Aš kalbėsiu tau meilę

Liuda Bažadragienė (71 m.) jau 25-erius metus lanko Marijampolės bažnyčią Tikėjimo žodis, yra išleidusi 5 poezijos knygeles: Kelias (1999 m.), Žingsniai (2001 m.), Troškulys (2004 m.), Tebus kaip nori (2009 m.), Tavo rankose (2013 m.) ir kuria toliau. Liuda užaugino sūnų ir dukrą, o dabar džiaugiasi 3 anūkėmis ir 1 proanūke.

Rašyti eilėraščius Liuda Bažadragienė pradėjo dar besimokydama mokykloje, nors labiausiai šis talentas išsiskleidė susitikus su Viešpačiu.

„Suprantu, kad gebėjimas kurti yra Dievo dovana. Kartą mūsų bažnyčioje pamokslavęs tuometinis „Ganytojo“ redaktorius Valdas Bačkulis kalbėjo apie Viešpaties duotus talentus, kurių nevalia užkasti į žemę. Tada supratau, kad jokio kito talento aš neturiu, tad turiu kurti, negaliu užkasti šios Dievo dovanos... Aš norėjau patikti Viešpačiui, būti Jo naudojama, būti tokia, kokią mane Viešpats nori matyti, – sako Liuda ir priduria: Norėčiau Jėzų mylėti daug daugiau, negu šiandien myliu, ir žinau, kad aš pati to pasiekti negaliu. Tad pasitikiu Jėzumi – Jis juk pažadėjo niekados nepalikti ir neapleisti. Kai meldžiuosi, visuomet prašau: Viešpatie, tik nepaleisk mano rankos. Kad ir kas būtų, kur mane vedi, kaip mane vedi – Tavo valia. Tu žinai, kodėl aš esu čia, kokie rūpesčiai šiandien slegia, į kokią duobę patekau... Kai man būna be galo sunku, išeinu į laukus ir šaukiu: „Viešpatie, Jėzau, aš Tavimi pasitikiu“. Tad ir skaitytojus noriu padrąsinti: Pasitikėkime Viešpačiu visuomet – mums nieko kito nelieka...“

 

Aš kalbėsiu tau meilę

Aš kalbėsiu tau meilę, – įpykusiai,
Nebepakeliančiai kančių.
Išsigandusiai ir sutrikusiai
Ties bedugnės slenksčiu slidžiu.

Aš kalbėsiu tau meilę, – apkartusiai
Nuo tamsos pagimdytos kaltės.
Atstumtai, apleistai ir nuvertintai, –
Meilę, liejamą Jėzaus širdies.

Aš kalbėsiu tau meilę, – atleidžiančią,
Meilę, sklaidančią tamsą kely.
Neišduodančią ir neįžeidžiančią, –
Ja tikrai patikėti gali.

**

Iš kur semies jėgų nuversti kalnus,
Ir vėl supilt, numojusi ranka?
Juk mes abi kalnams tiems nebe jaunos,
Bet tu vartai juos. Ir esi sveika.

Tik gal tai ne jėga visai, o ryžtas
Nelaukt senatvės, žvalgantis ligų?
Vien lovoje gulėdami ištyžtam, –
Tad, kas be ko, gulėti per brangu.

**

Kai laukiam, laikas slenka tarsi remtųs.
Ne, ne lazda, – ramentais dviem sykiu.
Pasitikintys turim būt ir kantrūs
Ir nenuleist nuo Viešpaties akių.

Ir Jo žodžiu tikėt, kaip žodis vertas,
Ir kliūčių, kur iškyla, nebijot.
Atsako Viešpats, kartais ne iš karto,
Tik nebedrįskime suabejot.

**

Ramybėje, kada sustoja laikas,
Kai vien tik savo Viešpatį girdi,
Klausais Jo ir kalbi Jam tarsi vaikas, –
Tėveli, eisiu ten, kur Tu vedi.

Kuris vaikelis tėvą matė mažą?
Gal niekad nenešiotas ant pečių?
Galybių Dievas mus, vaikus Jo, neša
Mylėdamas visu širdies karščiu.
 

Tu mano pergalė

Aš pasenau žmonėms, tačiau ne Tau,
Ištyrusiam ne išorę, o vidų.
Ne išorę, o vidų, Jėzau, gydai.
Prisilieti ir vis mažiau matau
Sarkazmą ar ironiją prabylant:
Mylėti mokaus taip, kaip Tu mus myli.
Savigailos ištirpo žavesys,
Veju lyg priešą nuosavą teisumą
Nuolankumu. Ir tramdau savo kūną
Artumo begaliniam ilgesy
Tavęs. – Savų troškimų nebepasiliekant. –
Tu mano pergalė. Brangiausias mano siekis.
 

Jei lauki savo Viešpaties

Mirtis pradėjo savo baisią pjūtį, –
Lyg medžių lapai, pakąsti šalnos,
Juodon žemelėn gula nebebūti,
Nebesvajot, nebedainuot dainos
Draugai. – Kitų ieškot, tikėtis rasti,
Vėlu. Vienatvė beldžias įkyriai.

Gali atsisakyti tai suprasti,
Jei tu krikščionis ir jei jau mirei
Pats sau. Jei gyveni tik Jėzui Kristui.
Jei Jis tavy, ir jeigu tu Jame.
Jei lauki savo Viešpaties sugrįžtant
Visam galybių Dievo šventume.

**

Pažadais Jo Žodžio patikėję
Ir mirties ant kryžiaus kartumu,
Nusilenkim savo Atpirkėjui,
Vedančiam į prieglobstį namų.

Kur pagarbinsim Kūrėją soste,
Kur vaikais pašauks Kūrėjas mus.
Kur kiekvieną ašarą nušluostys
Pats galybių Viešpaties Sūnus.

**

Širdis nurimo ne pati savaime, –
Meldžiau malonės daugelį dienų.
Žinau, kad sumokėjai brangią kainą
Už mokinystę mano. Kad einu

Išbandymų keliu, ugnim nulietu,
Kad, kūnui vengiant bet kokios kančios,
Tu vis dar mokai artimą mylėti
Ir dėl Tavęs, ir dėl manęs pačios.
 

Nutiksėjo laikrodžiais

Danguje apsupo žvaigždės jaunatį,
Priešaušrio dabindamas vartus.
Nutiksėjo laikrodžiais pusiaunaktis,
Apie žemę sukdamas ratus.

O naktis, gražuolė iki šiurpulio,
Žvaigždėm tom apsigaubė pečius
Ir į žemę nejučia nupurtė jas, –
Į gėles, į žolę, į medžius.

Tamsūs debesėliai dangų uždengė,
Gal tik lietų neša, gal audras?
Kužda man kažkas, – naktelė kužda man, –
Nesisielok, žvaigždės atsiras.
 

Nuo Tavo aukuro

Tikėjimu liepsnojančiu pagirdyk, –
Liepsna nuo Tavo aukuro liepsnos.
Išbandymuos ištyręs mano širdį, –
Kaip tyrei širdis sielos kiekvienos.

Kai vien tik Tu matai suklupus maldai,
Kai vien tik Tu girdi ir supranti,
Kada džiaugiuos ir laiminu, – ar skauda
Taip, kad sparnai nusvyra pakelti.

Ir dėl Tavęs pažemintą ištyręs,
Ir šio pasaulio gundomą šlove
Uždek! Kad Tau vienam teneščiau gyrių,
Visu gyvenimu Tau neščiau gyrių, –
Malone Tavo garbinčiau Tave.
 

Diena prabėgo

Diena prabėgo, artinas naktis,
Valdove, ką atneš man naujas rytas?
Žinau, namai bus ir vardai kiti,
Ir žmonės bus kiti, dar nematyti.

O, dovanok man meilę jų varguos,
Ir teatvers jie savo Dievui širdis,
Ir te malonė Tavo juos paguos,
Ir te gerumas Tavo juos pagirdys.

Te jie laimingi bus Tava valia,
Te jie karštai ieškos Tavęs ir garbins
Pavargusia keleliuos širdele.
Juk Tu žinai, kokie seni pavargę.
 

Aš tik lietus

„Aš tik lietus kely, kai troškulys
Kankina širdį dulkėm kasdienybės.
Aš tik lietus, tau nešantis gyvybę,
Nes tu eini Keliu, kurį myli.

Aš tik šviesa, išsklaidanti miglas,
Ryškiau už saules tavyje suspindus.
Aš tik teisumas, vaikui reikalingas,
Jau nugalėjęs baimes jo visas.

Aš tik Esu. Tačiau Aš visame.
Ir be manęs nebūtų niekad nieko.
Aš Tas, kuris per amžius pasilieka, –
Galybių Dievas savo šventume.“

**

Tu nepaliauji, Jėzau, šaukti mūsų,
Tu nepaliauji belstis į duris,
Kad pagaliau atvertume jas klusnūs,
Nes Meilė mus laimingais padarys.

Tu niekada tikėti nepaliauji,
Kad būsi mums Ganytoju Kely,
Praliejęs šventą Avinėlio kraują,
Kuriuo prikelt gyvenimui gali.
 

Nenoriu teisti

Manęs nebepasmaugsi, liūdesy,
Draugystės ir prasideda, ir baigias,
Jei akmenis ateina rinkti laikas.
Kol Tu švieti kely – žvaigždė šviesi,
Aš pakeliu išsiskyrimų šaltį, –
Jų tiek, kad laikui bėgant, pripratau,
Dėkodama už viską, Jėzau, Tau,
Nors akmenis sunkoka kartais kelti.
Sustiprink. Tiek nedaug tų artimų,
Kurie skaudžiausiai sugeba įžeisti.
Nebeteisiu. – Beveik. Nenoriu teisti
Artėdama prie Viešpaties kiemų.
 

Nepalieka laiko

Ar tu su Jėzumi, ar Jis greta
Tamsiausią pačią ir ilgiausią naktį?
Menu, kadais žadėjai meile degti
Jam, Viešpačiui. Ar meilė dar karšta?

Ar šildo? Ar tik žarijas
Po pelenais žarstai? Tada nekeista,
Kad jau seniai jautiesi Jo apleistas,
Lyg tyruose... Nors mus besivejąs

Armagedonas nepalieka laiko
Širdies kartėliui... – Tiesi vėl rankas
Į Atpirkėją. Jei ne Jis, tai kas
Atleis tau, kaip atleidžia Tėvas vaikui.
 

Noriu eiti kartu

Nesvarbu, kur eini, – ar per sielvarto nykumą,
Ar per smėlį įkaitusį, ar per gruodą rudens, –
Noriu eiti kartu tiek, kiek kelio man liko,
Atsigerti saldaus amžinybės vandens.

Nesvarbu, kad tamsoj, kad pavojuos sustoji,
Kad aplinkui, tamsoj toj, tiek daug nuodėmės.
Tavo išmintimi, Dievo Dvasia Šventoji,
Žodis dangui dar daugelį sielų laimės.
 

Parengta iš knygos „Tavo rankose“ (2013 m.)