valią atskyrėme nuo „konkrečios". Bendras pašaukimas skirtas visiems Dievo žmonėms, todėl visiems yra toks pats. Konkretus pašaukimas skirtas kiekvienam asmeniškai, todėl jis yra labai įvairus. Dievas visus šaukia bendrai, ir kiekvienas esame gavę tam tikrą konkretų pašaukimą.
Bendras Dievo pašaukimas nėra daryti (darbas), bet būti (asmuo). Nors Jis šaukia žmones įvairiems darbams atlikti, kuo netrukus įsitikinsime, pirmiausia Jis mus pašaukia svarbesniam dalykui - būti Jėzaus Kristaus mokiniais, gyventi naują gyvenimą naujoje bendruomenėje ir pasaulyje. Tad kam nors paklausus, koks tavo pašaukimas, pirmas ir teisingas atsakymas turėtų būti: „Aš esu pašauktas priklausyti Jėzui Kristui". Iš tikrųjų Dievas mus šaukia priimti visus palaiminimus, kurie yra Jėzuje Kristuje, ir džiaugtis jais: „Patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo". O koks tai palaiminimas? Įvairiapusiškas.
Pirma, esame pašaukti bendrystei su Jėzumi Kristumi. Nuo jos viskas prasideda. Jis vis dar kviečia: „Ateik pas mane", „Sek manimi". Nes „Dievas <...> jus pašaukė į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendravimą". Kaip Kristus pašaukė Dvylika, „kad jie būtų kartu su Juo", taip Jis mus šaukia pažinti Jį ir džiaugtis Jo draugyste. Amžinasis gyvenimas - tai pažinti Dievą ir Jo Kristų, ir niekas nepakeis bendravimo su Juo.
Antra, esame pašaukti laisvei. Paulius rašė galatams: „Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei", kalbėdamas apie laisvę nuo Įstatymo pasmerkimo. Ją gauname Dievui mums atleidus ir priėmus Kristuje. Ši laisvė - laisvė nuo kaltės ir netyros sąžinės, laisvė ateiti pas Dievą kaip Jo įvaikintiems sūnums ir dukterims. Tačiau ši laisvė nėra laisvė nuodėmiauti ar neturėti socialinių įsipareigojimų. Priešingai, kaip tęsia Paulius: „Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems (pažodžiui - „vergaukite vieni kitiems"). Jau anksčiau užsiminėme apie šį paradoksą - laisvi mes tampame tik tarnaudami.
Trečia, esame pašaukti ramybei. „Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, nes būdami vieno kūno nariais esate pašaukti ramybei". Nuoroda į „vieną kūną" padeda suprasti, ką Paulius turėjo omenyje. Jis čia nekalba apie ramų protą, širdį ar sąžinę, bet apie susitaikymo ramybę Kristaus karalystės bendruomenėje (shalom). Dievas mus šaukia priklausyti ne tik Kristui, bet ir Kristaus žmonėms.
Ketvirta, esame pašaukti šventumui arba „būti šventaisiais". Kadangi pats Dievas yra šventas, Jis ir mus šaukia būti šventais. Deja, daugeliui žmonių „šventumas" asocijuojasi su neteisingu įvaizdžiu: jie įsivaizduoja nuo pasaulio užsidariusius pamaldžius žmones išblyškusiais veidais ir tuščiais žvilgsniais. Tačiau tikras šventumas - tai realiame pasaulyje atsiskleidžiantis panašumas į Kristų.
Penkta, esame pašaukti liudyti. „O jūs esate <...> Dievo tauta, kad skelbtumėte dorybes To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą". Tai, kuo buvome seniau, Petras supriešina su tuo, kas esame dabar. Gyvenome tamsoje, dabar gyvename šviesoje. Buvome ne tauta, dabar esame Dievo tauta. Seniau negavę gailestingumo, dabar jį gavę. Logiška išvada - šių palaiminimų negalime laikyti sau. Būdami pašaukti į Dievo šviesą, neišvengiamai esame pašaukti ją skleisti.
Šešta, esame pašaukti kentėti. „Jei esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, Dievo akyse tai verta pagyrimo. Juk jūs tam pašaukti". Petras rašė tuo metu, kai Nerono priešiškumas krikščionims stiprėjo ir horizonte grėsmingai kaupėsi persekiojimų audros debesys. Audra galėjo prapliupti bet kurią akimirką. Kaip krikščionims reaguoti, kai kenčia nekalti? Petras atsakė tiesmukai. Jie turi sekti Kristaus pavyzdžiu ir neatmokėti tuo pačiu. Pareiškimas, kad nekaltas kentėjimas - neišvengiama krikščionio pašaukimo dalis, daugelį žmonių šokiruoja, bet mus įspėjo pats Jėzus: „Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad manęs jis nekentė pirmiau <...> Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios".
Septinta, esame pašaukti į šlovę. Krikščioniškas pašaukimas yra „dangiškas pašaukimas". „O visokeriopos malonės Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją šlovę Kristuje, pats jus, trumpai pakentėjusius <...> sutvirtins, sustiprins ir pastatys ant tvirto pagrindo". Naujajame Testamente kentėjimai nuolatos gretinami su šlove. Per kentėjimus Jėzus buvo pašlovintas, taip pat būsime pašlovinti ir mes. Jei kenčiame kartu su Kristumi, kartu būsime ir pašlovinti. Todėl Dievas šaukia ne vien šiam gyvenimui - Jis šaukia drauge naujoje visatoje praleisti amžinybę.
Štai toks yra septyneriopas bendras Dievo pašaukimas. Jis mus visus šaukia pas Kristų, laisvei, ramybei, šventumui, šlovei, šaukia liudyti ir kentėti. Paprasčiau tariant, Dievas šaukia priklausyti Kristui dabar ir amžinybėje, mylėti vienas kitą ramybėje Jo naujoje bendruomenėje bei tarnauti, liudyti ir kentėti pasaulyje. Visų pirma „krikščionio pašaukimas" tai ir reiškia. Pašaukimas vienodas visiems, ir esame raginami gyventi jo vertą gyvenimą.
Jei bendras pašaukimas (vienodas visiems) - būti laisvam, šventam ir panašiam į Kristų, tai konkretus pašaukimas (kiekvienam skirtingas) siejasi su labai asmeniškais dalykais. Pasigilinkime į Pauliaus žodžius: „Kiekvienas tepasilieka toks (pažodžiui - „tokio pašaukimo"), koks buvo, kai Dievas jį pašaukė". Iš karto į akis krenta, kad žodį „pašaukimas" apaštalas vartoja dviem prasmėm. Žodžiai „kai Dievas jį pašaukė" reiškia žmogaus atsivertimą, kai jis išgirdo ir pakluso bendram Dievo pašaukimui. Kita vertus, „toks, koks buvo („tokio pašaukimo")", reiškia konkretų pašaukimą atsivertimo metu. Dievas mus kažkam „pašaukė" ir „paskyrė" kažką daryti. Ir apaštalas išsako pagrindinį principą, pakartodamas jį tris kartus, kad turime tokie „pasilikti". Jis pateikia tris pavyzdžius - namai (vedęs ar nevedęs), kultūra (žydas ar pagonis) ir socialinė padėtis (vergas ar laisvasis). Kad suprastume Pauliaus mokymą, reikia suvokti to meto Korinto kultūrą ir situaciją. Pasirodo, Korinto atsivertėliams gyvenimas Kristuje buvo toks naujas („naujas kūrinys") ir daug žadantis bei radikaliai skyrėsi nuo jų ankstesnės būklės, jog jie manė, kad nereikia išsaugoti nieko, kas priklausė senajam gyvenimui, - visko reikia išsižadėti.
Vėl pagalvokime apie santuoką. Priklausydami Kristui jie klausė, kaip prieš atsivertimą duotas įsipareigojimas gali galioti po atsivertimo? Ar tokie santykiai nebūtų „netyri"? Paulius atsako, kad ne. Kodėl? Nes Dievo apvaizda apglėbė ir gyvenimą prieš atsivertimą, ir po jo. Jų santuoka, nors ir sudaryta prieš tampant krikščionimis, buvo dalis „pašaukimo", kurį jie turėjo Dievui juos pašaukus. Todėl jie neturi teisės išsiskirti. Pašventinti santuoką iš Dievo malonės - taip, atmesti - ne.
Sau šį mokymą turime taikyti labai atsargiai. Paulius pateikia bendrą, ne absoliučią taisyklę. Pavyzdžiui, jis nepasiliko fariziejumi, kai buvo pašauktas būti Kristaus apaštalu. Panašiai Dvylika paliko tinklus ir muitines, kai buvo pašaukti apaštalais. Paulius sako, kad vergas išnaudotų progą tapti laisvu. Mes taip pat turime būti atviri - galbūt Dievas mus šaukia kam nors kitam. O Paulius priešinosi neapgalvotiems ir beatodairiškiems žingsniams, permainoms permainų vardan ir ypač požiūriui, kad visa, kas įvyko prieš atsivertimą ir kas nėra susiję su religija, Dievo akyse neturi jokios vertės.
Nuo Rašto pereikime prie istorijos - ką apie tai kalbėjo reformatai ir puritonai. Reformatai tvirtino, kad dievišką „pašaukimą" turi kiekvienas krikščionis vyras ir krikščionė moteris, prieštaraudami viduramžiškam katalikų mokymui, jog vyskupai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės turi aukštesnį pašaukimą, mat jis yra „religinis". Reformatai tokį požiūrį atmetė kaip „klerikalizmą", atskiriantį dvasininkus nuo pasauliečių, ir „dualizmą", atskiriantį tokią „šventą" veiklą kaip malda nuo tokios „pasaulietinės" veiklos kaip namų ruoša arba darbas už pinigus. Jie tvirtino, kad Dievui rūpi visos žmogaus gyvenimo sferos, ir būti ūkininku, amatininku, teisėju ar namų šeimininke - toks pats dieviškas pašaukimas kaip būti „kunigu" ar „pastoriumi". Liuteris šios pozicijos laikėsi labai atkakliai:
„Tie, kurie vadinami „dvasiškais", tai yra kunigai, vyskupai ir popiežiai, nei skiriasi nuo kitų krikščionių, nei yra už juos pranašesni, išskyrus tai, kad atsako už Dievo žodžio ir sakramentų suteikimą, o tai yra jų darbas ir pareiga.
Tačiau siuvėjai, batsiuviai, mūrininkai, dailidės, virėjai, smuklininkai, ūkininkai ir visi pasauliečiai amatininkai" taip pat yra „pašventinti" kaip kunigai, kiekvienas „dirbti ir atlikti savo pareigas.
Be to, kiekvienas turi gauti naudos iš kitų ir pats tarnauti kitiems savo paties darbu ar atlikdamas savo pareigas, kad tokiu būdu bendruomenės kūno ir dvasios gerovei būtų nudirbta daug visokio darbo, lygiai kaip vienas kitam tarnauja kūno nariai (1 Kor 12, 14-26)".
Ir priduria: „Tarnystė Dievui nėra vienas ar du darbai, nei ją apriboja vienas ar du pašaukimai - ji yra paskirstyta visiems darbams ir visiems pašaukimams". „Tik siekiu, kad būtų išsaugotas skirtumas tarp pašaukimo ir pareigų, kad kiekvienas matytų, kam Dievas yra jį pašaukęs, ir atliktų savo pareigas ištikimai ir sąžiningai kaip tarnystę Dievui".
Kalvinas mokė panašiai:
„Viešpats kviečia kiekvieną žmogų ieškoti jo pašaukimo atliekant kiekvieną veiksmą <...> Todėl, kad per kvailumą ar skubotumą visko neapverstume aukštyn kojomis, kiekvienam žmogui skyrė atlikti tam tikras pareigas jo konkrečiame gyvenimo kelyje. Ir kad nė vienas beatodairiškai neperžengtų ribų, šiuos įvairius gyvenimo būdus Jis pavadino „pašaukimu". Todėl kiekvienam žmogui, kad nerūpestingai neklaidžiotų po gyvenimą, Viešpats skyrė tam tikrą gyvenimo būdą tarsi sargybos bokštą <...> Ir tai mus ypatingai guodžia: joks darbas, jei paklūsti pašaukimui jį atlikti, nėra toks niekingas ir žemas, kad nešviestų ir nebūtų laikomas labai brangiu Dievo akyse".
Puritonai šią temą išplėtojo dar labiau. Pavyzdžiui, įtakingas Kembridžo dvasininkas Williamas Perkinsas parašė traktatą „A Treatise of the Vocations or Callings of Men" (išleistas 1603 m.). Pacituosiu:
„Avis ganantis piemuo atlieka <...> tokį pat gerą darbą Dievo akyse, kaip sprendimą priimantis teisėjas ar valdantis magistratas, ar pamokslaujantis dvasininkas. Taigi turime tvirtą pagrindą kiekvienas siekti teisingai išnaudoti savo konkretų pašaukimą".
Kitame amžiuje kitoje Atlanto pusėje Harvardo puritonas Cottonas Matheris parašė knygą „A Christian at his Calling" (1701 m.), kurioje mokė, kad kiekvienas krikščionis gauna du pašaukimus - „bendrą pašaukimą" („tarnauti Viešpačiui Jėzui Kristui") ir „asmenišką pašaukimą" („tam tikrą darbą, kuriuo yra naudingas aplinkiniams").
Be to, reikia siekti vykdyti abu pašaukimus, nes „vykdydamas pašaukimą krikščionis yra tarsi į dangų valtį irkluojantis žmogus <...> Jei rūpinsis tik vienu pašaukimu, nesvarbu kuriuo, irkluos tik vienu irklu ir sunkiai pasieks amžinos palaimos krantą".
Nesunku būtų sukritikuoti tokį mokymą. Kaip ir mes, reformatai ir puritonai buvo savo kartos ir kultūros žmonės. Jų požiūris į visuomenę buvo statiškas ir viduramžiškas. Reaguodami į kai kurių anabaptistų mokymo revoliucines užuominas, jie buvo linkę per daug priešintis permainoms. Kartais jie per daug priartėdavo prie nesmagaus himno „Visa yra šviesu ir gražu" posmo:
Turtingas pilyje
Ir vargšas patvory -
Dievas juos ten padėjo,
Sutvarkė, kaip norėjo.
Be abejo, biblinio mokymo apie „pašaukimą" neturėtume taikyti priešindamiesi socialinėms permainoms.
Paulius pirmame amžiuje, reformatai šešioliktame ir puritonai septynioliktame - visi atrodo ganėtinai nutolę nuo mūsų. Tad kokio principo Paulius mokė, reformatai ir puritonai jį vėl atrado, o mes turime laikytis šiais laikais? Mano nuomone, štai kokio: visas mūsų gyvenimas - prieš atsivertimą bei tai, kas nesusiję su religija, - priklauso Dievui ir yra Jo pašaukimo dalis. Nemanykime, kad Dievas mumis susidomėjo tik po atsivertimo ir kad dabar Jam rūpi tik mūsų religinis gyvenimas.
Pagalvokime apie gyvenimą prieš atsivertimą. Koks buvo mūsų pašaukimas, kai Dievas mus pašaukė? Jei atsivertimo metu prižiūrėjome pagyvenusius giminaičius, nepalikime jų dabar. Jei studijavome, negalime mesti studijų ir išeiti iš universiteto. Jei su kuo nors sudarėme sutartį, neturime teisės jos nutraukti. Jei Dievui mus pašaukus turėjome muzikinių, meninių, sportinių gabumų, neišsižadėkime dabar šių gėrybių, kurias suteikė gerasis Kūrėjas. Gabumais Jis mus apdovanojo neatsitiktinai. Jie yra Dievo numatyto gyvenimo - į kurį Jis mus pašaukė ir kurį mums paskyrė - dalis. Dievo visagalybė apima abi gyvenimo dalis. Mumyse ir mūsų labui Jis pradėjo dirbti ne nuo atsivertimo, o nuo gimimo, net prieš mums gimstant tvarkydamas genus, o vėliau - formuodamas būdą, charakterį, išsilavinimą ir sugebėjimus. Visa, kuo Dievas mus padarė ir ką suteikė prieš tampant krikščionimis, Jis vėliau išperka, pašventina ir perkeičia. Gyvenimas prieš atsivertimą yra neatsiejamai susijęs su gyvenimu po atsivertimo. Nors esame nauji žmonės Kristuje, vis dar esame tie patys žmonės, kokie buvome sukurti, tik Kristus mus padarė naujais.
Pagalvokime apie tai, kas gyvenime nesusiję su religija. Dauguma iš mūsų garbiname per daug religingą Dievą. Mums atrodo, kad Jam rūpi tik religinės knygos, religiniai pastatai ir tarnavimai. Tačiau Jam rūpime mes - mūsų namai, šeima ir draugai, darbas ir pomėgiai, pilietinis ir bendruomeninis gyvenimas. Tad Dievo visagalybė apima abi gyvenimo dalis ir visas jo sferas. Nesumenkinkime Dievo ir nebandykime Jo išstumti iš nereliginės gyvenimo dalies. Nepamirškime, kad ir ją apima Dievo pašaukimas. Būtent ja turime tarnauti Dievui ir pašlovinti Jį.
Tarnavimas
Jei norime sužinoti, kur Dievas mus veda ir ką šaukia daryti, galime neabejoti, kad vedimas ir pašaukimas siejasi su tuo, kaip geriausiai Jam patarnauti. Be to, kaip „vedimas" bei „pašaukimas", taip ir tarnavimas turi platesnę ir siauresnę prasmes, jis gali būti taikomas bendrai ir konkrečiai.
Pasakysiu tris dalykus apie tarnavimą.
Pirma, visi krikščionys be išimties yra pašaukti tarnauti, net visą gyvenimą praleisti tarnaudami. Tarnavimas - ne siauro elito, bet visų Jėzaus mokinių privilegija. Tikriausiai pastebėjote, kad aš sakau, jog visi krikščionys yra pašaukti tarnauti (diakonia), o ne būti dvasininkais. Darytume krikščionybei meškos paslaugą teigdami, kad Dievui tarnauti gali tik kunigai, kaip viduramžiais tik dvasininkai buvo laikomi pašauktaisiais (ar bent jų tarnavimas laikomas „dvasiškiausiu").
Grįšiu prie pirmojo teiginio, kad visi krikščionys be išimties yra pašaukti tarnauti. Kas man leidžia taip kategoriškai teigti? Jėzus Kristus. Kaip matėme penktame skyriuje, Jo viešpatystė mūsų gyvenime apima ir darbą. Kadangi Jis pats yra „tarnas" par excellence, be išlygų atsidavęs Dievui ir žmonėms, neįmanoma būti Jo mokiniu ir netrokšti tarnaujant sekti Jo pavyzdžiu. Jis pamokslavo apie Dievo karalystę, gydė ligonius, maitino alkstančius, draugavo su vienišiais, gynė engiamuosius, guodė liūdinčius, ieškojo pražuvusių ir plovė apaštalams kojas. Jokia užduotis Jam nebuvo per sunki, joks tarnavimas nebuvo per prastas. Jis gyveno ir mirė tarnaudamas ir visiškai užmiršęs save. Ar neturėtume Juo sekti? Pasauliui didybės kriterijus - sėkmė, Jėzui - tarnavimas.
Antra, egzistuoja begalė įvairių krikščioniškų tarnavimų. „Tarnauti" reiškia „patarnauti", o Dievui ir žmonėms galime patarnauti įvairiais būdais. Tokį įsitikinimą pagrindžia Apaštalų darbų 6, 1-4. Jeruzalės bažnyčią griovė etniniai ir kultūriniai kivirčai. „Graikijos žydai" skundėsi „hebrajų žydais", kad kasdien dalijant maistą diskriminuojamos jų našlės. Be to, į šiuos ginčus įsivėlė apaštalai; ginčai atimdavo daug laiko ir trukdydavo pamokslauti ir mokyti - atlikti Jėzaus skirtą uždavinį. Todėl jie pasielgė išmintingai sukvietę bažnyčios susirinkimą ir pasakę: „Nedera mums palikus Dievo žodį tarnauti (diakonein) prie stalų". Jie paprašė bažnyčios išrinkti šiam darbui septynis vyrus ir pridūrė: „O patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnavimui (diakonia)".
Atkreipkite dėmesį, kad ir maisto dalijimas, ir žodžio mokymas pavadinti tarnavimu (diakonia). Šis krikščioniškas tarnavimas galėtų būti ir nuolatiniu darbu, o jam atlikti reikia dvasios kupinų žmonių. Vienintelis skirtumas - vienas tarnavimas yra pastoracinis, o kitas - socialinis. Niekas nevadina pirmojo „tarnavimu", o antrojo - „netarnavimu"; niekas nesako, kad pirmas yra dvasinis, o antras - pasaulietinis, nei kad vienas yra pranašesnis, o kitas - menkesnis. Tiesiog Kristus dvylika pašaukė tarnauti žodžiu, o septynis - tarnauti prie stalų.
Pats užaugau manydamas, kad skirtingi tarnavimai sudaro tam tikrą hierarchiją arba piramidę. Nesaugiai aukštai buvo užsiropštę kitoje kultūroje tarnaujantys misionieriai. Jie buvo mūsų didvyriai ir didvyrės. Buvau išmokytas, kad jei iš tikrųjų noriu tarnauti Kristui, turiu nedvejodamas prisijungti prie jų gretų užjūryje. Jei entuziazmo šiek tiek mažiau, galiu likti namie ir tapti pastoriumi. Jei netrokštu net tapti pastoriumi, galiu būti gydytojas arba mokytojas, tačiau tapdamas verslininku, politiku ar žurnalistu atsidurčiau visai netoli atkritimo! Nesupraskite manęs neteisingai. Būti misionieriumi arba pastoriumi - nuostabi privilegija, jei Dievas tam šaukia. Tačiau ne mažiau nuostabu būti krikščioniu teisininku, pramonininku, politiku, vadovu, socialiniu darbuotoju, televizijos laidų autoriumi, žurnalistu ar namų šeimininke, jei Dievas tam šaukia. Pagal Romiečiams 13, 4, valdininkas (įstatymų leidėjas, teisėjas ar policininkas) yra toks pats „Dievo tarnas" (diakonos theou), kaip ir pastorius. Mes turime atmesti bet kokią hierarchiją ir sugriauti piramidę.
Žinoma, vis dar trūksta tinkamų misionierių, vyrų ir moterų, kurie visų pirma būtų nuolankūs, pavyzdžiui, nuolankūs atgailauti dėl kultūrinio imperializmo ir susitapatinti su kita kultūra, nuolankūs paklusti kitos šalies bažnyčių vadovams, nuolankūs atsakyti į žmonių poreikius (socialinius ir evangelinius) ir nuolankūs pasitikėti, kad bendrauti padės Šventoji Dvasia. Pasaulio evangelizacija - svarbiausia bažnyčios užduotis, ir jai skirta penktoji šios knygos dalis. Dievo žodžio mokančių pastorių taip pat labai reikia. Apie šį tarnavimą pakalbėsime 13 ir 17 skyriuose.
Tuo pačiu gyvybiškai trūksta krikščionių vyrų ir moterų, kurie savo kasdienį darbą laikytų pagrindiniu krikščionišku tarnavimu ir būtų pasiryžę pasaulietinę aplinką persmelkti Kristaus vertybėmis.
Reikia, kad verslo ir pramonės srityse dirbantys krikščionys savo „misija" paskelbtų „tarnavimą visuomenei", kad drąsiai eksperimentuotų keisdami darbo santykius, darbuotojų dalyvavimą valdyme ir skirstant pelną, bei jaustų pareigą be metinio finansinio audito atlikti ir „socialinį auditą".
Reikia, kad politikai krikščionys įvardytų didžiausią visuomenėje tarpstantį neteisingumą, atsisakytų su juo taikstytis ir pasiryžtų pakeisti įstatymus, kad ir kiek laiko prireiktų. Reikia, kad ekonomistai krikščionys surastų būdą, kaip vienu metu kontroliuoti infliaciją ir mažinti nedarbą.
Reikia, kad režisieriai krikščionys kurtų ne tik tiesiogiai krikščioniškus ar evangelistinius, bet ir „sveikus" filmus, kuriuose būtų netiesiogiai skatinamos krikščioniškos asmeninės ir šeimos vertybės bei pagerbiamas ir šlovinamas Kristus.
Reikia daugiau gydytojų krikščionių, kurie drauge su teologais kovotų su šiuolaikiniais medicininės etikos iškrypimais ir atrastų būdų, kaip išsaugoti krikščionišką požiūrį į žmogų ir šeimą.
Reikia atsidavusių mokytojų krikščionių ir krikščioniškose, ir pasaulietinėse mokyklose, kurie laikytų privilegija tarnauti mokiniams taip, kad padėtų kuo labiau atskleisti Dievo jiems suteiktus gabumus.
Reikia daugiau socialinių darbuotojų krikščionių, kurie, rūpindamiesi fiziškai ir protiškai neįgaliais žmonėmis, skriaudžiamais vaikais, narkomanais, AIDS aukomis ir kitais, naujausias gydymo ir socialinės rūpybos priemones derintų su krikščioniška meile, tikėjimo malda ir bažnyčios parama.
Trečia, konkretų tarnavimą, kuriam Kristus mus šaukia, greičiausiai lems mūsų gabumai. Tai yra, sprendžiant, kokią veiklą pasirinkti gyvenime, tikriausiai daugiausia lems jūsų asmenybė - kokį jus Dievas sukūrė ir atpirko. Dievas nekuria atsitiktinai: Jis mums nesuteikė sugebėjimų tam, kad juos iššvaistytume. Jis ir neatperka mūsų atsitiktinai, duodamas dvasines dovanas iššvaistyti. Jis trokšta, kad įžiūrėtume Jo dovanas, išugdytume ir naudotume jas. Jis tikrai nori, kad būtume pasitenkinę (naudodami dovanas), o ne nusiviltume (nenaudodami dovanų).
Man atrodo, kad neprieštarausime krikščioniškoms sukūrimo ir atpirkimo doktrinoms sakydami sau: „Aš esu unikalus. (Tai nėra išdidumas. Tai faktas. Jei kiekviena snaigė ir kiekvienas žolės lapelis yra unikalus, kiekvienas žmogus yra dar unikalesnis.) Mano genų nulemti gabumai, paveldėtas charakteris ir temperamentas, kilmė, auklėjimas ir išsimokslinimas, talentai, polinkiai ir pomėgiai, atgimimas ir Dvasios dovanos yra unikalūs. Dievo malone esu, kas esu. Kaip aš, Dievo sukurtas unikalus, galėčiau praplėsti savo ribas tarnaudamas Kristui ir žmonėms, kad nieko neiššvaistyčiau ir panaudočiau viską, ką Jis man davė?"
Gali pasitaikyti šio principo išimčių, tačiau, mano nuomone, jis iš esmės yra teisingas. O bandant save sąžiningai, ne išdidžiai ar apsimestinai kukliai, įvertinti daugiausiai padėtų mus geriausiai pažįstantys tėvai ir draugai.
***
Visi trys šiame skyriuje nagrinėti žodžiai (vedimas, pašaukimas ir tarnavimas) siejasi su Dievo valia mūsų gyvenimui ir kaip ją sužinoti. Baigdamas paminėsiu dvi baimes, kurias galbūt jaučia skaitytojai, ir pabandysiu juos nuraminti.
Pirma, nėra reikalo bijoti, kad bus sudėtinga įvykdyti Dievo valią. Kai kurie krikščionys mano: kuo nemalonesnė perspektyva nusimato, tuo labiau tikėtina, kad tokia yra Dievo valia! Bet Dievas nėra mūsų gyvenimą sugadinti linkęs pabaisa: Jis mūsų Tėvas, Jam rūpi mūsų gerovė ir Jis yra pasiryžęs duoti tik tai, kas naudinga. Jėzus sakė: „Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo!" Neabejokite - Dievo valia yra „gera, priimtina ir tobula".
Antra, nėra reikalo bijoti, kad niekada nesužinosime Dievo valios. Neturime jokios priežasties nerimauti ar jaudintis, nervintis ar susirūpinę nemiegoti naktimis. Keista, bet vienas iš seniausių mano vaikystės prisiminimų, kai man buvo ne daugiau negu šešeri ar septyneri, yra į miegamąjį kas vakarą labos nakties palinkėti užeinanti mama. Aš jai neduodavau ramybės nuolatos kamantinėdamas: „Mamyte, kuo aš būsiu užaugęs?" Ji atsakydavo, kad nėra ko nerimauti, nes reikiamu metu man bus parodyta. Ir dabar, praėjus daugiau kaip šešiasdešimčiai metų, žvelgdamas atgal matau, kad ji buvo teisi, o visi tie vaikiški nuogąstavimai bereikalingi. Galime visiškai pasitikėti, kad įmanoma sužinoti Tėvo valią ir kad ji yra gera. Jis žino būdų ir priemonių, kaip parodyti, ką turime daryti. Pagrindinė sąlyga, kad Jis atskleistų savo valią, - patys turime trokšti ją sužinoti.
