.jpg)
„… Jis pats yra pasakęs…” (Žydams 13,5)
Jei patikėsime šiais žodžiais, mūsų rankose atsiras galingas ginklas. Ar yra abejonė, kurios nenugalės šis dviašmenis kalavijas? Ar atsiras baimė, kurios neįveiks strėlė, paleista iš Dievo sandoros lanko? Visi gyvenimo sunkumai ir mirties pavojai, vidinis sugedimas ir išorės spąstai, sunkumai, siųsti iš dangaus, ir pagundymai iš apačios atrodys lengvi ir įveikiami , jei pasislėpsime už tvirtovės „Jis pasakė“. Ar mes trokštame džiaugsmo, kai aplink ramu, ar jėgos kovoje - mūsų nuolatinė viltis turi būti „Jis pasakė“. Tai moko, kaip svarbu tyrinėti Raštus. Dievo Žodyje gali būti pažadas, skirtas tavo atvejui, bet tu jo nežinai ir prarandi jo teikiamą paguodą. Esi lyg kalinys ir, jei nori išeiti iš kalėjimo, turi raktų ryšulyje atrasti tinkamą raktą. Jei jo neiškosi, taip ir liksi kalėjime, nors laisvę pasiekti visai nesunku. Rašte gali būti įrašytas vaistų receptas, bet jei neskaitysi Rašto, nerasi, kad „Jis pasakė“, ir nepasveiksi.
Ar nevertėtų ne tik skaityti Bibliją, bet ir atmintinai išmokti Dievo pažadus? Tu įsidėmi garsių žmonių posakius, išmoksti atmintinai garsių poetų eiles, ar nereikėtų įsiminti Dievo žodžius, kad galėtum juos cituoti, patekęs į pavojų ar apimtas abejonių? Nes tai, ką „Jis pasakė“, yra visos išminties šaltinis, visos paguodos versmė.
Te Jo Žodis tarpsta mumyse, tampa „vandens šaltiniu, trykštančiu į amžinąjį gyvenimą“. Taip tapsime sveiki, tvirti, laimingi ir stiprūs dieviškame gyvenime.
