Atrasti save sielvarto valandose

 

Ir ką Aš pasakysiu: „Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!“? Bet juk tam Aš ir atėjau į šią valandą (Jn 12, 27).

 

Kadangi esu Dievo šventasis, neturėčiau prašyti, kad mane aplenktų sielvartas ir sunkumai, bet kad Dievas saugotų mane ir aš galėčiau išlikti toks, kokį Jis mane sukūrė, nepaisant visų sielvarto liepsnų. Mūsų Viešpats, priimdamas savo lemtį ir suvokdamas savo tikslą, atsidūrė pačiame sielvarto liepsnų vidury. Jis buvo apsaugotas ne nuo šios valandos, bet valandą.

Teigiame, kad sielvarto būti neturėtų, tačiau sielvartas yra, tad turime patirti jo liepsnas. Jei stengiamės nuo sielvarto išsisukti, nenorėdami jo pripažinti, esame kvaili. Sielvartas yra vienas didžiausių gyvenimo faktų, nėra jokios prasmės sakyti, kad jo būti neturėtų. Nuodėmė, sielvartas ir kentėjimas yra, ir ne mums aiškinti, kad Dievas klysta juos leisdamas.

Sielvartas pašalina nemenką dalį žmogaus lėkštumo, tačiau ne visuomet jį padaro geresnį. Kentėjimas arba man sugrąžina manąjį „aš”, arba mane sunaikina. Negali savęs atrasti ir suprasti per sėkmę, nes tada iš puikybės būni pametęs galvą. Negali suprasti savęs ir kasdienio gyvenimo monotonijoje, nes įninki skųstis. Save atrasti gali tik sielvarto liepsnose. Kodėl taip yra, visai nesvarbu. Tačiau kad tai tiesa, byloja tiek Šventasis Raštas, tiek žmogiška patirtis. Visuomet gali atpažinti, kas yra patyręs sielvarto liepsnas ir suradęs save, ir žinai, kad sunkią akimirką gali kreiptis į tokį žmogų, ir jis tau ras pakankamai laiko. Tačiau jei žmogus nėra patyręs sielvarto liepsnų, jis bus linkęs į panieką, negerbs tavęs, neskirs tau laiko ir vys tave šalin. Jei sielvarto liepsnose randi save, Dievas tave pavers atrama kitiems.

 

Oswald Chambers

 

 

Bendrinti: