„Viešpaties paslaptis su tais, kurie Jo bijo...“ (Ps25,14)
Iš ko pažinsi draugą? Ar iš to, kad jis tau pasipasakoja slaptus sielvartus? Ne, tikras draugas tau pasipasakoja savo slaptus džiaugsmus. Daugybė žmonių su tavimi pasidalins savo slaptais sielvartais, tačiau tikrasis artimumo ženklas – kai jie su tavimi dalijasi savo slaptais džiaugsmais. Ar kada leidome Dievui papasakoti mums ką nors iš savo džiaugsmų? Ar nuolat vien tik pasakojame Dievui savo paslaptis ir nepaliekame Jam laiko prabilti į mus? Savo krikščioniško gyvenimo pradžioje užverčiame Dievą savo prašymais. Bet paskui patiriame, kad Dievas nori, jog užmegztume su Juo artimą santykį – susisietume su Jo tikslais. Ar esame taip artimai susivieninę su Jėzaus maldos mintimi „teesie Tavo valia“ (Mt 6,10), kad suvokiame Dievo paslaptis? Dievas mums toks brangus ne tiek dėl Jo mums skirtų palaiminimų, kiek dėl mažų dalykų, nes būtent jie parodo nuostabų Jo artumą su mumis. Jis žino kiekvieną mūsų gyvenimo smulkmeną.
„Žmogų, kuris bijo Viešpaties, Jis mokys pasirinkti kelią“ (Ps25,12). Pirmiausia norime justi, kad esame vedami Dievo. Tačiau mums dvasiškai augant, gyvename Dievą šitaip įsisamoninę, kad klausti Jo valios nė nebereikia, nes rinktis kitą taką mums net nekyla mintis. Jei esame išganyti ir apvalyti nuo nuodėmių, Dievas mus veda visuose mūsų kasdieniniuose sprendimuose. Ir, jeigu rinksimės tai, ko Jis nenori, Jis mums suteiks abejonės ar susilaikymo pojūtį, kurio privalėsim paisyti. Vos tik apnikus abejonei tuojau pat sustok. Nemėgink paneigti jos argumentuodamas: „o kodėl gi man nederėtų to daryti?“ Dievas moko mus per mūsų pasirinkimus. Kitaip tarinat, Jis iš tiesų valdo mūsų sveiką protą. O kai mes laikomės Jo pamokymų ir vedimo, nebetrukdome Jo dvasios nuolatiniu savo klausinėjimu: „Viešpatie, o kokia dabar Tavo valia?“
Oswald Chambers