Henri J. M. Nouwen „Mylimojo gyvenimas“

Henrio J. M. Nouweno knyga „Mylimojo gyvenimas. Dvasios gyvenimas sekuliariame pasaulyje“ – tai dvasinis vadovas kiekvienam, kuris nori suprasti savo gyvenimo prasmę, suvokti esminę žmogaus egzistencijos tiesą. Autorius pabrėžia, kad visi esame mylimi Dievo vaikai, Jo išrinktieji, tad sekuliariame šių dienų pasaulyje turime ieškoti grožio ir tiesos, kalbėti apie tikėjimą, meilę ir viltį.

Katalikų kunigas Henris Jozefas Machielis Nouwenas (1932–1996 m.) laikomas vienu žymiausių šiuolaikinių dvasinių rašytojų. Jis dėstė Harvardo, Jeilio ir Noterdamo universitetuose, dešimt metų gyveno Arkos (L’Arche Daybreak) bendruomenėje Toronte, Kanadoje. Iš keturiasdešimties jo dvasinių knygų, kurias gerai vertina ir protestantų, ir katalikų skaitytojai, garsiausios yra šios: „Vidinis meilės balsas“ (Inner Voice of Love), „Čia ir dabar“ (Here and Now) ir „Jėzaus vardu“ (In the Name of Jesus).

Tiems, kurie dar nėra skaitę Henrio J. M. Nouweno veikalų, knyga „Mylimojo gyvenimas“ bus puikiausia pradžia. O jau turėjusiems progą susipažinti su šiuo žymaus XX a. rašytojo įžvalgomis, „Mylimojo gyvenimas“ suteiks džiaugsmo kaip dar vienas didis autoriaus pasiekimas.

Knygos gale yra Crossroads parengti apmąstymai, kurie gali puikiai pasitarnauti namų grupelėse, nagrinėjant Dievo žodį.

Tai puiki knyga kiekvienam skaitytojui. Gyvenimas Dievo žodžio šviesoje ir apmąstymuose - tai paprastas, bet galingas būdas atsispirti pasaulio piktiems kėslams ir gyventi kaip Dievo mylimiems sūnums ir dukterims šiame pasaulyje.

_____

Knygą sudaro trys dalys: 1) Būti mylimuoju; 2) Tapti mylimuoju; 3) Gyventi mylimojo gyvenimą.

Pirma dalis. Būti mylimuoju

Henrio Nouweno įsitikinimu žodis „mylimasis“ yra Dievo dovanotas mums mūsų pačių labui. Pirmą kartą šį žodį autorius „atrado“ skaitydamas Šventąjį Raštą: Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Ir štai Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant Jo. Ir štai balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“(Mt 3,17; plg. Mk 1, 11; plg. Lk3,22).

Daug metų Henris Nouwenas šiomis Šventojo Rašto eilutėmis rėmėsi savo pamoksluose ir paskaitose, tačiau tik susipažinęs su Jeilio teologijos mokyklos studentu Fredu Bratmanu, norėjusio imti iš jo interviu Konektikute leidžiamam laikraščiui, ir su juo susidraugavęs H. Nouwenas suprato, kad šie žodžiai „įgijo prasmę, pranokstančią manąją tradiciją.“ [1] „Gausūs mūsų pokalbiai sukūrė manyje tvirtą vidinį įsitikinimą, kad žodžiai: „Šitas yra mano mylimasis“ atskleidžia slapčiausią visų pasaulyje gyvenančių žmonių tiesą, ar jie priklausytų kokiais nors konkrečiai religinei tradicijai, ar ne.

Fredai, aš noriu tau pasakyti tik viena: „Tu esi mylimasis“; nuoširdžiai tikiuosi, kad išgirsi šiuose tau ištartuose žodžiuose visą meilės dovanojamą švelnumą ir jėgą. Vienintelis mano troškimas – pasiekti, kad šie žodžiai aidu atsilieptų visose tavo esybės kertelėse – „Tu esi mylimasis.“ [2]

Pasaulis, kuriame mes gyvename, pilnas piktų, pagiežingų, skaudinančių, niekinančių, be paliovos šaukiančių balsų, kad esame bjaurūs, beverčiai, niekingi, niekam tikę, išgamos. Kaip lengva tais balsais patikėti, kai negirdime to ramaus ir tylaus balso, sakančio mums: Tu esi mano mylimas sūnus, dukra.... Tie balsai yra mums spąstai – savęs paniekinimo spąstai. „Savęs niekinimas yra didžiausias dvasinio gyvenimo priešas, nes jis priešinasi šventajam balsui, vadinančiam mus „mylimaisiais“. Buvimas mylimuoju išreiškia esminę mūsų egzistencijos tiesą.“ [3] „Tu esi mano, o aš – tavo. Tu mano mylimasis, tavimi aš gėriuosi. Sukūriau tave žemės gelmėse, išaudžiau tave motinos įsčiose. Įrėžiau tave savo delnuose, paslėpiau savo glėbio šešėlyje. Žvelgiu į tave su begaliniu švelnumu, rūpinuosi tavimi atidžiau, negu motina rūpinasi savo kūdikiu. Suskaičiavau kiekvieną plaukelį ant tavo galvos, vedžiau tave kiekviename žingsnyje. Kad ir kur eitum, aš eisiu drauge, kad ir kur sustotum pailsėti – aš tave globosiu. Duosiu tau maisto, kuris numalšins tavo alkį, ir gėrimo, kuris patenkins tavo troškulį. Neslėpsiu nuo tavęs savo veido. Tu pažinsi mane kaip savą, kaip ir aš tave pažįstu ir laikau savu. Tu man priklausai. Aš tavo tėvas, tavo motina, tavo brolis, tavo sesuo, tavo mylimasis ir tavo sutuoktinis... Taip, net tavo vaikas... Ten, kur esi tu, esu ir aš. Niekas niekada mūsų neišskirs. Mes esame viena.“ [4]

Antra dalis. Tapti Mylimuoju

Kaip rašo knygos autorius, „Būti mylimuoju – tai dvasios gyvenimo kilmė ir išsipildymas. Tapti mylimuoju – didžiulė dvasios kelionė, kuri mūsų laukia. Augustino žodžiai „mano siela nenusiramins, kol neras atilsio Tavyje, o Dieve“ tiksliai apibūdina šios kelionės esmę.“ [5] Visi žmonės giliai viduje prisimena rojų, kurį yra praradę. „Gal geriau už žodį „rojus“ tinka žodis „nekaltybė“. Prieš pajusdami nuolatinę kaltę, buvome nekalti; prieš įeidami į tamsą, buvome šviesoje; prieš leisdamiesi ieškoti namų, gyvenome namie. Lobis, kurio ieškome, tūno giliai paslėptas atkampiausiose mūsų proto ir širdies kertelėse. Žinome, koks jis brangus, žinome, kad jis – dovana, kurios labiausiai trokštame: gyvenimas, stipresnis už mirtį.

Jei mes iš tiesų ne tik esame mylimieji, bet ir turime tapti mylimaisiais; jei ne tik esame Dievo vaikai, bet ir turime tapti Dievo vaikais; jei ne tik esame broliai ir seserys, bet turime tapti broliais ir seserimis... Jei visa tai tiesa, tai kaip mums pradėti šį tapsmą? Jei dvasinis gyvenimas – ne tik buvimas, bet ir tapsmas, tai kokia šio tapsmo prigimtis?“ [6] „Tapti mylimuoju reiškia savo buvimo mylimuoju tiesą įkūnyti visame tame, ką mes mąstome, kalbame ar darome“. [7]

„Dvasios judesiams mūsų gyvenimuose aprašyti man padėjo keturi žodžiai: „pasirinktas“, „palaimintas“, „sužeistas“ ir „dovanotas“. Šiais žodžiais apibendrinu kaip kunigo gyvenimą, nes kas dieną, atėjęs prie stalo drauge su savo bendruomenės nariais, aš imu duoną, ją laiminu, laužiu ir duodu kitiems. Šiais žodžiais gali būti apibendrintas ir mano kaip krikščionio gyvenimas, nes aš, krikščionis, esu pašauktas tapti pasaulio duona: duona, kurią ima, laimina, laužia ir dovanoja. Tačiau svarbiausia tai, kad jais apibendrinamas mano kaip žmogaus gyvenimas, nes kiekvieną mano gyvenimo akimirką kažkur, kažkaip vyksta ėmimas, laiminimas, laužymas ir dovanojimas.

Čia turiu pasakyti, kad šie keturi žodžiai yra tapę svarbiausi mano gyvenime. Jų prasmę suvokiau ne iš karto; juntu, kad iš esmės jos gal niekada ir nesuprasiu. Jie išreiškia didžiausią dvasinę ir pasaulietišką tiesą. Jie kalba apie dieviškiausią ir žmoniškiausią elgesį. Jie iškyla aukštai ir nusileidžia žemai, jie tinka ir Dievui, ir visiems žmonėms. Jie glaustai išreiškia gyvenimo sudėtingumą ir jo nuolat besiskleidžiančią paslaptį. Šie žodžiai padeda suprasti ne tik didžiųjų Izraelio pranašų gyvenimus, ne tik Jėzaus Nazariečio gyvenimą, bet ir kiekvieno mūsų gyvenimus. Pasirinkau juos ne tik dėl to, kad jie taip giliai įrėžti mano esybėje, bet ir dėl to, kad jie man parodė kelią, kaip tapti Dievo mylimuoju“.[8]

Trečia dalis. Gyventi mylimojo gyvenimą

„Būdami išrinkti, palaiminti, sužeisti ir dovanoti, esame pašaukti nugyventi gyvenimą kupini dydžio vidinio džiaugsmo ir ramybės. Tai ir yra mylimojo gyvenimas šiame pasaulyje, kuris nuolat stengiasi mus įtikinti, jog mes privalome įrodyti esą verti meilės.“ [9]

„Aš nuoširdžiai tikiu, kad turime džiaugtis visais gerais dalykais, kuriuos mums siūlo pasaulis. Tačiau jais gali tikrai džiaugtis tik tada, kai pajėgi pripažinti esminę tiesą, jo esi Dievo mylimasis. Ši tiesa išlaisvins tave, leis dėkingam priimti gamtos ir kultūros grožį kaip savo buvimo mylimuoju ženklą. Ši tiesa tau leis džiaugtis dovanomis, kurias gauni iš aplinkos, džiaugtis gyvenimu. Bet ši tiesa taip pat leis tau atmesti tai, kas tave blaško, trikdo, kas kelia pavojų vidiniam Dvasios gyvenimui tavyje. Pasaulis blogas tik tada, kai tampame jo vergais. Galvok, kad esi pasiųstas į šį pasaulį... Tokia savivoka įmanoma, jei tikrai tiki, kad buvai mylimas dar prieš pasaulio pradžią...“ [10]

„Labiausiai trokštu pasakyti štai ką: kai visas kasdienis gyvenimas grindžiamas tuo, kas yra „aukščiau“, tai yra suvokiant, jog esi mylimasis, pasiųstas į šį pasaulį, tada kiekvienas sutiktas žmogus ir kiekvienas stebimas įvykis virsta unikalia galimybe pasirinkti tą gyvenimą, kurio nepajėgia įveikti mirtis.“ [11]

-------

Baigęs rašyti knygą, Henris J. M. Nouwenas išsiuntė ją savo naujajam bičiuliui Fredui. Neilgai trukus, Fredas paskambino H. Nouwenui ir pasiūlė susitikti. Susitikimas ir Fredo išsakytos mintys nulūdino H. Nouweną. Fredo nuomone, Henrio J. M. Nouweno „knygos skirtos „atsivertėliams“, o ne tikrai sekuliariems žmonėms.“ [12]

„Pasijutau labai nusivylęs, kad atstumas tarp mūsų dvasinių gyvenimų pasirodė daug didesnis, negu buvau manęs. Tikėjausi, kad įstengsiu prabilti Fredui ir jo draugams žodžiais, atversiančiais juose tikrą troškimą tobulinti Dvasios gyvenimą.

Kodėl man nepavyko deramai aptarti tai, kas labiausiai rūpi Fredui ir jo draugams? Fredas kalbėjo apie tai labai atsargiai, stengdamasis manęs neįžeisti, tačiau tai, ką pasakė, buvo labai aišku. Jis tarė: „Visiškai aišku, kad tu stengiesi rašyti man ir mano draugams iš savo paties esybės centro, mums išreiški tai, kas tau pačiam brangiausia, tačiau nesuvoki, kaip toli mes nuo tavęs. Tu kalbi remdamasis mums svetimu, nepažįstamu kontekstu ir tradicija, tavo žodžiai pagrįsti prielaidomis, kurioms mes nepritariame. Tu nesuvoki, kokie mes iš tikrųjų sekuliarūs. Mums reikės pirmiausia atsakyti į labai daug klausimų, ir tik tada galbūt pajėgsime tikrai atsiverti tam, ką rašai apie mylimojo gyvenimą.“

Nebuvo lengva klausytis jo kritikos, bet nesistengiau jos paneigti, nes labai norėjau savo širdyje suvokti, kas čia negerai. Mėginau „liudyti Dievo meilę“ sekuliariam pasauliui, tačiau, atrodo, pasielgiau panašiau kaip žmogus, kuris apsvaigęs pasakoja apie buriavimo meną ir visai pamiršta, kad jo klausytojai niekada nėra matę nei ežero, nei jūros, o ką jau kalbėti apie jachtą!“ [13]

Fredo kritika knygos autoriui Henriui J. M. Nouwenui leido suprasti, kad prieš pradedant kalbėti sekuliariam pasauliui apie beribę Dievo meilę, apie buvimą ir tapimą mylimuoju, pirmiausiai reikia perprasti sekuliaraus žmogaus mąstyseną ir  padėti jam atsakyti į pamatinius klausimus: „Kas yra Dievas?“, „Kas esu aš?“, „Kodėl aš čia esu?“, „Kaip galiu suteikti prasmę gyvenimui?“, „Kaip įgyti tikėjimą?“. Ir, anot Fredo, jeigu tikintieji nepadės atsakyti į šiuos esminius klausimus, kalbos apie buvimą ir tapimą mylimuoju jiems išliks tolimos tarsi sapnas.

Nuorodos

 [1] Henri J. M. Nouwen „Mylimojo gyvenimas“. Dvasios gyvenimas sekuliariame pasaulyje, Vilnius, 2008, p. 26.
 [2] Ten pat, p. 26.
 [3] Ten pat, p. 29.
 [4] Ten pat, p. 32.
 [5] Ten pat, p. 37.
 [6] Ten pat, p. 38.
 [7] Ten pat, p. 39.
 [8] Ten pat, p. 42-43.
 [9] Ten pat, p. 117.
 [10] Ten pat, p. 119.
 [11] Ten pat, p. 123.
 [12] Ten pat, p. 128.
 [13] Ten pat, p. 129

Knygą galima įsigyti Krikščioniškajame elektroniniame knygyne.

Bendrinti: